„Nei esu pakviestas, nei laukiamas, nei aš turiu balso teisę. Tai ko man eiti į tą susirinkimą? – visiškai ramiai situaciją konstatavo 2003-2011 metais LKF prezidentu buvęs 89-erių Vladas Garastas.
Legendinis treneris vis dar yra ir LKF Garbės prezidentas.
Naujai pastatytuose „Krepšinio namuose“ LKF vadovo rinkimų batalijose dėl prezidento kėdės šįkart varžysis trys kandidatai: neseniai iš Kauno „Žalgirio“ ekipos sporto direktoriaus pareigų pasitraukęs buvęs krepšininkas 41-erių Robertas Javtokas, dabartinis LKF sporto direktorius 57 metų Ramūnas Butautas bei Federacijos Vykdomojo komiteto narys bei Krepšinio trenerių asociacijos vadovas 62-iejų Vydas Gedvilas.
„Man patinka, kad tokia įvairovė yra ir netrūksta kandidatų. Žinoma, lengviausia turėti vieną galingą pretendentą ir rinkėjams nereikia galvoti. (Juokiasi).
Taip 2012-aisiais buvo su Arvydu Saboniu – galima buvo net ir nerengti jokių rinkimų, nes ir taip aišku viskas buvo.
Kitas dalykas, kad jį reikėjo tada ilgai įkalbinėti. „Nenoriu“, „kam man tas galvos skausmas“ tada sakė A.Sabonis, bet galiausiai visi prispaudėme jį imtis pareigų.
Dabar trys kandidatai ir jokių įkalbinėjimų – yra pasirinkimas, tačiau ir bus savotiškas krepšinio bendruomenės susiskaldymas.
Juk visiems mielas nebūsi, o vien šūkiais, garsių vardų palaikymu ar pažadais dabar vargu ar ką sugundysi“, – tikino LKF Prezidento postą prieš dešimtmetį A.Saboniui perdavęs garsus treneris V.Garastas.
Pastarąjį kartą daugiau nei vienas kandidatas į LKF vadovo postą varžėsi 2007-siais, kai V.Garastui konkurenciją sudarė Moksleivių krepšinio lygos direktorius Darius Sarkanas. Tąkart iš 100 delegatų už V.Garastą balsavo 52.
Dar prieš ketverius metus V.Garastas buvo vienas LKF rinkimų biuletenio sąraše ir surinko 62 balsus.
Tuo metu 2012-aisiais A.Sabonis į Krepšinio federacijos prezidento kabinetą žengė surinkęs maksimalų skaičių balsų – 98.
Praėjusi pirmai ketverių metų kadencijai niekas nepanoro galynėtis su legendiniu žaidėju dėl vadovo kėdės, tačiau iš 130 federacijos narių į rinkimus atvyko 85 delegatai, kurie ir vėl vienbalsiai išrinko A.Sabonį.
„Jei kalbėsime atvirai, tai naujam LKF prezidentui nepavydžiu. Ant jo ir jo komandos pečių užguls tokia našta, kad net negalėčiau jos įvertinti keliais sakiniais.
Patys matote, kas vyksta su rinktinėmis, kas vyksta su nacionalinių ekipų treneriais, su visu nuosmukiu jaunimo rinktinėse.
Ir viską spręsti teks ne po metų, o po kelių mėnesių“, – savo nuomonę dėstė garbaus amžiaus treneris V.Garastas.
– Rinkimuose varžysis trys kandidatai. Kaip juos jūs asmeniškai įvertintumėte? – lrytas.lt paklausė V.Garasto.
– Visų pirma, tenka pasakyti, kad kaip viena iš pagrindinių taisyklių įvardinčiau nuostatą, jog tai turi būti krepšinio pasaulio žmogus.
Jau ne kartą matėme ir matome, kas būna, jei vadovauti ateina žmogus, neturintis nieko bendro su ta organizacija ir nesuprantantis povandeninių srovių. Džiugu, kad tokio nesusipratimo išvengėme.
Antra – to kandidato krepšinio biografija. Ji parodo, ar yra tų galimybių vesti tokią gausią federaciją į priekį.
Šiuo atveju, žiūrint, kas tas reikalingas krepšinio žmogus, manau, pirmuoju realiu kandidatu laikyčiau V.Gedvilą.
Jis ilgai buvo treneris, su Lietuvos moterų rinktine tapo Europos čempionu, taip pat buvo politikoje, net Seimo pirmininko kėdėje sėdėjo – vadinasi, vadybos ir organizavimo pagrindus turi gerus.
Kaip antrąjį realų kandidatą matyčiau ir R.Butautą. Jis taip pat krepšinio žmogus, turintis išsilavinimą, yra jo biografijoje ir šaunių rezultatų. Žinoma, jie ne visada geri buvo, tačiau reikia pripažinti, kad nėra ir nebus nė vieno trenerio, kuris laimėtų viską.
Mano manymu, trečiasis kandidatas R.Javtokas turi mažokai patirties vadovauti LKF.
Jam lyg ir reikėtų jos pasisemti, bet dažnai ji įgyjama ne teoriškai kalbant apie veiklą, o tiesiogiai darant darbus. Tad tos kalbos – senas ar per jaunas turi būti atidėtos į šalį.
Iš esmės, LKF prezidentas vis dėlto turi turėti tam tikrą svorį tiek krepšinio visuomenėje, tiek ir valdžios koridoriuose, nes jam teks naudoti visą savo įtaką, ieškant paramos Lietuvos krepšiniui.
Ir be abejo, prezidentas bus visiškai be rankų, jei neturės geros savo komandos – ji yra būtina siekiant gero rezultato.
– Visi kandidatai yra pateikę savo komandas, kuriose yra ir garsūs vardai. Net visi galimi generaliniai sekretoriai įvardinti.
– Šiuo atveju man yra truputį juokinga. Generalinį sekretorių renka Vykdomasis komitetas.
Žinoma, jį įvardija Prezidentas, tačiau esant nesutarimams viduje, norimas žmogus gali ir neužimti to posto, jei bus balsuojama prieš jį.
Taip, kaip ir klausimas, kiek į LKF ataskaitos-rinkimų konferenciją susirinks delegatų. Čia taip pat intriga – jei atvyks visi vieno kandidato rėmėjai, o kitam pažadėję balsą delegatai specialiai ignoruos rinkimus, galima sulaukti ir tam tikros sensacijos.
Vis dėlto, mano prognozė, kad šių metų LKF rinkimuose gali prireikti dviejų turų. Žinoma, jei vienas iš kandidatų savanoriškai nepasitrauks iš rinkimų.
– A.Sabonis baigia savo LKF kadenciją. Kaip įvertintumėte jo tą devynerių metų darbą?
– Nors ir norisi, kad už viską būtų atsakingas tik prezidentas, tačiau ir yra Vykdomasis komitetas. Arba jis dirba kartu su prezidento komanda, arba tik sėdi prie stalo nuleidęs akis ir žiūri, kas bus.
Viena aišku, kad A.Saboniui vienam negalima reikšti pretenzijų dėl tam tikro šalies krepšinio nuosmukio – visi turi prisiimti atsakomybę.
Blogiausia, kad per pastaruosius penketą metų itin krito rinktinės trenerio prestižas. Juk treneriai yra visko variklis, o dabar tiek jie neturi pasitikėjimo iš federacijos pusės, tiek jais jau nepasitiki visuomenė.
Ir tai federacijos bėda – žiūrėkime kaip buvo su Dainiumi Adomaičiu, kaip su Dariumi Maskoliūnu ar moterų rinktinės strategais – jie paliekami likimo valiai.
Atleiskite, bet LKF turi stoti už juos krūtine – jau sakiau, kad viską laimėti treneris negali, bet palaikymas jam būtinas. Ko dabar nesimato iš federacijos.
O po to ir atsiranda tokie niuansai, kad jau ir patys krepšininkai bei kiti treneriai negalvoja apie patriotizmą, pareigą šaliai.
Todėl ir turime tai, ką turime – į rinktines jau nesiveržiama, treneriai randa pasiaiškinimus, kodėl jie nesiims darbo nacionalinėse komandose ir yra „paslapčia“ įkalbinėjami vis dėlto kibti į darbus.
Aš dar iki šiol esu įsitikinęs, kad LKF rimtai padedant D.Maskoliūnui, ir dirbant su juo kartu, mes būtume olimpinėje atrankoje įveikę Slovėniją ir patekę į Tokijo olimpiadą.
Negaliu sakyti, kad LKF dirbo pastarąjį dešimtmetį blogai – buvo stengtasi, tačiau naujai vadovybei A.Sabonis su savo komanda darbų palieka tikrai rimtų – ir tai ne prie stalo popieriukus rašinėti.
