„Labai didžiuojamės ir džiaugiamės garbinga Vilniaus krepšinio istorija, kurią dar 1964 m. pradėjo kurti „Statybos“ vyrai. Manome, kad istorija turi svarbų ryšį su dabartimi. Siekiant naujų pergalių, mes visada galime atsiremti į mūsų herojus, pasisemti iš jų patirties, įkvėpimo ir naujų jėgų“, – sako „Ryto“ direktorius Justas Jankauskas.
Pirmoji #RytasRetro dalis skirta „Statybos“ ištakoms, kurios siekia praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Pirmaisiais krepšinio entuziasto ir trenerio Antano Paulausko 1964 m. įkurtos „Statybos“ namais tapo Naujamiestyje, Vytenio gatvėje esanti sporto salė.
„Tai buvo labai jauki salytė ir vilniečiai labai ją mylėjo. Per rungtynes balkonai ir parteris užsipildydavo „iki ausų“. Žmonės sėdėdavo prie pat aikštės linijų. Ten kažkokiu būdu sugebėdavo sutilpti tūkstantis vilniečių“, – prisimindamas pirmuosius „Statybos“ žingsnius su šypsena pasakoja ilgametis klubo žaidėjas Juozas Rimkus.
Istorine tapusi sporto salė savo paskirtį atlieka iki pat šių dienų. Šį birželį čia vyko Lietuvos moksleivių krepšinio lygos U12 čempionato finalas, kuriame dėl trofėjaus kovojo Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) ir Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) jaunieji krepšininkai.
„Pas mus nėra blogų vaikų. Jie visi geri, tik reikia juos truputį pastūmėti, parodyti jiems tinkamą kelią, kad jie galėtų pakilti aukštyn“, – pozityviai apie naująją kartą atsiliepia J. Rimkus.
Prie profesionalaus Vilniaus krepšinio ištakų tiesiogiai prisilietęs pašnekovas įsitikinęs – vilniečiai myli krepšinį, o pats svarbiausias dalykas – šimtaprocentinis žaidėjų, trenerių ir visos Vilniaus bendruomenės atsidavimas ir tikėjimas savo miesto klubu.
Dukart Lietuvos čempionu su „Statyba“ tapęs J. Rimkus išskirtinio pokalbio metu pasidalino prisiminimais apie klubo susikūrimą, kalbėjo apie ateities galimybes bei jaunimo ugdymo svarbą.
– Kokia „Statybos“ susikūrimo istorija? – pradėjome pokalbį su J. Rimkumi.
– Viskas prasidėjo nuo trenerio A.Paulausko, kuris turėjo labai stiprią ambiciją Vilniuje sukurti pajėgią krepšinio komandą.
Žinoma, norint suburti profesionalų komandą, reikėjo rasti finansavimą, kad žaidėjai galėtų visą savo laiką skirti krepšiniui ir treniruotųsi dukart per dieną. A. Paulauskui pavyko gauti įtakingų žmonių palaikymą ir reikalai pajudėjo pirmyn.
A. Paulauskas apskritai buvo labai ambicinga asmenybė. Jis visada rasdavo būdų ir kelių, kaip pasiekti savo tikslą.
Jis buvo ne tik treneris, bet ir puikus krepšinio vadybininkas. Jo organizaciniai sugebėjimai – tikrai ypatingi. Treneris ieškojo galimybių pamatyti, kaip sportuoja ir dirba NBA klubai. Manau, tokių žmonių klube turime ir dabar. Tokie žmonės krepšiniui labai reikalingi.
– Kaip pats atsidūrėte Vilniuje ir „Statyboje“?
– A. Paulauskas žaidėjų ieškojo pačiame Vilniuje, visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Jau tuomet jaunimo krepšinis buvo matomas ir treneriai tikrai žinojo perspektyviausius moksleivius ir sekdavo jų žaidimą.
Mane 1964 m. pakvietė prisijungti mano žemietis Rimantas Endrijaitis ir A. Paulauskas. Jie pasakė labai paprastai – staigiai sėdi į mašiną ir važiuoji į Vilnių. Taip čia ir atsidūriau (šypsosi).
– Kokie krepšininkai „Statyboje“ žaidė pirmuose sezonuose?
– Kaip pirmuosius tikrus „statybininkus“ galėčiau įvardinti R. Endrijaitį, Mykolą Karnišovą, Jurą Kaziūną, Gracijų Naujiką. Eduardą Kairį, Rimą Girskį, Romą Ancevičių, Algimantą Riauką, Algį Radžiukyną, Olegą Moisejenką, Algimantą Ližaitį, Česlovą Daugėlą, Eduardą Kriščiūną, Henriką Petrauską. Maždaug tokia buvo pirmoji kapela, iš kurių, deja, pusės šitoje žemėje jau nebėra.
– Kur ir kokiomis sąlygomis gyvenote?
– Žaidėjai įvairiose miesto vietose buvo apgyvendinti bendrabučių kambarėliuose. Aš pradžioje su dar 3 studentais gyvenau tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) bendrabučiuose prie Neries. Tiesa, vėliau persikėliau pas R. Endrijaitį. Dar vėliau gavau bendrabutį dabartinėje Švitrigailos g.
– O kur vyko pirmosios „Statybos“ treniruotės ir rungtynės?
– Naujamiestyje esančioje Vytenio gatvėje. Tai buvo labai jauki salytė ir vilniečiai labai ją mylėjo. Per rungtynes balkonai ir parteris užsipildydavo „iki ausų“.
Aišku, salytė nedidelė, žmonės sėdėdavo prie pat aikštės linijų. Ten kažkokiu būdu sugebėdavo sutilpti tūkstantis vilniečių (šypsosi).
– Nuo 1971 m. „Statyba“ pradėjo žaisti Vilniaus sporto rūmuose. Kas įstrigo iš to laikotarpio?
– Pamenu rungtynes su Kijevo komanda. Mes ilgą laiką atsilikinėjome, bet sugebėjome juos pasigauti ir galiausiai laimėjome. Po tos pergalės žiūrovai kapitaliai „nušlavė“ visą barą (juokiasi).
– Aukščiausias „Statybos“ pasiekimas – 1979 m. SSRS čempionato bronza. Kur tuo metu buvote ir ką atsimenate apie šį titulą?
– Tuo metu klubo treneriu jau dirbo R. Endrijaitis. Nors jau nebuvau komandoje, palaikiau gerus santykius su žaidėjais ir treneriu. Labai džiaugiausi, kad komandai pavyko sužaisti tokį gerą sezoną.
Labai žavėjausi Algimantu Paviloniu, kuris man iš tos bronzinės komandos paliko didžiausią įspūdį. Labai jį vertinu ir kaip krepšininką–kovotoją, ir kaip dorą žmogų.
Aišku, toje komandoje buvo ir kitų labai gerų krepšininkų – tas pats Jonas Kazlauskas, Vytenis Andriūnas ir kiti. Tai buvo labai smagi ir įsimintina pergalė pačiam klubui ir visam miestui.
– Ar sekate dabartines klubo aktualijas?
– Visų pirma, labai smagu, kad pastaruoju metu, „Rytą“ perėmus naujiems savininkams, veteranai vėl sulaukia dėmesio, yra kviečiami į rungtynes, kitus renginius. Džiugu, kad dabartiniai klubo savininkai gerbia „Statybos“ istoriją, laiko ją svarbia dabartinio klubo dalimi.
Kalbant apie dabartį, reiktų ieškoti būdų, kaip jauniems krepšininkams sudaryti tokias sąlygas, kad jiems net nekiltų noras išvažiuoti kažkur kitur. Pas mus nėra blogų vaikų. Jie visi geri, tik reikia juos truputį pastūmėti, parodyti jiems tinkamą kelią, kad jie galėtų pakilti aukštyn.
– Kas jaunimo ugdyme jums atrodo svarbiausia?
– Labai svarbu paruošti individualiai pajėgius žaidėjus. Pirmiausia vaiką reikia išmokti valdyti kamuolį, savo kūną ir protą.
Tik po to gali galvoti apie taktikas, schemas ir derinius. Tas pats Luka Dončičius neturi ypatingo kūno, bet jį valdo žvėriškai gerai.
Panašiomis temomis tenka pasikalbėti su J. Kazlausku, Mindaugu Špoku ir, mano galva, dabar link to individualumo einame ir mes. Jeigu turėsi individualiai stiprų žaidėją, jis gerą rezultatą pasieks ir dirbdamas komandoje.
Mums reiktų daugiau dėmesio skirti perdavimų kokybei. Jeigu būčiau treneris, labiau akcentuočiau perdavimus nuo žemės. Perimti tokius kamuolius yra žymiai sunkiau nei tiesius perdavimus. Arba dar vienas pavyzdys – kamuolį aukštaūgiams į baudos aikštelę reikia „įvesti“ irgi ne bet kaip ir ne bet kada, o tada, kada jiems patogu tą kamuolį priimti. Reikia atrasti momentą, kai aukštaūgiai įkirtinėja, yra „eigoje“. Atrodo, kad tai smulkmenos, bet jos labai svarbios.
– Kaip manote, kokio tipo treneriai dabar mums reikalingiausi?
– Reiktų rasti aukso vidurį. Treneris neturėtų siekti pergalių vien tik savo rėkimu. Vis tik vaikų jautrumas trenerio žodžiams gali būti labai įvairus. Treniravimas ir jaunimo ugdymas apskritai yra labai subtilus, sudėtingas ir atsakingas darbas.
– Ką manote apie dabartinį „Ryto“ trenerį Giedrių Žibėną?
– Jis man labai imponuoja. Jis juk taip pat atėjo iš moksleivių krepšinio. Matosi, kad treneris dabar tikrai yra savo vietoje ir mėgaujasi savo darbu.
– Kas, pasak jūsų, lemia lietuvių iš kartos į kartą perduodamą meilę krepšiniui?
– Manau, didžiausią postūmį davė 1937 m. laimėtas Europos krepšinio čempionatas. Krepšinį į Lietuvą atvežė Amerikos lietuviai ir tai yra pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti.
Kai iš Rygos grįžusius čempionus Joniškio traukinių stotyje pasitiko minia sirgalių, tapo aišku, kad krepšinis Lietuvoje įsitvirtino kaip sportas „numeris vienas“.
– Jūsų sūnus Tomas taip pat sėkmingai save atrado krepšinyje – žaidė toje pačioje „Statyboje“, dabar užima aukštas pareigas FIBA organizacijoje. Turbūt dėl jo jums labai smagu?
– Prieš pandemiją jis dirbo FIBA būstinėje Šveicarijoje, o dabar daugiausiai dirba iš namų. Tomas neseniai grįžo iš olimpinės atrankos Kanadoje. Jis savo darbą atlieka gerai ir dėl to yra vertinamas. Galiu didžiuotis, kad sūnus visus savo darbus atlieka sąžiningai, iš širdies ir iki galo.
– Kaip įsivaizduojate „Rytą“ ateityje ir ko norėtumėte palinkėti sostinės klubui?
– Labai linkiu, kad „Rytas“ visada kovotų iki galo. Nesvarbu, prieš kokį varžovą žaidžia. Galbūt rezultatas nebus visada teigiamas, bet žiūrovams patinka miestui atsidavę žaidėjai ir treneris.
