Nors dar prieš turnyrą visa gerkle šaukta, kad reikia ieškoti vieno ar kito sprendimo apmažinti griaunamąjį Slovėnijos ekipos žvaigždės šou, Lietuvos ekipa buvo ta, kuri, kaip ir kitos turnyro komandos, užlipo ant grėblio.
Lietuviai taip ir nesurado priešnuodžių prieš trigubą dviženklį surinkusį L.Dončičių. Gynėjas pelnė 31 tašką, atkovojo 11 kamuolių, atliko 12 rezultatyvių perdavimų ir surinko net 42 naudingumo balus.
„Galima buvo galvoti, kaip iš dalies neutralizuoti šio vunderkindo pasirodymą. Tačiau jei jau NBA komandų trenerių brigados neranda kelio, kaip sustabdyti vidutiniškai NBA po 34 taškus pelnantį Luką, tai vargu ar galima tikėtis, kad Darius Maskoliūnas galėjo turėti receptą.
Galiausiai, L.Dončičius parodė, kad būtent ir vienas aukšto lygio žaidėjas gali nulemti galutinį rezultatą. Šiuo atveju priekaištų Lietuvos rinktinės trenerių štabui neturėtų būti – visi bandymai ir galimybės laviruoti su sudėtimi buvo išnaudoti, tačiau L.Dončičius yra per daug fantastinis, kad galėtum jį sustabdyti“, – skaudžią ir bilietą į žaidynes lėmusią akistatą įvertino treneris Algirdas Brazys.
„Manau, kad kaltinti ar priekaištauti D.Maskoliūnui net neverta – jis sukosi su tais žaidėjais, kuriuos turėjo. Finalo rungtynėse pas mus viskas buvo gerai su puolimu, tačiau gynyba nesuveikė. Kai tau meta beveik 100 taškų, vargu ar tu gali galvoti apie greitą puolimą, nes privalai išsimesti kamuolį iš užribio, o varžovas įspūdingai drausmingai sugrįždavo į gynybą.
Ir kas labiausiai krito į akis kalbant apie L.Dončičių, naivu buvo tikėtis jį visiškai neutralizuoti. Tuomet privalėjai pasirinkti bent vieną jo elementą, kurį iš jo reikėjo „atimti“.
Tačiau to neįvyko – Luka verždavosi po krepšiu, bet jo nepasitikdavo mūsų centrai, kad siektų jam trukdyti mesti. Slovėnas daug taškų pelnė baudos aikštėje savo individualių pastangų dėka. Ir dar kokie šeši momentai, kai jis pelnė taškus ir gavo teisę mesti papildomą metimą po baudų.
Jei jam būtų neleista šeimininkauti mūsų baudos aikštėje, tuomet tai ir būtų ta sėkmė, kuri gal leistų mąstyti apie laimėjimą. Šiuo atveju apmaudu, jog apsivesdavęs gynėją jis nesulaukė J.Valančiūno ar D.Sabonio blokų. Tada jis būtų priverstas atmetinėti kamuolį, mąstyti, kam atiduoti – o tai jau kita istorija“, – sakė krepšinio treneris Tomas Pačėsas.
Pastarasis aiškino, kad šių metų svarbiausiame rinktinės mače jam pritrūko tam tikrų žaidėjų pagalbos.
„Gal kai kurie krepšininkai pabūgo atsakomybės, kai kur buvo statiško žaidimo ir nuspėjamų žingsnių. Be to, lyg norėjosi šiek tiek didesnio mūsų varikliuko Luko Lekavičiaus indėlio. Ne visada krepšininkai pasirinkdavo geriausią blogybę, o turėdavome blogiausią varinatą iš galimų.
Kitą vertus, pagaliau savo lyderio savybes visiems parodė Arnas Butkevičius – tai vienas iš žaidėjų, kuris ateityje taip pat bus svarbus nacionalinės ekipos vedlių“, – aiškino T.Pačėsas.
Krepšinio specialisto A.Brazio teigimu, šis turnyras tik įrodė, jog šįkart lietuviai susidūrė su labai rimta problema – laiko trūkumu. Mūsų komandos treneriai taip ir nesugebėjo nušlifuoti turėtą brangakmenį – dviejų NBA žaidėjų: Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio tandemą.
„Galima sakyti, kad kad D.Maskoliūnas surado šiam tandemui ką veikti aikštėje kartu, tačiau laiko trūkumas lėmė, kad abu bokštai taip iki galo ir nesusižaidė. Iki galo šie krepšininkai netapo ta jėga, kuri taptų lemiamu faktoriumi. Gal todėl atsitiko taip, kad slovėnai atrado jam priešnuodį – žaidė kurį laiką mažu ir mobilesniu penketu.
Tačiau galima mąstyti ir apie šios žaidėjų poros ateitį – mano galva, tai perspektyvus reikalas“, – sakė A.Brazys.
Šiame turnyre rinktinės treneriai nerado vietos jau senbuviu laikomam Mindaugui Kuzminskui. Jis buvo vienintelis iš krepšininkų, kuris nesužaidė prieš Slovėniją.
„Nežinau, kokia yra užkulisinė trenerių strategijų situacija, tačiau M.Kuzminskas šiemet pilnai susiformavo kaip žaidėjas – turėjo puikų sezoną Krasnodaro „Lokomotiv“ ekipoje ir tikrai jis dabar tapo sportiškai piktu žaidėju.
Tai yra labai gera savybė, rodanti tikrą profesionalumą. Taip jis nėra labai stiprus gynyboje ir gal todėl jam nebuvo vietos tokiose svarbiose rungtynėse.
O gal yra ir kitas faktorius – baudos aikštėje ir taip buvo J.Valančiūnas su D.Saboniu, tai tiesiog jam neliko ten vietos. Bet kalbėti, jog M.Kuzminskas yra nurašomas, yra visiška netiesa. Jis reikalingas rinktinei“, – aiškino kadaise Kauno „Žalgirio“ klubą treniravęs A.Brazys.
Iškart po pralaimėto mačo apie atsistatydinimą pareiškė D.Maskoliūnas.
Trenerio A.Brazio įsitikinimu, gal jis ir paskubėjo.
„Žinote, kai jis ekipą vedė į Europos čempionatą, tuomet buvo tokia mintis, kad Darius nelabai įsivaizduoja, kur pateko, dėl ko kovoja. Jei lemiamą mačą būtume pralaimėję danams, o tada pasitrauktų treneris, tai tuomet sakyčiau, jog viskas teisinga ir taip turi būti. Bet dabar olimpinei atrankai jis labai gerai parengė komandą emociškai, ji buvo kaip vienas kumštis, žinojo, ko siekia ir atidavinėjo visas jėgas. Dabar sakyčiau, kad tai per greitas sprendimas – šio žingsnio nereikėjo“, – kalbėjo krepšinio specialistas.
T.Pačėsas manė, kad D.Maskoliūnas pasielgė kaip tikras vyras.
„Komanda nepateko į žaidynes. Jam buvo kelta užduotis prasimušti į olimpiadą, bet to neįvyko – jis prisiėmė visą kaltę už visus.
Tai labai vyriškas elgesys, pagarba jam. Kitą vertus, dabar turi ir Lietuvos krepšinio federacija žengti vieną ar kitą žingsnį – bent pasiaiškinti dėl tokios nesėkmės.
Nes D.Maskoliūnas iš esmės visą laiką buvo atsakingas ne tik už rinktinę, bet ir federacijos įvaizdį. Jis tą naštą prisiėmė įkalbėtas tapti rinktinės treneriu. Reikia jam padėkoti, kad neturime visiškos bėdos – kaip vieni kitiems žiūrėtume į akis, jei nacionalinė ekipa nepatektų ne tik į olimpiadą, be ir Europos pirmenybes?
Šiuo atveju D.Maskoliūnas padarė viską, kad neturėtume blogiausio įmanomo scenarijaus ir traukiasi iš rinktinės turėdamas rimtą krepšinio bendruomenės pagarbą“, – sakė T.Pačėsas.
