Rumšiškėse gimęs ir užaugęs 28-erių žaidėjas gerai supranta, ką reiškia ypač aukštai iškelti lūkesčiais.
Su 1992 metais gimusiais vaikinais, tarp kurių – ir NBA rungtyniaujantis Jonas Valančiūnas, Eurolygoje žaidžiantys Edgaras Ulanovas, Rokas Giedraitis bei kiti tokie gerai dabar žinomi krepšinio veidai, kaip Arnas Butkevičius, Žygimantas Skučas, Tautvydas Sabonis, Egidijus Mockevičius ir t.t.., jis iškovojo tris Europos čempionato titulus, tapo pasaulio čempionu, o aukso medalį laimėjo ir olimpiniame jaunimo festivalyje.
Tačiau ne visiems ypač perspektyviais laikytiems jaunuoliams pavyko net tapti profesionaliais žaidėjais. Labai šviesi ateitis buvo piešiama ir Dovydui Redikui, Deividui Pūkiui ar kitiems, tačiau dėl traumų ar kitų preižasčių karjera jiems nesusiklostė.
„Aišku, kai žmonės pamato, kad laimėjome visus Europos, pasaulio čempionatus, tai visi galvoja, kad žaisime NBA, bet taip nebūna – tokia yra realybė“, – apie žmonių keliamus lūkesčius neįtikėtai daug jauname amžiuje pasiekusios kartos krepšininkams sako Vytenis Čižauskas.
V.Čižauskui žengiant į suaugusiųjų krepšinį ant jo pečių buvo užkrauta ypač didelė našta. Iš viską nušlavusios jaunimo rinktinės atakų organizatoriaus buvo iš karto tikimasi tokių pačių aukštumų ir tarp suaugusiųjų – tiek Lietuvos rinktinėje, tiek klubiniame krepšinyje. Visgi, nors buvo labai arti, „Žalgirio“ sistemoje užaugusiam krepšininkui nepavyko užsikabinti nei Kaune, nei su rinktine keliauti į 2013-ųjų Europos čempionatą Slovėnijoje.
Vėliau įžaidėjas karjerą tęsė vis keisdamas karjeros stoteles LKL komandose – atstovavo Panevėžio „Lietkabelio“ bei Prienų-Birštono „Vytauto“ ekipoms – su legionieriaus duona, kurią jis išbandė Latvijoje, Vokietijoje, Estijoje, Turkijoje ir Lenkijoje. Kol galiausiai, dabar jau pakeitęs poziciją ir užsigrūdinęs, vėl sugrįžo į Lietuvą.
Apie pergales su jaunimo rinktine, krepšinio ir gyvenimo pamokas Lietuvoje bei užsienyje ir aplinkinių įpareigojimą būti tuo, kuo nėra, V.Čižauskas papasakojo portalui lrytas.lt.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Vieną dieną tėtis grįžo namo ir pasakė, kad užrašė į krepšinio treniruotes. Tuo metu dar neseniai buvo atsidariusi „Sabonio krepšinio mokykla“. Kadangi mano tėtis yra kūno kultūros mokytojas, tai iš pradžių Rumšiškių mokykloje lankiau pas jį krepšinio būrelį. Kai užrašė į „Sabonio krepšinio mokyklą“, jis turėjo mane vežti kasdien į Kauną. Būdavo nelabai patogu vežioti mane kasdien vieną, todėl jis užrašė dar kelis draugus ir taip mūsų tėčiai pasikeisdami, kiekvieną dieną, vežiodavo į treniruotes Kaune. „Sabonio krepšinio mokykloje“ tobulėjau ir taip užaugau iki dublerių, o dar vėliau iki pagrindinės – „Žalgirio“ komandos.
– Jūs buvote vienu geriausių savo kartos atstovų. Kartu su jaunimo rinktinėmis jūs laimėjote absoliučiai viską. Nuo 16-mečių iki 20-mečių jaunimo rinktinių, iš esmės tas pats vienas branduolys, tapo tris kartus Europos, kartą pasaulio čempionais ir dar auksas Jaunimo olimpiniame festivalyje. Ar bendraujate su tos kartos rinktinės nariais?
– Nėra taip, kad kiekvieną dieną susirašinėtume ar pan. Pasveikiname vieni kitus, kai gimsta vaikas ar panašiomis progomis, bet minimaliai susirašinėjame. Vasaromis susitinkame, pabendraujame prieš rungtynes, jei žaidžiame. Su treneriu Kaziu Maksvyčiu vasara susitinkame pietų, tačiau artimo ryšio tarp komandos nėra. Visi žaidžiame skirtinguose klubuose, visų grafikai skirtingi, todėl laisvo laiko labai daug nelieka.
– 2012 metų Europos čempionate, kuris jūsų kartai buvo paskutinis, auksą iškovojote be savo pagrindinio lyderio – J.Valančiūno. Ir tas čempionatas nebuvo lengvas. Iš grupės etapo jūs išėjote tik su viena pergale ir trimis pralaimėjimais. Vėliau įsibėgėjote ir vėl tapote čempionais po dramatiško finalo. Kaip prisimenate tą čempionatą?
– Prieš čempionatą visi kalbėjo, kad be Jono mes nieko nelaimėsime, prasta komanda ir nieko nepasieksime. Gerai prisimenu, kaip mes laimėjome pirmas rungtynes ir vėliau visas likusias (grupės etapo – red.) rungtynes pralaimėjome, todėl net ne nuo mūsų pačių priklausė, ar išeisime į kitą etapą. Ir mes patekome, kaip vieni paskutiniųjų, bet toliau viskas sekėsi labai gerai. Atmosfera, kaip ir visuose čempionatuose prieš tai, rinktinėje buvo labai gera. Visi labai gerai sutarėme ir, manau, kad tai buvo vienas svarbiausių aspektų, dėl kurių mums taip gerai sekėsi.
– Tačiau iš kur atsirado lūžis komandoje, dėl kurio jūs įsibėgėjote ir galiausiai tapote čempionais?
– Grupės varžybose dar galėjome sau leisti pralaimėti ir vis tiek patekti į kitą etapą. O kai išėjome toliau, klysti nebegalėjome ir nebuvo kur trauktis. Manau, atsirado didesnė koncentracija ir visi susiėmėme, supratome kiekvienų rungtynių kainą ir žaidėme iš paskutiniųjų.
– 2013 metų vasarą buvote kandidatas į Lietuvos rinktinę. Pasiruošimo stovykloje pasirodėte solidžiai, bet į galutinį dvyliktuką prasimušti nepavyko. Tada nemažai trenerių ir krepšinio žmonių kalbėjo, kad esate vertas važiuoti į Europos čempionatą. Kaip prisimenate tą pasiruošimo periodą?
– Tą vasarą prieš tai dar žaidėme Universiadoje ir man asmeniškai neblogai sekėsi, nors ir pralaimėjome ketvirtfinalyje. Tiesiai po jos važiavau į rinktinę. Tuo metu studentų rinktinės treneriu buvo Dainius Adomaitis, kuris pasakė, kad kai grįšime į Lietuvą, kitą dieną važiuosi į rinktinės stovyklą. Tai buvo mano pirmasis kartas, jaučiau didelį jaudulį. Tų rinktinės seniukų dar nepažinojau, todėl nežinojau, ko laukti.
Tą pasiruošimą vertinu labai gerai, nes visai neblogai sekėsi. Mane „atkabino“ vieną iš paskutiniųjų, po turnyro Graikijoje. Kadangi buvau toks jaunas, negalvojau, kad tikrai mane priims ir važiuosiu su rinktine į čempionatą. Bandžiau tiesiog pasirodyti kuo geriau ir pabandyti patekti, bet, kai nepaėmė, tai irgi labai neliūdėjau. Džiaugiausi, kad tuo metu turėjau galimybę būti su tokiais žaidėjais, sportuoti, ruoštis sezonui ir tą patirtį vertinu labai teigiamai.
– Iš rinktinės važiavote tiesiai į Kauno „Žalgirį“, bet jau po sezono persikėlėte į Panevėžio „Lietkabelio“ ekipą. Kokios buvo priežastys dėl kurių jums nepavyko užsikabinti „Žalgiryje“ ilgesniam laikui?
– Po rinktinės tikrai atrodė, kad esu pasiruošęs ir tikrai galiu ten žaisti, bet sekėsi sunkiai. Trūko pasitikėjimo ir dabar, manau, kad nebuvau tuo metu pasiruošęs ten rungtyniauti. Be to, komandoje buvo Justinas Dentmonas, kuris buvo vienas geriausių taškų rinkėjų Eurolygoje, paskutinį karjeros sezoną žaidė Šaras, o man nebuvo lengva. Nebuvau pasiruošęs psichologiškai, kadangi tai buvo pirmas mano sezonas. Ir po sezono, kai baigėsi mano kontraktas, pakalbėjome su Pauliumi Motiejūnu, kad šiuo metu man būtų geriau žaisti kažkur kitur, kur gaučiau daugiau žaidybinio laiko ir užgrūdinčiau save, kaip žaidėją.
– Ar dar jaučiate kažkokius sentimentus „Žalgiriui“? Trečiadienį žaistose rungtynėse su „Dzūkija“ pralaimėjote žalgiriečiams (78:95), bet buvote komandos lyderiu ir įmetėte 16 taškų. Ar jaučiate papildomą motyvaciją žaisdamas prieš tą komandą?
– Papildomos motyvacijos, kad turiu prieš juos sužaisti labai gerai ir kažką privalau įrodyti beveik neturiu. Kuo geriau sužaisti norisi prieš visas komandas. Aš užaugau „Žalgirio“ sistemoje, išsivysčiau, kaip žaidėjas ir iš ten tik geriausi prisiminimai. Sutikau ten labai gerų draugų ir esu labai dėkingas, kad ten patekau, turėjau galimybę tobulėti. Kai tik išėjau, žaidžiant prieš juos atsirasdavo jaudulys ir baimė, bet dabar, žaidžiu, kaip paprastas rungtynes.
– Vėliau išvykote į užsienį – po vieną sezoną praleidote Latvijoje ir Vokietijoje, o tada grįžote į Lietuvą, į tuometinę Prienų komandą. Po sezono vėl pasirinkote legionieriaus kelią. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Sezonas Prienuose pas trenerį Virginijų (Šeškų – red.) nebuvo labai lengvas (juokiasi). Bet manau, kad jis mane, kaip žaidėją stipriai užgrūdino. Pas jį, kaip visi žino, įžaidėjams žaisti nėra lengva. Man nebuvo pas jį blogai. Turėjau ir solidų sezoną, buvau pagrindiniu įžaidėju. Su komanda laimėjome BBL čempionatą. Ten nežaidė pačios stipriausios komandos, bet jį vis tiek reikėjo laimėti. LKL taip pat turėjome geras pozicijas ir tik sezono pabaigoje nukritome į penktą vietą, ketvirtfinalyje stipriai kovojome su „Lietkabeliu“. Komandai sezonas nebuvo prastas. O aš iki tol nebuvau pas Virgį žaidęs, tai reikėjo prie jo paties, ir jo treniravimo ir bendravimo dar priprasti (juokiasi). Tai taip ir gavosi, kad nebuvo lengva.
Po to norėjau vėl išbandyti save užsienyje, pakeisti aplinką. Važiavau į Estiją pas trenerį, kurį pažinojau ir žinojau, kad man komandoje numatytas stiprus vaidmuo, todėl pasirinkau. Vėliau tiesiog priimdavau pasiūlymus, kurie man atrodydavo palankiausi.
– Iš pradžių keliavote į Estiją, vėliau Lenkiją ir Turkiją. Kaip sekėsi prisitaikyti užsienyje?
– Lenkijoje, Estijoje – šalyse, kurios, kaip ir yra mūsų kaimynės, tai gyvenimo stilius, maistas ar kultūra iš esmės nesiskyrė. Turkijoje reikėjo prisitaikyti, kadangi jie ne europiečiai. Reikėjo prisitaikyti prie maisto ir gyvenimo kultūros, prie jų maldų – reikėjo priprasti, kad jie nuolatos meldžiasi ir per garsiakalbius visur ir visą dieną skamba maldos. Bet galiausiai Turkijoje tiek man, tiek šeimai labai patiko, dėl to likau ten ir antrąjį sezoną. Buvo galimybė likti ir trečiąjį, tačiau dėl klubo finansinių galimybių nepavyko. Man niekur nėra sunku prisitaikyti. Nesu išrankus, vis tiek visų pirma važiuoju žaisti krepšinio. Prieš tai sužinau, kas manęs laukia, pasikalbu su treneriu, kokį vaidmenį jis man yra numatęs.
– Ko išmokote iš žaidimo ir gyvenimo užsienyje, kelionių?
– Žaidimas užsienyje tave užgrūdina tiek, kaip žaidėją, tiek, kaip asmenybę. Kai atvažiuoji į komandą, kaip užsienietis, tau iškeliami kitokie tikslai. Iš tavęs daugiau tikisi ir automatiškai atsiranda didesnis spaudimas. Jei komanda tave ima, ji tikisi, kad būsi lyderiu. Jeigu tu nežaisi gerai arba komandos rezultatai bus blogi, reikės pokyčių. Dažniausiai keičiami yra arba treneriai, arba užsieniečiai. Nuolatos privalai rodyti gerus rezultatus ir užsigrūdini kaip žaidėjas ir asmenybė. Jei tik blogiau žaidi, paskambina ir pasako, kad gali važiuoti namo. Man, asmeniškai, to patirti neteko, nes dažniausiai ir komandai, ir pačiam gerai sekdavosi.
– Ar jau pavyko įsikurti Alytuje?
– Aš daugmaž žinojau, ko tikėtis – miestas nėra didelis, o dabar viskas uždaryta, todėl nueinu tik į parduotuvę ir į salę. Gavau kažkokį butelį, šeima liko Kaune ir tiek. Leidžiu laiką su „Netflix“ ir su draugais žaidžiu PUBG (kompiuterinis žaidimas – red.). Daugumą komandos žaidėjų pažįstu ir net esu su jais žaidęs, todėl prisitaikyti buvo lengva. Komandoje atmosfera gera.
– Kokios buvo priežastys dėl kurių nusprendėte grįžti į Lietuvą ir priimti Alytaus „Dzūkijos“ kvietimą?
– Šis sezonas labai keistas. Kai pakalbu ir su kitais žaidėjais, tai jie irgi sako, kad jis įtemptas. Neaišku ar bus rungtynės, ar ne. Reikės karantinuotis, ar ne ir pan. Į Lenkiją išvažiavau vėlai, nes buvau gavęs geresnių pasiūlymų, bet kelis atmečiau ir tada vėl teko laukti. Tačiau galiausiai su komanda mes nepatekome į atkrintamąsias ir kovo 21-ąją mums baigėsi sezonas.
Jau iki tol galvojau, kad kai baigsis sezonas, noriu kažkur prisijungti ir dar pažaisti, nes nenoriu namie sėdėti, kaip praėjusį sezoną nuo kovo mėn. Tikimybė, kad vėl 6 mėnesius sėdėsiu man varė baimę (šypsosi). Tai kalbėjome su agentu, kad dar noriu žaisti, kur dar galima registruoti žaidėjus sezono metu. Neturėjau prioriteto žaisti Alytuje ar Lietuvoje, ar kažkurioj kitoje šalyje. Ieškojome komandos, kurioje galėčiau žaisti.
– Kaip pasikeitė jūsų žaidimas nuo pastarojo karto, kai rungtyniavote Lietuvoje?
– Kai paskutinį kartą žaidžiau Prienuose, tai žaidžiau tik įžaidėju ir kitos pozicijos nebuvo. O, kai išvažiavau į užsienį – Turkijoje, Estijoje ir Lenkijoje žaidžiau visai kitoje pozicijoje. Ir iš pradžių dar žaidžiau pirmu numeriu, tačiau vėliau visiškai perėjau į atakuojančio gynėjo poziciją. Patobulėjau, ne tik kaip taškų rinkėjas, bet ir kaip kūrėjas. Galima pasakyti, kad ne kardinaliai pakeičiau poziciją, tačiau persislinkau ir daugiau žaidžiu, kaip antras numeris.
– Prie jūsų pavardės, kaip ir prie daugelio iš jūsų kartos, labai dažnai vis dar kabinama ta auksinės kartos įžaidėjo etiketė. Kaip jūs į ją pats reaguojate?
– Mes viską laimėjome ir tai yra mūsų pasiekimai, kurių nereikia gėdytis, nes visi kartu jų pasiekėme. Dažnai taip rašo, bet nelabai aš į tai reaguoju. Tiesiog yra tie medaliai, kurie yra pakabinti spintoje ir viskas (šypsosi). Galėsiu kažkada parodyti juos savo vaikams ir pasakyti, kad laimėjome, bet man (etiketės – red.) nesukelia jokių emocijų.
– Ar jums neatrodo, kad žmonės su visais jūsų kartos nariais sutapatina tai, kad jūs laimėjote, todėl visi privalėjote tapti krepšinio žvaigždėmis. Nemanote, kad jūs visada esate spaudžiami būti kažkuo, kuo nesate?
– Taip. Kai laimi viską, automatiškai visi staiga galvoja, kad visi turi žaisti NBA. Visi išvažiuosime, kaip Jonas ir ten žaisime. Tačiau, jei pažiūrėtume ir į kitas rinktines, nebūna taip, kad visa komanda žaidžia aukščiausiame lygyje. Tai padaro tik vienetai.
Mūsų rinktinė buvo tikrai stipri ir dauguma dabar žaidžia tikrai aukštame lygyje ir gerose komandose, gerose lygose ir tai džiugina. Vieniems pasisekė geriau, kitiems blogiau. Visi buvome skirtingų įgūdžių, skirtingų talentų ir negalima sakyti, kad visi kažkuo turėjo būti. Aišku, kai žmonės pamato, kad laimėjome visus Europos, pasaulio čempionatus, tai visi galvoja, kad žaisime NBA, bet taip nebūna – tokia yra realybė.
– Ko tikitės iš likusios šio sezono dalies ir ar jau galvojate apie kitą sezoną, gal žadate likti Lietuvoje?
– Prieš atvykdamas žiūrėjau, kur galėčiau ir pats gauti laiko, ir padėti komandai. Mūsų tikslai yra patekti į atkrintamąsias, užimant aukštesnę nei aštuntoji vieta. Stengsiuosi, kuo geriau ir pats pasirodyti, o jei pasirodysiu gerai, tai padėsiu ir komandai.
Dėl kito sezono spręsti dar labai anksti. Nesu priėmęs sprendimo ar kitą sezoną liksiu Lietuvoje, ar būtinai važiuosiu į tam tikrą šalį. Tiesiog žiūrėsiu vasarą, kokius turėsiu pasiūlymus, kuris bus priimtiniausias man ir šeimai ir tada spręsiu.
