Rusijos krepšininkai su tam tikromis problemomis, tačiau vasarį iškovojo kelialapį ir į 2022 metų Europos pirmenybes, o komandos vedlys 56-erių S.Bazarevičius pokalbyje su tiklaraštininku Vladimiru Spivaku kalbėjo apie dabartines problemas, susijusias su nacionalinės komandos formavimu bei Eurolygos supanašėjimą su NBA.
„Ar mane labai domina šis krepšinio sezonas? Pasakyti, kad labai – tikrai negalėčiau. Aš žiūriu Eurolygos kovas. Nežiūriu visai NBA. Labai specifinis sezonas – žiūrovų trūkumas jaučiasi net ir stebint rungtynes prie televizoriaus ekrano. Šiuo atveju Rusijos krepšinis atrodo linksmiau, nes yra sirgalių tribūnose, – kalbėjo S.Bazarevičius. – Bet tikiuosi, kad baigiantis sezonui bus įdomiau“.
– Yra tokia nuomonė, kad pastaruoju metu Eurolygos reguliaraus sezonas pagal savo nykumą artėjo prie NBA. Ar pandemija padarė Eurolygą nenuspėjamu reginiu?
– Pastaruoju metu labiausiai intriguojantis dalykas – stebėti nacionalinių rinktinių dvikovas, jos tikrai nenuspėjamos ir artėja prie futbolo batalijų. Mano galva, futbolą visi myli būtent dėl to, kad yra visiškai nenuspėjamas sports.
Kalbant apie rinktines, tai visada įdomus renginys, nes dažniausiai jo metu negausi super kokybės, mat ekipos turi mažai laiko susižaisti. Tačiau jau emocijų – nors vežimu vežk. Tai yra todėl, kad FIBA į rinktinių turnyrus sugebėjo įnešti maksimalią kiekvienos dvikovos svarbą.
Ir pasirodė, kad net tokioms super krepšinio valstybėms kaip Lietuva buvo nelengva, ji į Europos pirmenybes pateko tik paskutino metimo dėka.
Mes visada kalbėjome, kad serbai turi labai daug žaidėjų, o pasirodė, kad be tų krepšininkų, kurie varžosi užsienyje, vietiniame fronte pas juos ne viskas gerai. Ir jau taip linksma.
Eurolyga anksčiau buvo labai įdomi: ten buvo koncentracija europietiško krepšinio – kolektyvinis žaidimas, akcentas į visišką gynyba, begalė emocijų, kiekvieno mačo žūtbūtinė kaina. Dabar pergalės kaina šiame turnyre sumenko. Anksčiau Eurolygoje Top 16 etapas buvo labai nenuspėjamas ir nervingas.
Šiai dienai viskas sumenko ir Eurolyga dideliais žingsniai juda NBA link. Jei kalbėsime apie ankstesnius metus, tai nieko nelemiančių dvikovų šiame turnyre praktiškai nebuvo.
Mano galva, šiai dienai ekipos neturi laiko apmąstyti būsimą mačą – 34 rungtynės per Eurolygos sezoną yra labai daug. Todėl Europai, kuri neturi labai daug krepšinio žvaigždžių, yra svarbi sportinės akistatos sudedamoji dalis. Tuomet ir atsiranda emocijos, svarba, kulminacija – dėl ko ir žiūrime krepšinio varžybas.
– Eurolyga vis labiau užsidaro – klubai gauna ilgalaikes ar trumpalaikes licencijas. Sportiniu principu į Eurolygą galima patekti tik per Europos taurės varžybas, bet ir tai ši galimybė greitai bus eliminuojama. Kaip jums idėja turėti uždarą lygą?
– Eurolygoje žaidžia turtingiausi klubai, kaip sakoma, kovoja Europos grietinėlė. Visi, kas yra to turnyro viduje – jie patenkinti. O kiti siekia ten prasimušti. Ir aš noriu treniruoti Eurolygos klubą, nes ten žaidžia geriausieji.
Tačiau mano galva, Eurolyga tikrai niekaip teigiamai neįtakoja Europos krepšinio. Juk europietiškose tradicijose nėra kurti uždaras lygas, bendruomenes.
Taip, sakysime, uždara lyga yra patraukli verslui. Tačiau kur, pavyzdžiui, kitą sezoną žaisti stipriems klubams – Krasnodaro „Lokomotiv“ ar Kazanės „Uniks“?
Manau, kad verslui galima parduoti ir europietiškas tradicijas – atviras lygas, o jei turime uždarą, tai vis tiek būtina rotacija. Tuomet tie klubai, kurie metai iš metų užima paskutine vietas turnyre būtų priversti „krutėti“, kad jų nepakeistų.
Paimkime Italiją: bet kokia vieta turnyro lentelėje įpareigoja komandas kovoti dėl taškų. Kai treniravau italų klubą, Bolonijos „Virtus“ iškrito paskutiniame ture į žemesnę lygą.
Ir įdomiausia, kad jos vietoje galėjo būti šešios komandos. Kiek atsimenu, visos čempionato dvikovos buvo itin atkaklios ir pasivaikščiojimų nebuvo. Esmė – visu turi būti intriga, kokioje turnyro lentelės vietoje tu nebūtum.
Jei tęsti kalbas apie uždarą lygą, joje turi būti rotacija ir algų lubos – tam, kad klubai turėtų panašias sąlygas. Kitu atveju vis tiek aukščiau visada stovės turtingos komandos.
Praėjusį sezoną priverčiau save pasižiūrėti 70 NBA rungtynių. Man tada patiko „Miami Heat“ ekipos žaidimas ir trenerių štabo sprendimai. Bet žiūrėdamas gaudžiau savo mintis, kad kaip verslas NBA yra geras modelis, tačiau sportinė jos pusė man visiškai nepatiko.
Ir kaip suprantu, aš toks ne vienas. Turiu galvoje vyresnius žmonės, kurie žiūri visas rungtynes, o ne jų santraukas. Man vienas žmogus yra pasakęs: kam reikia gaišti laiką stebint mačą, jei per kelias minutes santraukose viskas pateikta kaip ant lėkštutės.
Nenorėčiau, kad ir Eurolyga taptų panaši į NBA. Bet... Mano kolega buvo Eurolygos akistatoje ir pasakė, kad sukeitus žaidėjų marškinėlius vaizdas nepasikeistų.
Ir ten, ir ten amerikiečiai. Žinoma, gerai ta globalizacija, daugelyje šalių dėl šios problemos niekas nesuka galvos. Nors man atrodo, kad stačiatikių šalyse yra šiek tiek kitaip.
Eurolyga atšaukė visus limitus dėl legionierių komandose – tai suprantama, juk su amerikiečiais lengviau ir pigiau. Jie dominuoja krepšinyje. Bet jei futbole nebūtų limitų, tuomet, greičiausiai, tik brazilai bėgiotų. Ar tai būtų kam įdomu? Vargu. Arba tik brazilams.
Be limitų Eurolyga vis labiau panaši į NBA filialą, ar net dar blogiau – G lygą.
– Per koronaviruso pandemiją išryškėjo situacija, kad bet kuris rengiamas turnyras sugeba tapti lanksčiu – atidedamos rungtynės, perkeliamos ir t.t. Bet Eurolyga jums asmeniškai trukdo – ji nesuteikia pauzių, kai FIBA vykdo rinktinių atrankos varžybas. Ar įmanoma tai pakeisti Eurolygos vadovų mąstyme?
– Viskas išplaukia vienas iš kito. Eurolyga nori po savimi pakišti visas Europos krepšinio varžybas. Dar kartą sakau: juk visi siekia patekti į Eurolygą, visi ten nori būti.
Bet kartu visi palaiko ir FIBA langų idėją. Praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje su malonumu tuose languose žaidžiau. Ir dabar tokie langai gali ir privalo būti, tik reikia noro.
Dabar rinktinės privalo daryti kažkokius keistus judesius, su kažkuo kalbėtis, traukti žaidėjus iš klubų. Tu duodi Shane'ui Larkinui pasą, bet jis negali žaisti rinktinėje, nes Eurolyga nestabdo savo kovų.
Tai kam tada davei tą pasą? Ir tuomet gaunasi situacija, kad visos pastangos yra ne šalies gerovei, o klubui, kuris turi begalę pliusų, kad krepšininkui suteikta pilietybė. Be kitą ko, Turkijoje dabar leidžiama turėti čempionate penkis legionierius.
Dar turiu pastebėjimą – ar neatrodo keista, kad Eurolyga vis dėlto gerbia nacionalines taurės varžybas ir per tas datas nežaidžia savo varžybų. Pauzė būna ir ne kelių dienų, o kelių savaičių. Vadinasi, pauzę galima daryti ir per rinktinių mačus.
Tai viena medalio pusė. Kita dabar tenka susidurti su labai keista situacija: tam, kad žaistum nacionalinėje komandoje, turėjai būti geriausiu iš geriausių, o dabar gaunasi, kad į rinktinę turi daugiau šansų patekti tie, kurie nėra geriausi, arba blogi Eurolygos žaidėjai.
Man vieno klubo vadovai sako: ne, mes į rinktinę šių žaidėjų neatiduosime, bet paimkite tuos ant suolo sėdinčius krepšininkus. Bet juk man reikia geriausių. Tap išeina, kad dabartinė rinktinė taip vadinamuose languose visiškai ne ta rinktinė, kuri turi būti – tai blogesnių krepšininkų rinkinys.
– Kalbame apie Rusijos rinktinę, kuri kovos dėl olimpinio kelialapio į Tokiją. Ar joje bus jau anksčiau lyg ir padėti atsisakęs lyderis Aleksejus Švedas?
– Aš apie tai jau kalbėjau. Visi treneriai nori, kad ekipos sudėtyje būtų tik stipriausi žaidėjai. Dar geriau, kai tie geriausi krepšininkai yra motyvuoti idėja, sutinkantys kažką aukoti dėl nacionalinės ekipos – be to nebūna tikros komandos.
Aleksejus yra neabejotinai puikus žaidėjas, mes norime jį matyti ekipoje, tačiau jis turi būti pasirengęs atiduoti visą save rinktinei. Šiuo atveju viskas priklauso tik nuo jo.
Žaidėjas žino tą dieną, iki kurios mes iš jo laukiame atsakymo. Būtent tą dieną mes žinosime kaip kurti komandą – su juo ar be jo.
