33 metų 188 cm ūgio amerikietis „Neptūno“ komandoje rungtyniavo ir praėjusiais metais, tačiau neblogą sezoną aptemdė patirta trauma. Iš meilės krepšiniui ir iš noro kuo greičiau vėl padėti savo komandai D. Dorsey priėmė, kaip dabar sako pats, klaidingą sprendimą ir į aikštelę grįžo pilnai neįvertinęs traumos pasekmių – skausmai atsinaujino, todėl sezoną teko nutraukti.
Krepšininkas galiausiai sėkmingai atliko reabilitaciją ir su nekantrumu laukė naujų karjeros pasiūlymų. Ir nors kartu su agentu jie sulaukė bent kelių skirtingų klubų dėmesio, D. Dorsey delsė beveik pusmetį.
Per savo spalvingą karjerą įžaidėjas yra sukaupęs ir tikrai ne pačių maloniausių patirčių, todėl ilgai laukė jis ne šiaip sau – D. Dorsey norėjo komandos, į kurią atvykęs sulauktų palaikymo ir frazės: „Pagaliau čia esi, mes tavęs laukėme“. Taip patyrusio krepšininko gyvenimas antrą kartą pasisuko Lietuvos kryptimi.
„Per visą savo karjerą spėjau suprasti, kad galiu žaisti tik toje komandoje, kuriai tikrai manęs reikia. Sulaukėme skambučio iš „Neptūno“ ir supratau, kad turbūt tai ir yra vieta, kur noriu sugrįžti. Ilgai nedelsęs priėmiau pasiūlymą, nes žinojau, kad šiai komandai manęs reikia. Žinojau, kokia yra situacija klube“, – išsamų pokalbį su LKL.lt pradėjo krepšininkas.
D. Dorsey galima laikyti pasaulio klajūnu – jo karjera driekėsi per Kanadą, Kolumbiją, Argentiną, Izraelį, Prancūziją, Turkiją, Rumuniją, Graikiją ir dabar tęsiasi Lietuvoje.
Legionieriaus karjera šiam amerikiečiui tikrai nėra svetima, tačiau, kaip sako pats krepšininkas, kiekviena tokia nauja patirtis paberia ir pakankamai iššūkių. Kaip vieną didžiausių savo gyvenimo klaidų D. Dorsey įvardija blogą klubo pasirinkimą – štai vos atvykęs į Turkiją įžaidėjas iškart norėjo apsisukti, grįžti atgal ir pamiršti karčią patirtį komandoje, o vos atvykęs į Izraelį jis pasijuto tarsi namuose.
„Dabar manau, kad turėjau labiau kovoti už save, kaip krepšininką. Turėjau žinoti, kad komandai tikrai reikia manęs. Tokios patirtys žeidžia, bet, žinoma, kartu ir užgrūdina“, – tamsesnius karjeros epizodus prisiminė amerikietis.
Apie Lietuvą pats D. Dorsey prieš atvykdamas į „Neptūną“ nežinojo praktiškai nieko – jis buvo girdėjęs tik Kauno „Žalgirį“ ir Vilniaus „Rytą“, taip pat savo būsimą komandą ir tai, kad čia žmonės laisvai kalba angliškai. Vis dėlto, dar praėjusio sezono metu krepšininkas spėjo pajausti, kad tai – vieta, kurioje jis gali jaustis pilnai savimi.
„Lietuvoje, beje, irgi jaučiuosi tikrai neblogai – visi čia kalba angliškai, visi supranta, kad esu krepšininkas, kad atvykau į Klaipėdą žaisti krepšinį. Tai taip pat yra malonu (...) Aš tikrai mėgstu šią komandą, šiuos žmones, jie yra tikri kovotojai, tikri vyrai, tai puiki kompanija. Tikiuosi, kad greitai įsivažiuosiu į ritmą ir galėsiu jiems pilnai padėti rungtynėse, to labai laukiu“, – dėstė D. Dorsey.
Laisvą nuo krepšinio laiką D. Dorsey leidžia įvairiais būdais – jei šalia yra šeima, tai visas dėmesys skiriamas jiems. Bet jei šeimos nėra, tada krepšininkas pasineria ir į kitus savo pomėgius, tokius, kaip amerikietiško ir europietiško futbolo stebėjimas.
Su šiomis sporto šakomis krepšininką sieja gana glaudūs ryšiai – mat vienas geriausių jo draugų yra profesionalus amerikietiško futbolo žaidėjas, rungtyniaujantis NFL lygoje, o sūnėnas, kaip sako pats D. Dorsey, yra būsima europietiško futbolo žvaigždė.
– Visų pirma, kaip bėga jūsų dienos antrą kartą sugrįžus į Lietuvą?
– Atvykęs turėjau dešimt dienų karantinuotis, bet laikas prabėgo neblogai. Žinote, daug kur tokiu laikotarpiu nenueisi – apsilankai parduotuvėje, pasivaikštai lauke ir grįžti namo. Tai laikas bėga ne pačiu greičiausiu tempu, bet skųstis tikrai neturiu kuo, viskas tvarkoje. Beje, orai vis gerėja, man labai patinka pavasario pradžia, lauke gražu.
– Atvykote į Klaipėdą prieš pat Citadele Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertą. Turbūt „Neptūno“ komandą sutikote pačiame darbų įkarštyje?
– Tiesą sakant, planavome, kad aš žaisiu finalo ketverte. Bet turėjome tam tikrų nesklandumų Lenkijos oro uoste, užstrigau ten maždaug parai. Bet kai atvykau čia, pamačiau kruopščiai besitreniruojančią komandą ir nemažai pažįstamų veidų – tik keli komandos draugai yra naujokai, bet ir juos visus žinau iš anksčiau. Aš tikrai mėgstu šią komandą, šiuos žmones, jie yra tikri kovotojai, tikri vyrai, tai puiki kompanija. Tikiuosi, kad greitai įsivažiuosi į ritmą ir galėsiu jiems pilnai padėti rungtynėse, to labai laukiu.
– Esate vienintelis „Neptūno“ žaidėjas, atvykęs iš užsienio. Kokį jausmą jums pačiam tai kelia?
– Esu vienintelis legionierius, bet tai tikrai nesukelia jokios įtampos. Jei jau esu vienintelis žaidėjas iš užsienio, tai turbūt galiu teigti, kad praėjusiais metais jiems patikau – juk nekviestų atsitiktinio žmogaus į tokią lietuvišką kompaniją. Tikiu, kad patikau jiems kaip žaidėjas, kaip žmogus, kaip komandos draugas. Kai vyrukai sužinojo, kad aš grįžtu, tikrai nemaža dalis rašė, kad tai yra džiugi žinia, kad jie manęs čia laukia, kad sutiks tinkamai ir leis jaustis gerai.
– Manote, kad visa tai dėl geros praėjusiais metais suformuotos atmosferos komandos viduje?
– Praėjusiais metais tikrai buvome gera kompanija – juk krepšinis tai ir treniruotės, ir rungtynės, ir kelionės, ir nakvynės viešbučiuose, visa tai susideda į labai artimą bendravimą. Mes čia turėjome tikrai gerą laiką, daug juokaudavome, stipriai vienas kitą palaikydavome, kai reikdavo – patraukdavome per dantį. Tai puikus būrys žmonių, kurie žiūri ta pačia kryptimi.
– O kaip atrodė jūsų sugrįžimas į „Neptūną“, kas pastūmėjo sugrįžti?
– Praėjusiame sezone patyriau skaudžią traumą, sezono nepabaigiau taip, kaip tikėjausi. Galima sakyti, kad išvykau iš Lietuvos pilnai nepabaigęs darbų (juokiasi – aut.). Atlikau reabilitaciją sėkmingai, vėliau sulaukiau įvairių pasiūlymų, bet pakalbėjome su agentu, pasakiau jam labai aiškiai – noriu būti komandoje, kurioje galiu jaustis gerai. Komandoje, kuriai tikrai reiktų manęs. Tų pasiūlymų tikrai buvo pakankamai, bet aš laukiau, kantriai laukiau tinkamo pasiūlymo. Sulaukėme skambučio iš „Neptūno“ ir supratau, kad turbūt tai ir yra vieta, kur noriu sugrįžti. Ilgai nedelsęs priėmiau pasiūlymą, nes žinojau, kad šiai komandai manęs reikia. Žinojau, kokia yra situacija klube.
– Turbūt nėra malonu prisiminti, bet kaip klostėsi jūsų reabilitacija po traumos?
– Praėjusį sezoną ta trauma be jokios abejonės sustabdė ir pakeitė. Viso reabilitacija užtruko maždaug keturis ar penkis mėnesius. Tai tikrai būtų užtrukę trumpiau, bet aš kiek per anksti pajaučiau, kad tikrai galiu žaisti, komandos žmonės irgi manė, kad aš galiu grįžti į rungtynių ritmą. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, mes klydome. Sužaidžiau pora rungtynių ir skausmai atsinaujino, todėl turėjau vėl sustoti ir leisti kūnui pasiilsėti. Dabar jau tikrai jaučiuosi puikiai, juk praėjo tiek daug laiko...
– Vos sugrįžęs į Lietuvą iškart sužaidėte rungtynes prieš čempionus – Kauno „Žalgirį“. Ar galime „Žalgirį“ laikyti viena stipriausių komandų, prieš kurias jums yra tekę žaisti?
– Vienareikšmiškai, „Žalgiris“ yra viena geriausių komandų, prieš kurias man teko žaisti. Visiems akivaizdu, kad tai puiki komanda, puiki organizacija, tarsi pavyzdys kitiems. Kai jau ruošiausi kelionei į Lietuvą, pamačiau, kad pirmos rungtynės bus būtent prieš „Žalgirį“, iškart pagalvojau: „Na, ką padarysi, teks labai stipriai pasistengti“. Visada žinai, kad prieš Kauno ekipą nebus lengva, o tiksliau – visada bus sunku. Bet kokiu atveju, tai buvo neblogos rungtynės, mes kovėmės gana galingai. Taip, pralaimėjome, bet tai nebuvo blogas vakaras mūsų komandai.
– Per savo karjerą išmaišėte daug skirtingų šalių. O kuri jums paliko geriausią įspūdį, kurioje buvo lengviausia adaptuotis?
– Sakyčiau, kad tai būtų Izraelis. Ši šalis labai primena JAV, tikrai. Viskas, ką jie daro su savo architektūra, yra tarsi kilę iš JAV. Ten būdamas nuoširdžiai jaučiausi tarsi būdamas namuose, man, kaip užsienio krepšininkui, Izraelis buvo arčiausiai namų. Ten turbūt radau kiekvieną, absoliučiai kiekvieną restoraną, kurį rasčiau ir būdamas JAV. Na, tai nėra mano svajonių šalis ir nesakau, kad ten palikau savo širdį, bet tai buvo tikrai lengviausia patirtis mano legionieriaus karjeroje. Lietuvoje, beje, irgi jaučiuosi tikrai neblogai – visi čia kalba angliškai, visi supranta, kad esu krepšininkas, kad atvykau į Klaipėdą žaisti krepšinį. Tai taip pat yra malonu.
– Kaip į jūsų karjeros permainas reaguoja šeima, ar ji visada kartu su jumis?
– Mano šeima beveik visą laiką yra kartu su manimi. Tiesą sakant, jie jau dabar turėjo būti Lietuvoje, bet iškilo tam tikrų nesklandumų su skrydžiais. Kartu su klubo darbuotojais sprendžiame šią problemą, bet turbūt tuo metu, kai pasirodys šis straipsnis, čia, Lietuvoje, leisiu laiką kartu su savo šeima. Jie labai mane palaiko ir mes labai vienas kitą gerbiame.
– Galbūt turite ir labiausiai karjeroje įsiminusias rungtynes?
– Rungtynių per savo karjerą sužaidžiau tikrai nemažai, todėl sunku išrinkti. Kolumbijoje tapome šalies čempionais, bet tai buvo taip seniai, kad net nelaba prisimenu to jausmo. Turbūt labiausiai įsiminusios rungtynės buvo dvikova prieš Vilerbano ASVEL, kai žaidžiau Le Portelio komandoje. Ta ASVEL sudėtis buvo tikrai galinga, beveik niekas jų Prancūzijoje neįveikdavo. Bet jie atvyko į mūsų areną, tos rungtynės buvo transliuojamos televizijoje, sulaukė daug dėmesio ir mes gana stipriai sugebėjome juos įveikti. Žinote, tai turbūt dėl mūsų sirgalių – Le Portelis turi geriausius sirgalius Prancūzijoje, tokio palaikymo tikrai pavydėdavo kitos komandos.
Tą dvikovą ir pats sužaidžiau neblogai – puikiai prisimenu, kaip po vieno tritaškio bėgdamas į gynybą pamačiau savo draugą, komentuojantį rungtynes tiesiogiai. Parodžiau jam gestą, tarsi žinodamas, kad šiandien mes laimėsime. Taip ir nutiko, namuose įveikėme ASVEL ir pateikėme rimtą sensaciją.
– Kokį įspūdį susidarėte apie „Betsafe-LKL“ čempionato lygį ir apie patį krepšinį Lietuvoje?
– Prieš atvykdamas į Lietuvą, apie šios šalies komandas žinojau tikrai nedaug. Buvau matęs ir girdėjęs tik „Žalgirį“, „Rytą“, dar teko pačiam anksčiau žaisti prieš „Neptūną“. Nežinojau nieko kito, galvojau, kad atvyksiu į gana žemo lygio čempionatą. Supraskite ir mane – atvykstu iš Prancūzijos, kur čempionate varžosi 18 komandų, į Lietuvą, kur viso labo dešimt klubų. Galvojau, kad tai bus šiek tiek kitokia patirtis, maniau, kad nėra šansų, jog čia gausiu tikrai aukšto lygio krepšinį. Bet viskas pasikeitė vos pradėjus čia žaisti – supratau, kad čia kiekviena komanda turi gerų žaidėjų, turi savo braižą, nė viena neina tiesiog žaisti krepšinio, visos jos eina kautis dėl pergalės.
Čia jokio skirtumo, prieš ką žaidi. Čia turi žaisti taip, kaip gali geriausiai, nes jeigu neparodysi geriausios savo versijos – tiesiog pralaimėsi. Lyga čia tikrai stipri ir įdomi. Užtenka vien pažiūrėti į istoriją, ji gana iškalbinga. Jei krepšininkas sužaidžia gerą sezoną LKL, tai beveik tampa faktu, kad kitą sezoną jį nupirks Europos taurės arba netgi Eurolygos klubas. Visi vertina LKL kaip aukšto lygio čempionatą. Man tai patinka.
– Kiek svarbus yra įžaidėjo ir vyr. trenerio glaudus ryšys komandos viduje?
– Įžaidėjui komandoje tai yra vienas svarbiausių dalykų – artimas ryšys su treneriu. Mano galva, įžaidėjas komandai gali vadovauti gerai tik tada, kai jis ne tik atlieka trenerio nurodytas užduotis, bet ir kai bendrai turi glaudų ryšį su pačiu treneriu. Turiu omenyje, kad tai nėra tik rungtynės – į tai įeina ir bendravimas po treniruočių, susipažinimas su šeimomis, galbūt net ir laiko leidimas kartu. Mes turime gerai žinoti ir pažinoti vienas kitą. Aš turiu žinoti, ko treneris nori, o treneris turi žinoti, ką aš galiu. Kai priimu vieną ar kitą sprendimą, treneris turi žinoti, kodėl aš taip pasielgiau. Toks ryšys kiekvieną įžaidėją paverčia dar geresniu krepšininku. Tai yra pasitikėjimo, draugystės ir profesionalaus darbo rezultatas.
– Kiek vakarėlių ir naujų draugysčių kadaise teko paaukoti dėl vieno tikslo – tapti profesionalu?
– Visiems jaunesniems vaikinams sakau, kad vakarėliai ir naujos draugystės visada bus šalia. Šie dalykai niekur nedings – gali tuo užsiimti, kai baigsi savo karjerą. Visada kartoju jaunesniems už save, kad niekur neskubėtų, žaistų krepšinį, o apsilankyti vakarėliuose jie dar tikrai spės. Tai nėra tik vakarėliai ar naktinis gyvenimas. Žaisdamas krepšinį tikrai turi nemažai paaukoti, net ir išsimiegoti turbūt dažnas profesionalas norėtų ilgiau ir dažniau. Bet aš vadovaujuosi gana žymia, bet labai puikia fraze: „Pasiilsėsi tada, kai viskas bus baigta“. Kai nebesportuosiu profesionaliai, tikrai daugiau laiko skirsiu poilsiui ir kitiems pomėgiams. Kol gali, tol turi iš savęs išspausti maksimumą – juk kai nebeliks profesionalaus krepšinio, tikrai neisiu į salę ir nemėtysiu po du ar tris šimtus metimų, tam nebebus tikslo. Tada gyvenimas ir suksis aplink draugus, vakarėlius ir poilsį.
– Jums jau 33 metai, sukaupėte nemažai patirties. Galbūt jau žinote ir didesnes savo karjeros klaidas?
– Turbūt didžiausia mano karjeros klaida buvo tai, kad aš per anksti pasijaučiau pakankamai geras. Aš ir buvau geras, gana anksti pasiekiau profesionalo lygį, bet aš tikrai per anksti pagalvojau, kad tai yra galimybių lubos, kad tai – viskas, taip atrodo profesionalus krepšinis. Kai dabar žiūriu į save jaunesnį, tai tikrai matau, kad dirbau nepakankamai. Aš dirbau daug ir nuosekliai, bet tai reikėjo daryti dar stropiau ir dažniau. Visada atrodo, kad nebegali. Bet kai praeina šiek tiek laiko, supranti, kad turbūt toje situacijoje galėjai dar dvigubai daugiau.
Dar viena klaida, kuri pasikartojo ne vieną kartą karjeroje, tai blogas klubo pasirinkimas. Keliskart atvykau į komandą, kuri tikrai nebuvo mano vieta. Pavyzdžiui, palikęs Prancūziją iškart prisijungiau prie vieno Turkijos klubo – tai buvo tikrai mano klaida, visos aplinkybės klostėsi man priešinga kryptimi. Atvykau ir neilgai trukus turėjau ieškotis naujos darbo vietos. Dabar manau, kad turėjau labiau kovoti už save, kaip už krepšininką. Turėjau žinoti, kad komandai tikrai reikia manęs.
– Dar turbūt sunku vertinti, bet jūsų akimis – ką šiame sezone gali nuveikti dabartinis „Neptūnas“?
– Krepšinis taip jau veikia – čia visada yra keliami aukščiausi tikslai. Mums treneris nuolat kartoja, kad šį sezoną turime patekti į atkrintamąsias ir jose pasirodyti geriausiai kaip galime. Ir tai yra natūralu, mes tai ir turime padaryti. Mūsų tikslas – būti tarp keturių stipriausių. Bet treneris nuolat kartoja ir tai, kas mano galva yra dar svarbiau: „Visas mūsų dėmesys turi būti sukoncentruotas čia ir dabar – į artimiausias rungtynes, į artimiausią varžovą, į būsimą ataką, į būsimą derinį“. Tik laikydamiesi šio principo galėsime galvoti apie aukščiausius tikslus. Tai yra teisingas požiūris. Mes turime gerą komandą, todėl galime pasiekti nemažai. Vis dėlto, jei kalbėčiau apie save, tai dar reikia šiek tiek laiko priprasti prie atsinaujinusių komandos draugų ir taktikų.
– Teko girdėti, kad turite draugą – amerikietiško futbolo profesionalą. Kokiais dar sportais be krepšinio jūs domitės?
– Domiuosi amerikietišku futbolu. Vienas geriausių mano draugų, Prince‘as, yra profesionalus amerikietiško futbolo žaidėjas, rungtyniauja NFL lygoje, jis netgi yra Superbowl čempionu tapęs. Vienas kitą apšviečiame apie krepšinio ir amerikietiško futbolo aktualijas. Tiesą sakant, turbūt mane labiausiai domina europietiškas futbolas, bet čia yra viena didelė problema – kai būnu JAV, aš neturiu galimybių pažiūrėti, pavyzdžiui, „Barcelonos“ ir Madrido „Real“ dvikovos, nes to tiesiog nerodo mūsų televizijos. Čia, Lietuvoje, jūs tikrai matote daug sporto televizijoje. Kai aš būnu namuose, matau tik tai, kas vyksta JAV. Tai futbolas mane tikrai traukia, tai įdomus sportas, bet ne visada turiu galimybių tiesiogiai pažiūrėti rungtynes, tas truputį trikdo. Beje, mano sūnėnas yra auganti futbolo žvaigždė, aš juo labai tikiu, jis tikrai labai talentingas vyrukas. Vien dėl to noriu būti arti futbolo, tam, kad vėliau galėčiau rimčiau su juo padiskutuoti, ne tik linksėti galva (juokiasi – aut.).
– O laisvu nuo krepšinio metu pažaidžiate konsolėmis?
– Pažaidžiu, taip. Kai mano šeima būna čia, tai be abejo, visas dėmesys jiems. Bet turiu tokį draugą, su kuriuo laisvu metu prisijungiame pažaisti. Žaidžiame praktiškai viską, bet dabar labiausiai įtraukė šaudynės – „Call of Duty“.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas penkeriais metais vyresniam pačiam sau?
– Labai džiaugčiausi, jei tiesiog dar vis žaidžiau krepšinį. Man jau 33 metai, o laikas tikrai nestovi vietoje. Tai būtų didžiausias ir nuoširdžiausias palinkėjimas sau – žaisti krepšinį. Tiesą sakant, jaučiuosi jaunesnis, turbūt ir atrodau jaunesnis, nes praėjusiais metais „Neptūno“ komandoje beveik niekas nepatikėjo, kad esu vyresnis už juos. Kai pasakiau, kiek man metų, vyrukai juokėsi, sakė, kad meluoju.
