Pokalbio su jaunuoju žurnalistu metu, signataras V. Žiemelis prisiminė istorines sporto ir politikos sąsajas, kelią į Nepriklausomybę, pasidžiaugė per 31-erius metus Lietuvos nuveiktais darbais ir pažanga.
„Sportas, ypač krepšinis, buvo užvedantis ir įkvepiantis veiksnys siekiant Nepriklausomybės. Krepšinis ir šiandien man yra labai svarbus. Seku įvykius, labai džiaugiuosi, kad krepšinis Lietuvoje klesti ir kad ateina vis nauji ir geri veidai. Stebiu ir jūsų treniruotes. Matau, kokie jūs esate talentingi“, – VKM auklėtiniui Aisčiui pasakojo V. Žiemelis.
V. Žiemelis atidžiai stebi 2009 m. kartos krepšinio komandą, kurią treniruoja VKM treneris Tomas Tarasevičius. Joje žaidžia ne tik Aistis, signataro anūkas Lukas Lukauskis, bet ir dar gausybę buvusių profesionalių krepšininkų atžalų.
„Aš labai džiaugiuosi, kad jūs turite tokį trenerį. Drįsčiau jį įvardinti kaip trenerį – etaloną. Jis pakankamai griežtas, kompetentingas, jaunas ir, svarbiausia, išradingas. Aš pastebėjau, kaip jūs patys esate patobulėję, ypač gynyboje“, – sakė pašnekovas.
– Kaip pasikeitė krepšinis kartu su pačia Lietuva, nuo to laiko, kai pasirašėte Nepriklausomybės aktą? – Aistis pradėjo pokalbį su signataru V. Žiemeliu.
– Daug gerų krepšininkų turėjome ir iki Nepriklausomybės paskelbimo. Krepšinis Lietuvoje yra populiarus dar nuo tarpukario. 1918–1940 m., kuomet Lietuva taip pat buvo laisva ir nepriklausoma, mes du kartus tapome Europos čempionais.
Krepšinį išpopuliarino Amerikos lietuviai, o krepšinį mes visada mėgome žaisti. Netgi tada, kai Lietuva buvo okupuota. Sovietiniais laikais stipriausia komanda buvo Kauno „Žalgiris“, o Vilniuje jau buvo pakankamai garsus „Statybos“ klubas. Jame, beje, žaidė ir mano anūko Luko senelis (Mindaugo Lukauskio tėtis, – autoriaus pastaba).
Sovietiniais laikais didžiausia problema buvo ta, kad mes negalėjome žaisti už savo valstybę. Mūsų krepšininkai turėdavo žaisti už svetimos valstybės, kuri mus okupavo, komandą.
Savaime suprantama, nebuvo tokio patriotizmo ir nebuvo didelio noro žaisti už šią komandą. Kadangi nebuvo kur daugiau pasireikšti, mūsų geriausi krepšininkai žaidė už Sovietų Sąjungos rinktinę.
Tačiau kada „Žalgiris“ žaisdavo su Centriniu armijos sporto klubu, visi lietuviai sirgdavo už „Žalgirį“ ir sirgdavo ypatingai. Mes įsivaizdavome, kad „Žalgirio“ pergalės prieš CSKA yra tarsi išsivadavimas iš sovietinės okupacijos.
Krepšinį žaisdavo daug vaikų, bet daug galimybių pasirodyti tarptautinėse arenose mūsų vaikams, o ir suaugusiems, nebūdavo. Lietuviai turėjo būti žymiai geresni už tuos, kurie gyvena Maskvoje, Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas, – autoriaus pastaba) ir kituose Rusijos miestuose.
Atkūrus Nepriklausomybę, jūs ir jūsų amžiaus vaikai jau atstovauja Lietuvai. Jūs važiuojate į Rygą, kitus miestus, Lietuvos rinktinė turi galimybę savo šaliai atstovauti netgi olimpiadoje. Iki tol tokios galimybės mes niekada neturėjome. Todėl krepšinis dar labiau išpopuliarėjo. Dabar turime labai daug žymių krepšininkų įvairiuose Europos klubuose.
– Ar galite mums, jaunajai kartai, paaiškinti, kas yra signataras, kaip juo tapote ir kaip Lietuvoje buvo paskelbta Nepriklausomybė?
– Pradėkime nuo to, kad nebuvo taip, kad mes nutarėme ir paskelbėme Nepriklausomybę. Visų pirma, reikėjo pasiekti, kad rinkimai būtų laisvi. Sovietiniais laikais rinkimai į parlamentą būdavo fikciniai. Valdžia nusprendė išrinkti tam tikrus žmones ir visi juos „išrinkdavo“ praktiškai 90–100 proc.
Rinkimai buvo klastojami. Kandidatais į parlamentą galėjo būti tik komunistų partijos atstovai. Kitokių kandidatų nebuvo.
Kada atėjo 1988 m., taip vadinami „perestroikos“ metai (persitvarkymo, – autoriaus pastaba.), rinkimuose pirmą kartą buvo leista dalyvauti ne tik komunistų partijos atstovais, bet ir visuomeninėms bei kitoms formuotėms.
Lietuvoje 1988 m. įsikūrė Sąjūdis. Aš taip pat iš karto įstojau į Sąjūdį, nors tuo metu dirbau prokuratūroje.
Sąjūdis pradėjo aiškinti žmonėms apie tai, kad mes esame okupuoti, kad Lietuva buvo laisva, skatinti žmones siekti Nepriklausomybės. Pirmasis skatinamasis mitingas įvyko 1988 m. Vingio parke, į kurį susirinko virš 300 tūkstančių gyventojų.
Tai buvo milžiniškas mitingas, kuriame buvo pademonstruota, kad Lietuva nori atkurti Nepriklausomybę. Ir pats Sąjūdis pirmą kartą dalyvavo rinkimuose į Sovietų Sąjungos parlamentą.
1989 m. vyko pirmieji pusiau laisvi rinkimai. Mūsų išrinkti deputatai parlamente pradėjo kalbėti apie tai, kad Lietuva buvo okupuota. Pradžioje mes kalbėjome, kad norime laisvai tvarkyti savo ūkį, gamtos resursus, patys priiminėti įstatymus Sovietų sąjungos sudėtyje.
Kuo arčiau buvo 1990 m., tuo labiau kalbėjome apie tai, kad Lietuva buvo nepriklausoma ir mes vėl sieksime Nepriklausomybės. Kada jau buvome iškelti kandidatais į tuometinę Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą, o rinkimai vyko 1990 m. vasario mėnesį, mes jau kalbėjome, kad jeigu jūs mus išrinksite, mes skelbsime Nepriklausomybę.
Ir žmonės mūsų siekius palaikė. Beje, Lietuvos komunistų partija irgi buvo atsiskyrusi nuo Maskvos ir tai jau buvo nemažas žingsnis. Sąjūdžio deputatai laimėjo labai daug vietų parlamente. Parlamentą sudarė 141 žmogus, o Sąjūdžio atstovų buvo virš 90.
Aš taip pat buvau tarp jų. Susirinkę į pirmąją posėdį, kovo 11-ąją, jau buvome gavę žmonių mandatą ir apsisprendę, kad balsuosime už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymą.
Tai ir padarėme. Visi dalyvaujantys parlamente, išskyrus 6 lenkų frakcijos atstovus, balsavo už Nepriklausomybės paskelbimą. Visi tie, kurie balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymą, ir yra signatarai.
– Kokią įtaką kelyje į Lietuvos Nepriklausomybę mūsų valstybei turėjo sportas ir konkrečiai krepšinis?
– Krepšinis turėjo didelę įtaką. Kai žaisdavo „Žalgiris“, „Statyba“, mes visą laiką tai susiedavome su politika. Jeigu žaisdavom su CSKA, tai iš esmės būdavo politinės rungtynes. Sportas, ypač krepšinis, buvo užvedantis ir įkvepiantis veiksnys siekiant Nepriklausomybės.
– Kaip jūs pats atradote savo aistrą sportui Ar galite prisiminti, kaip prasidėjo jūsų santykis su sportu, kaip jis vystėsi ir koks jis yra šiandien?
– Kultivavau įvairias sporto šakas. Esu kandidatas į bokso sporto meistrus, pakankamai neblogai žaidžiu stalo tenisą. Savo laiku, kai buvau 7–8 klasėje, žaidžiau krepšinį už mokyklos rinktinę. Mano ūgius 177 cm, todėl krepšinyje esu per mažas. Bet netgi tada, kai lankydavau bokso treniruotes, per apšilimą visada stengdavomės žaisti krepšinį. Tarp boksininkų buvau vienas geresnių krepšininkų.
Tokie tie mano pasiekimai (šypsosi). Krepšinis ir šiandien man yra labai svarbus. Seku įvykius, labai džiaugiuosi, kad krepšinis Lietuvoje klesti ir kad ateina vis nauji ir geri veidai. Stebiu ir jūsų treniruotes (Vilniaus krepšinio mokyklos, – autoriaus pastaba). Matau, kokie jūs esate talentingi.
– Nuo pasirašyto akto iki dabar praėjo 31 metai. Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Lietuva? Kur padaryta didžiausia pažanga?
– Kad geriau suprasti, kaip viskas pasikeitė, reikia prisiminti, kaip gyvenome sovietiniais laikais. Gyvenome deficito pasaulyje. Galėjome kalbėti tik tomis politinėmis temomis, kuriomis mums leisdavo kalbėti komunistų partija. Jokių mitingų, jokių susibūrimų, kitoniškų renginių, tik tie, kuriuos leidžia komunistų partija. Parduotuvės buvo apytuštės. Tarkime, aš turėjau seną mažiuką vadinamą „Zaporožietį“.
Jeigu kažkokia detalė sugesdavo, turėdavai eiti prašyti, kad prekybininkai rastų tą detalę, nes parduotuvėse nebuvo jokių detalių. Turėdavai jas gauti „iš po prekystalio“. Prekybininkai naudojosi tuo, kad Lietuvoje visko trūko.
Tarkime, kartais į Lietuvą atveždavo bananų. Norėdamas nusipirkti kilogramą bananų, eilėje turėdavai stovėti kokias 5–6 valandas. Gyvenome pasaulyje, kuriame negalėjai laisvai reikšti savo minčių, savo nuomonės.
Dabar protingi tėveliai nedraudžia savo vaikams reikšti savo nuomonės. Nuomonė negali būti užgniaužiama. Vaikas turi būti laisvas. Laisvas vaikas greičiau vystosi, jo smegenys tobulėja. Jeigu kalbamės tik viena tiesa, tobulėti – sudėtinga.
– Kokia kryptimi reiktų judėti Lietuvai ir ko siekti per artimiausius kitus 30 metų?
– Labai svarbu ekonominis vystymasis. Mes turime dideles galimybes, gauname didelę paramą iš Europos sąjungos ir Lietuva pagal ekonominį išsivystymą artėja prie Europos valstybių.
Mums labai svarbu, kad iš Europos sąjungos gaunamus pinigus mes investuotume tikslingai. Investicijos turi atsipirkti, o ne būti pravalgomos. Tai labai svarbu.
– Kadangi filmuojame šį interviu dar prieš Kovo 11-ąją, kaip jūs pats ketinate paminėti šią šventę?
– Paprastai Kovo 11-ąją švęsdavome susirinkę į parlamentą. Vykdavo iškilmingas posėdis, į kurį buvo kviečiami visi signatarai. Po posėdžio susirinkdavome į signatarų klubą, pasidalindavome įspūdžiais. Dabar – pandemija ir tokios galimybės nėra. Bendrausime telefonais, žiūrėsime televizijos laidas ir lauksime kitos Kovo 11-osios per kurią, tikiuosi, mes jau galėsime susirinkti į iškilmingą posėdį.
– Žinau, kad dažnai vežiojate į krepšinio treniruotes savo anūką Luką Lukauskį. Turbūt atvykus į treniruotes tenka pabendrauti ir su VKM komandos treneriu Tomo Tarasevičiumi. Kokį įspūdį palieka šis specialistas?
– Aisti, aš labai džiaugiuosi, kad jūs turite tokį trenerį. Drįsčiau jį įvardinti kaip trenerį – etaloną. Jis pakankamai griežtas, kompetentingas, jaunas ir, svarbiausia, išradingas. Aš pastebėjau, kaip jūs patys esate patobulėję, ypač gynyboje. Jeigu jūs vykdote trenerio nurodymus, daugelis komandų, su kuriomis jūs žaidžiate, nesugeba net kamuolio išsimesti (šypsosi).
– Suprantama, šį sezoną Moksleivių lyga beveik nevyko, tačiau ar anksčiau sekdavote Luko komandos pasirodymus ir ar žadate tai daryti artimiausioje ateityje, kai Moksleivių lygos čempionatai atsinaujins?
– Būtinai. Visada stebėsiu. Kai komanda būdavo išvykus, jūsų rungtynes stebėdavau tiesiogiai internetu. Man jūsų rungtynės visada yra įdomios. Jūs žaidžiate krepšinį, jūs mėgaujatės krepšiniu, jūs kovojate, o ne miegate.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) bendruomenei?
– Linkiu, kad jūsų bendruomenė plėstųsi, tobulėtų ir pralenktų Kauną. Vilnius su Kaunu visada konkuruoja. Sveika konkurencija reikalinga. Svarbiausia, kad Vilniaus valdžia tą suprastų ir padėtų bendruomenei plėstis, tobulėti, siekti geresnių rezultatų. Sėkmės ypač norisi palinkėti treneriams. Jie atlieka ne tik puikų trenerio darbą, bet ir auklėjamąjį darbą. Visus sveikinu su Kovo 11-ąja. Sėkmės visiems.
