45-ojo Š. Jasikevičiaus gimtadienio proga – 45 legendinės frazės: nuo kovos už meilę iki aštrių kirčių

Nepraėjo ir tiek daug laiko, o jo lūkesčiai išsipildė su kaupu – šiandieną jis ne tik buvęs krepšininkas, Auksinis berniukas, kurio žingsnius lydėdavo triumfo atodūsiai, trofėjau ir velniški vakarėliai, kuriuose Š.Jasikevičius tikrai moka suktis. Vakarėlyje sudalyvauti šįkart nepavyks, tačiau penktadienį 45-ąjį gimtadienį švenčiantis dabar „Barcelona“ klubo vėliavnešys be jokių abejonių sulauks jūros sveikinimų.

Tiek būdamas krepšininku, tiek į rankas paėmęs trenerio derinių lentelę Š.Jasikevičius išlieka vienu spalvingiausių pašnekovų – jo žodžiai įkvepia žaidėjus ir įaudrina sirgalius, o mintys dažniausiai patenka į žiniasklaidos antraštes.

45-ojo Š.Jasikevičiaus gimtadienio proga portalas lrytas.lt surinko 45 auksines Šaro frazes, tarp kurių – ir meilė, ir pranašiški žodžiai bei prisiminimai, kuriais besidalindamas jis pradžiugino šimtus tūkstančių.

1. Žvilgsnis į nueitą kelią: „Gimiau tarybiniu žmogumi, o užaugau lietuvis. Turiu savo šeimą, o kitame pasaulio krašte buvau priimtas į kitą nuostabią šeimą. Žaidžiau krepšinį dvejuose žemynuose. Turiu du nuostabius vaikus – Ailą ir Luką. Dabar pradedu antrąjį savo gyvenimą“. Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

2. Apie mamos Ritos pasirinkimą, kuris lėmė, kad mes galėjome stebėti įspūdingą Šaro epopėją: „Mano mamos pasirinkimo galimybės buvo paprastos – sutikti su žmonių, aiškiai pageidaujančių, kad ji nutrauktų nėštumą, norais, nes komandai jos reikia, arba rinktis nežinią. Rinktis mane. Tai, kas sugriautų jos sportinę karjerą. Pasirinko. „Vaikas man atsilygins už olimpiadą“.

3. Legenda tapę žodžiai po klausimo apie Augusto Limos išvykimą pas gimdančią žmoną pusfinalio serijos metu: „Kaip aš tai vertinu? Aš jam leidau išvažiuoti. Tu galvoji, kad krepšinis yra svarbiausias gyvenime? Pusfinalis? Jis yra svarbus? Kai pamatysi pirmą kartą savo vaiką, tada suprasi, kas gyvenime yra svarbiausia. Ateik tuomet su manimi pašnekėti“.

4. 2002 metais Š.Jasikevičius „Lietuvos rytui“ pasakojo, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą po 20 metų: „„Storą! Aš per atostogas labai pasileidžiu. Esu vienas tų žmonių, kurie labai greitai priauga svorio. Sezono metu dar prisižiūriu, dietos laikausi, o per atostogas valgau bet ką, pasidarau didžiausias pasaulyje tinginys, miegu per dienas ir visai nesportuoju. Todėl taip ir įsivaizduoju save ateityje – su pilvuku, tikiuosi, su darnia šeima ir keliais vaikais. Gal trijų vaikų tėvu. (Juokiasi.) Gal kaip dabar – dviejų.“

5. Apie palmę: „Pasaulis buvo padalintas į du blokus, mintis, kad iš metro galėsi skambinti su vaizdu, priminė fantastiką, o aš tikėjau, kad sūris būna vienos rūšies. Buvo toks metai, kai vaikas iš Lietuvos vargiai galėjo pamatyti, pavyzdžiui, tikrą palmę. Paprasčiausią palmę, kokių nuolat prisižiūrime Kalifornijoje nufilmuotuose amerikietiškuose filmuose. Vis dėlto, kai buvau paauglys, kaip tik palmė pakeitė mano gyvenimą“. Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

6. Š.Jasikevičius yra pasakojęs, kaip jam teko kovoti dėl savosios meilės: „Kai grįžau į Atėnus, Anna nebenorėjo manęs laukti, o aš nesijaučiau užtikrintas. Ji nusprendė už mus abu: nutraukė tuos keistus santykius ir padarė tai netgi gana žiauriai. Kitais mėnesiais vienišiaus gyvenimas man ėmė atrodyti nuobodus. Žinojau, kad vienintelis man tinkamas žmogus galėjo būti ji, tačiau atrodė, kad tuo metu ji nebepasitiki manimi. Vieną vakarą pavyko su ja susitikti. Pamaniau, kad tai mano galimybė iš naujo užkariauti Annos širdį“. Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

7. Žurnalui „Žmonės“ Š.Jasikevičius yra paaiškinęs, kuo išskirtinė jo žmona: „Anna – mano kelias į ramybę ir normalumą. Ji labai šilta moteris, o jos geroji energija persiduoda man. Žinoma, turime ir savų problemų, pasipykstame, bet kiek esu turėjęs draugysčių, nė vienos negalima lyginti su šia.“

8. Prisiminimuose Š.Jasikevičius yra atskleidęs vienintelį, bet svarbų reikalavimą moterims: „Niekada nebuvau ir nesu nusistatęs, kad žmona būtinai turi būti arba amerikietė, arba lietuvė. Man svarbiausia – koks ji yra žmogus“.

9. Po „Žalgirio“ pralaimėjimo 2016-aisiais 80:83 Stambulo „Darussafaka“ klubui: „Jei sąžiningai – aš apstulbęs. Aš buvau žaidėjas, turėjau ilgą karjerą ir visada po mačų analizuodavau savo žaidimą. Tai va – per savo 19 metų karjerą nemačiau nė karto, kad komanda darytų viską atvirkščiai, nei suplanuota. Žaidėjams trūksta užsivedimo, trūksta kiaušinių“.

10. Po „Žalgirio“ pralaimėjimo 2017 metais Madrido „Real“ klubui 59:74: „Supranti, yra noras ir yra noras pasmaugti. Tie, kurie eina smaugti, jie nueina į viršų, o tie, kurie labai nori – tai ir nori. Jie nenori smaugti, griūti ant kamuolio. Mes to nenorėjome. Tarp tiesiog noro ir noro mirti aikštėje – didelis skirtumas.“

11. Š.Jasikevičius paprastai paaiškino, kodėl tiek daug reikalauja iš savęs ir kitų: „Nežinau žaidėjų, kurie po treniruočių ar rungtynių tiek laiko praleistų prie vaizdo peržiūrų, kurie tiek analizuotų ir savo klaidas, ir gerus dalykus. Krepšinis – mano gyvenimas, todėl man tai natūralu. Pasirinkus šią profesiją reikia labai daug dirbti, todėl stengiausi nenukirtinėtų kampų, ypač atėjęs į profesionalųjį krepšinį. Man visada buvo labai svarbu užsidirbti pinigus, kuriuos gaunu, žaisti šimtu procentų, nes to iš tavęs tikisi žmonės. Aš tai ir dariau – man nebuvo sunku, nes krepšinį žaisčiau ir ne dėl pinigų. Jeigu nori būti labai geras, tavo profesija turi būti tavo gyvenimas. Jeigu taip nėra, labai geras niekada nebūsi.“

12. Po pirmojo pralaimėjimo 2019 metų Eurolygos ketvirtfinalio serijoje Stambulo „Fenerbahce“ klubui 43:76: „Žiūrėsime video su žaidėjais, turime 48 valandas pakeisti savo veidą ir atrasti, kas yra tarp tų dviejų kojų“.

13. 2020 metų gruodį su „Barcelona“ atvykęs Š.Jasikevičius šventė pergalę 73:62, o Šaras neslėpė, kad buvo pasiilgęs Lietuvos: „Dirbu futbolo klube, po kiekvienų ACB rungtynių sėdi lygiai nulis žurnalistų. Niekas nerašo apie kiekvieną mano keitimą, keiksmažodį. Tikrai žinojau, kad jūsų pasiilgsiu, taip ir yra. Tas dėmesys krepšiniui Lietuvoje ir yra varomoji jėga. Reikia pripažinti, kad dirbu futbolo mieste, futbolo šalyje ir yra, kaip yra. Tačiau tikrai nesiskundžiu.“

14. 2019 metų birželį po „Žalgirio“ triumfo LKL čempionate Šaras apie savo ateitį kalbėjo taip: „Žinote, man čia taip patinka. Čia turėtų ateiti žymiai geresnis pasiūlymas. Tai turi būti žingsnis į priekį. Mano akimis, čia yra labai smagu ir gera.“

15. 2018 metų gegužę „Žalgiris“ pirmą kartą nuo 1999-ųjų žaidė Eurolygos finaliniame ketverte. Prieš rungtynes su Stambulo „Fenerbahce“ Šaras turėjo vieną reikalavimą: „Svarbiausia – palikti širdį. Gali sektis ar nesisekti, bet lemia detalės – reikia griūti ant kiekvieno kamuolio. Visa tai mes akcentuojame visą sezoną.“

16. 2003 metais iš „Barcelona“ klubo į Tel Avivo „Maccabi“ išvykusį įžaidėją stipriai paveikė emocijos: „Buvo apėmęs vienintelis jausmas – liūdesys. Netgi, sakyčiau, depresija. Nenorėjau išvykti ir palikti miesto, kurio taip troškau ir kurį taip mylėjau, kuriame ir šiandien dar turiu draugų, širdžiai brangių dalykų ir verslo reikalų. Nenorėjau išvykti iš Ispanijos, nes dievinau ispanų gyvenimo būdą“.

17. Eurolygos „Final Four“ etape „Žalgiriui“ triumfuoti nepavyko ir teko žaisti mažajame finale, kur Šaro vyrukai 79:77 palaužė Maskvos CSKA klubą. Aidint sirgalių padėkai Š.Jasikevičius pravirko: „Esu emocionalus vyrukas, nors dažnai stengiuosi tai paslėpti. Fantastiškos emocijos. Jaučiame, kad padarėme žmones laimingais. Tai yra fantastika.“

18. Kritika Lietuvoje: „Mūsų tautoje – nuo Dievo iki asilo yra labai arti.“

19. Išvykimas į JAV: „Tai buvo gyvenimo pasirinkimas. Po visų to meto pokyčių Lietuvoje situacija atrodė neaiški, ir daugelis mano bendraamžių pasielgė panašiai. Buvau jaunas, naivus, turėjau galimybę išvykti į JAV, žaisti ten, kur krepšiniui skiriama daugiau dėmesio, – per televiziją matydavau didžiules arenas, sausakimšas entuziastingų žiūrovų. Man buvo svarbu ir tai, kad galėjau studijuoti Amerikoje, gauti gerą išsilavinimą, gyventi užsienyje, išmokti kalbą, prisiderinti prie amerikiečių tradicijų. Visa tai padarė mane stipresnį kaip asmenybę.“

20. Š.Jasikevičiaus atsisveikinimas su mokykla kainavo ir nervų: „Turėjau pripažinti negailestingą tiesą, kad nebuvau net savo mažosios Kvarivilio komandos žvaigždė, nes vis ieškojo ne manęs, o Johny Millerio. Kuo ilgiau laukiau, tuo aiškiau suvokiau, kad neturiu jokio konkretaus stipendijos pasiūlymo, o perspektyva grįžta į Kauną manęs visiškai neviliojo.“ Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

21. Apie studento problemas universitete: „Buvau vargšas moksleivis iš Lietuvos, mano gimdytojai tėvynėje ir toliau nesimaudė piniguose, o Harroldai, nors nuolat mane finansiškai rėmė, ne kažin ką galėjo.“ Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

22. Š.Jasikevičius atvirai prisiminė, kaip sulaukęs NBA pasiūlymo priėmė sprendimą prieš sezoną pailsėti: „Pradėjau suvokti, kaip smarkiai klydau per visą vasarą nepaėmęs kamuolio į rankas. Būdamas taip sudėtas turėjau nuolat treniruotis. Reikalai klostėsi prasčiau nei pačiuose prasčiausiuose mano lūkesčiuose.“ Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

23. Apie darbą Kauno „Žalgiryje“: „Reikia panašiai dirbti. Klubas yra sustatytas nuostabiai. Tai – viena geriausių vietų dirbti. Krepšininkai nori čia dirbti. Visoje Europoje krepšininkai žino, kad jeigu atvyksi į „Žalgirį“, viskas bus daroma aukščiausiu lygiu. Tai – dideli žingsniai į priekį visiems: treneriui, krepšininkams, sirgaliams, organizacijai, direktoriui, prezidentui. Visiems.“

24. Sutikęs išvykti į „Barcelona“ klubą Šaras jausmingai atsisveikino su sirgaliais: „Aišku, tai yra labai sunkus momentas mūsų šeimai, bet norėjau nuoširdžiai padėkoti jums. Labai didžiuojuosi dėl viso darbo, kurį padarėme su „Žalgirio“ organizacija, tai nebūtų įmanoma be „Žalgirio“ sirgalių. Ačiū, ačiū, ačiū! Daug kartų. Visada būsiu „Žalgirio“ sirgalius numeris vienas. Didžiausios sėkmės žalgiriuikui. Pasimatysime Kauno „Žalgirio“ arenoje. Žalia balta per amžius.“

25. Debiutavęs kaip „Žalgirio“ treneris 2016 m. sausio 10 d.: „Jaudulio nebuvo, bet galvoje yra du tūkstančiai idėjų, o laiko ir patirties jas sudėlioti nėra.

26. Paprašytas įvardinti Lietuvos krepšinio herojų niekada nedvejojo: „Arvydas Sabonis. Augau Halėje, todėl vaikystėje visi „Žalgirio“ krepšininkai mums buvo dievai. Nors ir ūgis, ir mastelis ne tas, visi labiausiai mylėjom Sabą.“

27. Lietuvos krepšinio svajonių penketas: „Arvydas Sabonis, Modestas Paulauskas, Ramūnas Šiškauskas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis. Nesu matęs, kaip žaidžia, nei Prano Lubino, nei M.Paulausko, nei Kazio Petkevičiaus ar Justino Lagunavičiaus. Apie juos girdėjau daug gero, bet pačiam vertinti tik iš pokalbių labai sunku. Renkuosi tuos, kuriuos esu matęs savo akimis. Man kiečiausi visada būdavo žalgiriečiai. Paimčiau kokius keturis iš auksinių laikų „Žalgirio“, prie jų dar prijungčiau Š.Marčiulionį. Nors, kita vertus, gal labiau verta įtraukti Artūrą Karnišovą arba R.Šiškauską, iškovojusį daug svarių titulų.“

28. 1996 metais nepateko į Lietuvos rinktinę: „Komandoje nebuvo nė vieno normalaus įžaidėjo. Ilgai Lietuvoje tokio nebuvo, nes ir Š.Marčiulionis, ir Valdemaras Chomičius geriau žaidė atakuojančiojo gynėjo pozicijoje. Tuo metu dar nebuvau jų lygio, bet bent jau į treniruočių stovyklą galėjau būti pakviestas. Jau buvo aišku, kad ateina mūsų karta, buvome laimėję jaunių ir jaunimo Europos čempionatus.“

29. Pirmasis profesionalo sezonas: 1998–1999 m. Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje, kurioje uždirbo apie 35 tūkst. dolerių per sezoną: „Metai Vilniuje buvo gera patirtis. Nenorėjau sėdėti ant suolo „Žalgiryje“, todėl ir pasirinkau Vilniaus komandą. Tiesa, iš pradžių buvo apmaudu, nes Amerikoje rungtyniavau sėkmingai, o Europoje manęs niekas nežinojo. Nors prieš tai aš buvau atstovavęs skirtingo amžiaus Lietuvos rinktinėms, grįžęs į Europą viską turėjau pradėti nuo nulio. Man tie metai buvo idealūs. Nereikėjo galvoti apie mokslus, neturėjau šeimos, tik draugę Amerikoje. Buvau vienas, į salę ateinu, pamėtau – visą dėmesį skyriau krepšiniui.“

30. Pirmoji sutartis užsienyje: „1999 m. išvažiavau į Liublianos „Olimpija“. Nenustoju dėkojęs likimui, kad derybos su „Žalgiriu“ baigėsi nesėkmingai ir kad likimas mane suvedė su Zmago Sagadinu („Olimpija“ treneriu. – Red.). 1999-aisiais kauniečiai buvo ką tik laimėję Eurolygą, o tuometis „Žalgirio“ klubo treneris Jonas Kazlauskas teigė, kad aš nesu pribrendęs būti pagrindinis įžaidėjas tokio lygio komandoje. Taip išvažiavau į Liublianą.“

31. Etapas „Barcelona“ komandoje: „Man asmeniškai pats geriausias buvo antrasis sezonas Barselonoje, tačiau jis buvo vienintelis, per kurį mes nieko nelaimėjome, – tiesiog neįtikėtina. Kad ir kaip būtų, kai kartu su treneriu Svetislavu Pešičiumi į komandą atėjo du aukščiausios klasės žaidėjai – Dejanas Bodiroga bei Gregoras Fučka, manęs paprašė pakoreguoti savo žaidimą ir dėl komandos atlikti mažiau reikšmingą vaidmenį. Aš priėmiau siūlomą vaidmenį, ir mes nugalėjome.“

32. Pergalės su Lietuvos rinktine: „Kai tu atstovauji savo šaliai, viskas įgyja didesnę vertę. Mano kartos krepšininkai išaugo misdami A.Sabonio, Š.Marčiulionio, V.Chomičiaus mitu. Jiems turėtume būti dėkingi už Lietuvos krepšinio bumą. Norėčiau, kad vėlesnės kartos taip pat vertintų mus kaip pavyzdį, kaip turi būti žaidžiamas krepšinis. Lietuvos rinktinė – nesavanaudiška komanda, žaidžia akiai malonų ir žiūrovams patinkantį krepšinį.“

33. Didžiausias nusivylimas, patirtas su Lietuvos rinktine: „1999 metais Europos čempionate Prancūzijoje ketvirtfinalyje pralaimėjome Ispanijai, nors turėjome superinę komandą. Tada A.Sabonis žaidė nuostabiai, „Žalgiris“ buvo ką tik laimėjęs Eurolygą. Tai – vienas skaudžiausių pralaimėjimų mano gyvenime.“

34. 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinės žaidynės: „Pusfinalio mače su JAV rinktine aš nepataikiau metimo iš toli. Tas mano metimas tapo legenda dėl spaudos. Taip, formaliai jis galėjo lemti mūsų pergalę, tačiau tikrovėje tai buvo beveik neįmanoma. Iš tritaškio zonos, kažkoks šleivas, krintant ant šono – kad išvengčiau Jasono Kiddo – ir Antonio McDyessui priešais mane taip mosikuojant rankomis, kad netgi nemačiau, kur yra krepšys.“

35. Auksinis 2003-iųjų Europos čempionatas Švedijoje: „Ten man ne itin sekėsi pataikyti. Tačiau esu patenkintas tuo, kaip vadovavau komandos žaidimui. Savaitė Švedijoje buvo tiesiog magiška – staiga mums viskas pradėjo sektis, mes vienas kitą surasdavome užsimerkę. Vienas malonumas žaisti tokioje komandoje. Kiekvienos rungtynės man atrodė lyg būtų parodomosios – taip sklandžiai viskas klostėsi. Mes nebuvome patys stipriausi, prancūzai ir ispanai buvo bent jau ne prastesni. Tačiau geriausiai vis dėlto žaidėme mes.“

36. 2004 m. olimpinės žaidynės: „Atėnuose grupės varžybose pasiekėme pergalę (94:90) prieš JAV rinktinę, į kurios krepšį aš įmečiau 28 taškus. Tai, kad jis (Lamaras Odomas. – Red.) labai šūkavo mane dengdamas: „O, o, o!“, nervino. Man pasisekė. Atsisukau ir žvilgsniu pasakiau: „Ko čia šūkauji?“

37. 2011 m. Europos pirmenybės Lietuvoje: „Aišku, pralaimėjimas Makedonijai buvo skaudus. Esame stipresnė komanda, Tačiau žaidėme ir be Lino Kleizos, ir be Jono Mačiulio. Vietoj jų pernai žaidė senukai, bet mūsų karjeros kreivė jau leidžiasi.“

38. Apie garsųjį Europos čempionato auksą: „2003-ieji buvo nuostabūs metai: tapau Ispanijos čempionu ir netgi Europos čempionu su rinktine, dar buvau apdovanotas Mr. Europa titulu. Savaime suprantama, šventėme. Pradėjau ten pat vietoje, ant galvos užsimaukšlinęs trispalvę kepurę. Linksmybės tęsėsi viešbutyje, paskui su visa komanda nuvažiavome į diskoteką. Grįžome tokie pavargę, kad ne tik pamiršome susidėti daiktus, bet vos nepavėlavome į lėktuvą.“ Ištrauka iš Pietro Scibetta knygos „Laimėti neužtenka“.

39. Apie pasiektą pergalę, kuri arčiausiai širdies: „Tai yra mano karjeros pergalė numeris vienas. Juk tai auksas ir tai yra aukso medalis atstovaujant savo valstybei. Aišku, buvo visokių skambių laimėjimų, tačiau, jeigu reikėtų išrinkti vieną, tai pasirinkčiau pergalę 2003-ių Europos čempionate. Man ir pačiam tai buvo puikūs metai. Klubiniame sezone su „Barcelona“ komanda laimėjome viską, tačiau po sezono katalonai su manimi nepratęsė sutarties, todėl į Europos pirmenybes atvykau ir liūdnas, ir užsivedęs. Tą vasarą patyriau daug emocijų, manau, tai viena sunkiausių vasarų mano karjeroje.“

40. Apranga: „Esu konservatyvus, turiu nedaug spalvingų drabužių. Esu labiau klasikinis.“

41. Religija: „Aš esu krikštytas Šv.Antano bažnyčioje Kaune, bet nesu religingas. Greičiau priešingai. Esu nusistatęs prieš religiją, nes daug problemų mūsų pasaulyje kilo būtent dėl jos. Aš tikiu, kad yra kas nors virš mūsų. Ir tikiu, kad reikia su žmonėmis elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, nes viskas gyvenime sugrįžta.“

42. Mėgstamiausi istorijos herojai: „Vaikystėje labai patiko visos knygos ir filmai apie Robiną Hudą. Kai sužinojau, kad bus naujas filmas apie jį su Russellu Crowe, laukiau premjeros tris mėnesius, bet pamatęs labai nusivyliau. Tikiuosi, kad kitas bus žymiai geresnis. Man patinka tokie teisingi herojai, Tadas Blinda juk yra mūsų Robino Hudo versija.“

43. Asmenybė, su kuria norėtų papietauti: „Visuomet turėjau labai šiltus santykius su Valdu Adamkumi. Iš visų Lietuvos politikų jis man labiausiai patinka. Jeigu būtų galimybė, norėčiau ir su vieninteliu mūsų karaliumi Mindaugu papietauti.“

44. Mėgstamiausia daina: „Trys milijonai“: „Net nežinau, kuri kita daina gali būti artimesnė širdžiai.“

45. Š.Jasikevičius dar būdamas jaunas jautė, kas jo laukia: „Su jaunių rinktine buvome uždaryti internate Vilniuje. Su komanda eidavome žiūrėti olimpiados, sirgti už Lietuvą. Tada sau sakiau: ateis laikas, ir aš žaisiu rinktinėje. Jau tada turėjau viziją.“