2020-ųjų spalio viduryje sutikęs ant kojų stotis padėti atgimstančiam garsiam Kijevo „Budivelnyk“ klubui, 61-erių V.Chomičius be kitą ko sužinojo, kad ekipa Ukrainos pirmenybėse startuos ne 2021 metų rudenį, o iškart spalio pabaigoje – net ir turint nepilną sudėtį.
„Pabandžiau kuo greičiau iš lėktuvo viską sudėlioti ekipoje, ieškojome žaidėjų, rinkome, kas buvo ir pradžioje mums pasisekė. Savaitę pasitreniravome, po to Superlygoje iškovojome kelias pergales, tuomet klubo vadovai nutarė: ekipa privalo žaisti atkrintamosiose dvikovose ir dar Ukrainos taurę laimėti. Bet juk aš ne burtininkas“, – sakė prieš mėnesį iš Kijevo komandos trenerio pareigų atleistas Seulo olimpinis čempionas.
Prieš pat Kalėdas Ukrainos klubas padėkojo 4 dvikovas per 11 mačų laimėjusios komandos strategui iš Lietuvos, o paskutiniuoju kantrybės lašu, greičiausiai, buvo gruodžio 22 dieną patirtas pralaimėjimas išvykoje nuo „Ternopyl“ ekipos net 25 taškų skirtumu.
„Reikia filosofiškai į viską žiūrėti. Tokia jau tų krepšinio trenerių dalia – beveik visada tu būsi atleistas, niekada pats neišeisi.
Kol viskas gerai, tu esi karalius, jei seka nesėkmės, tave vadina ne pačiais geriausiais žodžiais“, – po poilsio užsienyje sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo praeityje auksinio Kauno „Žalgirio“ kapitonas V.Chomičius.
Dešimtyje Lietuvos, Rusijos bei Ukrainos klubų dirbęs ir šešerius metus nacionalinės rinktinės trenerio asistentu plušėjęs V.Chomičius pastaruosius trejus metus į priekį vedė Alytaus „Dzūkijos“ ekipą.
2017-siais krepšinio specialistas buvo „Dzūkijos“ trenerio asistentu, o nuo 2018 metų iki 2020-ųjų vasaros vadovavo ekipai kaip pagrindinis treneris.
„Dabar žiūriu į viską iš šono. Kaip sakoma, buvo vienas gyvenimo etapas, dabar galima dairytis kito.
Suprantu, kad trenerio duona reikalauja pagrindinio dalyko – turėti ką treniruoti, tačiau kol kas nesibeldžiu į klubų duris, įkyriai neklausinėju, ar reikia mano paslaugų. Jei kam reikės mano paslaugų, manau, susiras“, – kalbėjo V.Chomičius.
– Anksčiau tikinote, kad Alytaus „Dzūkijos“ ekipos durys iš esmės visada atviros jums. Neplanuojate prisidėti prieš šios LKL komandos?, – lrytas.lt paklausė V.Chomičiaus.
– Nėra taip, kad ateini ir tave priima. Šiai dienai esu atviras visiems pasiūlymams.
– Jų turite?
– Na, atrodo, kad dabar labiau sukonkretinau savo poziciją. Galvoju daugiau apie darbus Lietuvoje, o ne užsienyje.
– Stebite mūsų klubų pasirodymus tarptautinėje arenoje?
– Taip. Kaip ir visi lietuviai, kurių kraujyje krepšinis (juokiasi). Tik nesu iš tų, kuris iškart kritikuoja po pirmųjų nesėkmių. Aš visada palaikau mūsų ekipas, o ypač Kauno „Žalgirį“.
Man būna labai įdomu kai kada klausytis, kai po kokių kelių pralaimėtų mačų tam tikri komentatoriai žaidėjus ir komandą lygina su žemėmis, o atsiranda pergalės, tie patys kritikai pusbalsiu aiškina, kad „juk sakiau, kad gerai bus“.
Aš visada už tai, kad po nesėkmių užsiduoti būtinų klausimų – kodėl taip įvyko ir ieškoti priežasčių. Bet be panikuotojų riksmų.
– Praėjusiais metais iš „Žalgirio“ ekipos išėjus Šarūnui Jasikevičiui suskubta sakyti, kad daugiau tokių įspūdingų laikų Kaune nebus. Atėjo Martinas Schilleris ir lyg kauniečiams nėra taip striuka Eurolygoje. Jau pasigirsta kalbų apie Eurolygos atkrintamąsias akistatas ir finalo ketvertą. Ką jūs manote apie tai?
– Jei žmogus yra krepšinyje, yra su juo stipriai susijęs, tai jis žino, ką daro ir negalima jo nurašyti neišbandžius – neva ateis ir viską sugriaus. Čia juk tik mentaliteto klausimas. M.Schilleris jį turi kitokį nei Šarūnas, jis labiau amerikietiškojo stiliaus atstovas. Bet jis turi tą krepšinio mentalitetą.
Austras tobulėja su komanda, atranda save naujame sau elitiniame Europos krepšinyje. Manęs vis klausia, ar „Žalgiris“ galėtų sukurti stebuklą ir vėl žaisti Eurolygos finaluose?
Atsakau, kad visi Lietuvoj nori to stebuklo ir kai bandau dėliotis stipriąsias kauniečių puses, tai tuomet rodosi, kad klubas tikrai turėtų ten būti, bet kai pasižiūri į silpnąsias – supranti, jog trūksta iki finalų.
Žinote, viskas priklauso nuo žodžių, nuo požiūrio, ką ir kaip pasirenki apibūdinti. Kaip ir didelė praraja yra tarp žodžių „pralaimėjo“ ir „po atkaklios kovos nusileido“.
– Ką iš žaidėjų išskirtumėte dabartiniame „Žalgiryje“?
– Aš tų-anų laikų žmogus, kuris kalba labiau apie visumą, o ne atskiras detales. Taip, Marius Grigonis šiame sezone tapo „Žalgirio“ lyderiu. Su juo komanda atrodo patikimai.
Tačiau be kitų krepšininkų ir jų indėlio nebūtų tos chemijos, kuri dabar yra žalgiriečių stovykloje. Kaip patys matome, kauniečių klube labiau dominuoja visos ekipos indėlis, o ne lyderių, į kuriuos žiūrima kaip į pergalės kalvius.
Galėčiau, galbūt, išskirti prancūzą Joffrey Lauvergne, Jis „Žalgiryje“ save atrado ir tai puikus pavyzdys, jog sistema žaidėją privertė kaip reikiant patobulėti.
Šį krepšininką savo laiku planavau kviestis į Permės klubą, tačiau jis tuomet buvo neįkandamas ir nepasisekė jo treniruoti. Tačiau dabar J.Lauvergne Kaune rodo tikrą savo veidą, charakterį, jis yra tikras ekipos ramstis.
Jei kalbėsime apie M.Grigonį, tai jam padėjo labai geros pamokos Ispanijoje, praktika tos šalies ekipose dabar duoda šaunių vaisių. Manau, būtent Ispanijoje Mariui buvo įdiegta ta žaidimo kultūra, kuri jam leidžia būti užtikrintu aikštėje.
– Esate tų auksinių praėjusio šimtmečio „Žalgirio“ laikų žaidėjas. Kurį iš dabartinio „Žalgirio“ krepšininkų norėtumėte matyti anos ekipos starto penkete?
– Kaip čia geriau pasakius... Žinokite, tų laikų starto penketas yra užimtas.
