Nuotolinės treniruotės „Zoom“ platformoje jau beveik metai yra neatsiejama krepšinio mokyklų dalis. Tačiau O. Dindaitė-Mukienė gali papasakoti kur kas daugiau. Ji ugdė ir matė, kaip skleidžiasi Artūro Karnišovo, Martyno Purlio, Stepono Babrausko, Antano Kavaliausko, Justo Jankausko ir kitų auklėtinių talentai.
„Jeigu Artūras, Martynas ir Justas stovyklose ir treniruotėse buvo idealūs vaikai, tai Stepas... Apie jį galima labai daug kalbėti“, – besijuokdama intriguoja pašnekovė.
Oficialus VKM puslapis su 64-ąjį gimtadienį neseniai paminėjusia O.Dindaite-Mukiene kalbėjosi apie sporto vaidmenį žmogaus gyvenime, ryškiausias pergales, santykius su vaikais, tėvais ir kuriozinę situaciją su Jonu Kazlausku.
– Su kokiomis nuotaikomis pasitikote šį savo gimtadienį? – pradėjome pokalbį su krepšinio trenere O. Dindaite-Mukiene.
– Normaliai. šis gimtadienis, žvelgiant į skaičius, nėra kažkoks išskirtinis. Norisi, kad kuo greičiau įveiktume tą nelemtą virusą ir grįžtume sportuoti. Pasiilgau vaikų, kamuolių, rungtynių, sporto salės.
– Kaip sekasi prisitaikyti prie dabartinių karantino sąlygų ir sportuoti su vaikais?
– Teko prisitaikyti ir išmokti dirbti „Zoom“ programa, geriau įvaldyti patį kompiuterį (šypsosi). Sportuojame nuotoliniu būdu, kamuolio į grindis nemušinėjame – ne visi turi tam tinkamas sąlygas ir turime gerbti kaimynus. Bandome imituoti, ieškoti specifinių pratimų, kad vaikai neatprastų nuo kamuolio. Dirbu su 2004, 2006 ir 2010 m. kartos auklėtiniais. Visi vaikai skirtingi, amžius skirtingas, skiriasi ir pratimai. Reikia visiems suprantamai paaiškinti, kodėl ir kaip jiems reikia stiprinti raumenyną.
– Esate paskaičiavusi, kiek valandų kasdien praleidžiate prie kompiuterio ekrano?
– Ne, tikrai neskaičiavau, bet tų valandų būna tikrai nemažai (juokiasi).
– Kaip susipažinote su sportu ir kodėl pasirinkote krepšinį?
– Nuo 12 metų pradėjau lankyti Vilniaus miesto kompleksinę vaikų ir jaunių sporto mokyklą. Galbūt tai buvo trenerės Nijolės Sližauskienės įtaka – jau 8 klasėje žinojau, kad aš būsiu krepšinio trenerė.
Kadangi pati esu vilnietė, sakiau, kad jokiu būdu nevažiuosiu į Kauną, todėl įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (VPI). Be krepšinio, žinoma, man labai patiko lengvoji atletika, ypač bėgimo rungtis. Nuo 7 iki 12 metų lankiau plaukimą, tad patiko ir šis sportas.
Tuomet vaikai išbandydavo labai daug sporto šakų. Manau, vaikams ir dabar nereiktų per anksti specializuotis ties vienas sporto šaka. Aišku, anksčiau vaikai daugiausiai žaisdavo lauke. Žaisdavome futbolą su berniukais, nebūdavo taip, kad berniukai ir mergaitės žaidžia atskirai. Lakstėme, bėgiojome lauke, taip ir praėjome įvairias sporto šakas. Aišku, tada nebuvo reikalavimo, kad kažkas būtų kartu su vaiku, kuriam dar nėra 14 metų. Mane, pirmokę, tik pirmą kartą nuvežė į tuometinį „Žalgirio“ baseiną, o toliau pati važiuodavau, grįždavau ir nemačiau tame jokių problemų. Nors gyvenome mieste, mes daug judėjome. Tie vaikai, kurie gyveno, pavyzdžiui, Vilniaus rajone, apskritai iš kiemo neišeidavo.
– Kokiame Vilniaus mikrorajone gyvenote vaikystėje?
– Naujamiestyje, Mindaugo gatvėje. Aišku, ten dabar viskas pasikeitę, anksčiau ten buvo akmenimis grįsta gatvė.
– Kokios Vilniaus miesto vietos artimiausios jūsų širdžiai?
– Televizijos bokštas. Pati buvau prie jo per Sausio 13-osios įvykius ir po to metus negalėjau prie jo eiti. Buvo kažkoks vidinis stabdis. Žinoma, gražu ant Tauro kalno, Senamiestyje. Turime šunį, su juo pasivaikštome po miestą.
– Kada ir kaip pradėjote dirbti Vilniaus krepšinio mokykloje?
– Baigus pedagoginį, man pasitaikė įdomus variantas. Kadangi visada gyvenau su tėvais, norėjosi kažkur išvažiuoti ir pagyventi savarankiškai. Gavau paskyrimą ir išvažiavau dirbti į Kupiškį. Ten dirbdama trenere subūriau krepšinio grupę. Dar ir dabar mano vienas auklėtinis ten dirba krepšinio treneriu ir organizuoja įvairias veiklas.
Po metų mane pervedė į Vilnių ir liepė susirasti darbą pačiai. Pasiskambinau buvusiam mokyklos direktoriui Mykolui Algimantui Rotomskiui ir mane priėmė į darbą. Vilniaus krepšinio mokykloje dirbu nuo 1980 m. Pradėjau dirbti metodininkės pareigose, vėliau gavau 1970 m. kartos krepšinio grupę.
– Kokias pergales, žiūrint iš dabartinio taško, atsiminti maloniausia?
– Visų pirma, labai smagu prisiminti visus vaikus. Ir dabar smagu dirbti. Su buvusiomis grupėmis bendraujame iki šiol – auklėtiniai organizuoja susitikimus, į kuriuos neužmiršta pakviesti ir manęs.
Ryškiausiai į atmintį įsirėžė galbūt 2–3 pergalės. 2001–2002 m. tapome Lietuvos jaunių čempionais. Tai – fantastiška ir kažkas nuostabaus. Tai buvo Stepo Babrausko kartos (1984 m. – aut.) komanda ir pirmieji Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) susikūrimo metai. Pamenu, kad finale prie Stepo visada buvo du žmonės ir tai mums palengvino žaidimą. Toje komandoje buvo ir Antanas Kavaliauskas, tačiau jis buvo vėlyvos brandos ir tada dar daug nežaisdavo. Buvau išrinkta MKL sezono trenere, su komanda teko garbė apsilankyti Prezidentūroje ir būti pasveikintiems paties prezidento Valdo Adamkaus.
Taip pat išskirčiau 2014–2015 m. sezoną. Tuomet su 1998 m. kartos „VKM-II“ komanda sezoną pradėjome C divizione. Tais pačiais metais sugebėjome pakilti į B divizioną ir jį laimėti. Taip per vienerius metus daug kam netikėtai iš C diviziono pakilome į A. Pamenu, kai ketvirtfinalio serijoje nugalėjome Mažeikius. Buvo labai įtempta serija. Pusfinalyje nugalėjome Arvydo Sabonio krepšinio centrą, o finale susitikome su „VKM-I“ komanda. Mokyklos direktorius buvo Šarūnas Sakalauskas. Jis į finalą Kaune atvažiavo pavėlavęs ir paklausė tėvų, kas pirmauja. Tuo metu pirmavome maždaug 30 taškų. Visi vaikai tose rungtynėse atsidavė 100 proc. tiek emociškai, tiek fiziškai. Jie norėjo daug ką įrodyti.
Tuometiniam MKL direktoriui Martynui Račkauskui labai patiko pademonstruotas mūsų komandos charakteris, kovingumas. Sezono uždarymo metu buvome apdovanoti „Iššūkio komandos“ nominacijoje. Manau, būtent tos finalinės rungtynės man riša su tais vaikais ir šiandien.
– Kaip pasikeitė bendravimas su jaunimu, lyginant su jūsų trenerės karjeros pradžia?
– Viena jaunimo dalis sportavo ir siekė profesionalo karjeros, kiti sportavo dėl savęs, dėl savo laisvalaikio, dėl to, kad būtų sveiki. Dabar vaikus labai reikia mokėti sudominti, motyvuoti ir įtikinti, kodėl jam verta sportuoti. Žinoma, atsirado labai daug pramogų. Vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio, „telefonuose“. Lyg ir bendrauja daug, bet ne gyvai. Buvo toks juokingas nutikimas, kai į treniruotę atėjęs pirmokėlis pareiškė, kad jis nieko nebedarys. Jis viską moka, nes nugalėjo savo tėvelį. Trenerio užduotis – kaip tą vaiką motyvuoti, kad jis toliau sportuotų. Tu jam tinkamai parodai, ko jis dar nemoka ir kaip galėtų to išmokti. Tada jam vėl kyla motyvacija. Jis supranta, kad reikia dirbti, labiau pasistengti, nes kitaip nieko nebus.
– Kaip pasikeitė tėvai ir jų požiūris į vaiką, lankantį krepšinį?
– Yra labai daug kultūringų ir inteligentiškų tėvų. Tikrai labai malonu su jais bendrauti apie krepšinį, vaiko ugdymą ir ne tik. Tačiau yra ir tokių, kurie savo neišsipildžiusias svajones bando įgyvendinti per vaikus. Manyčiau, kad vaikai turi siekti savo, o ne tėvų svajonių. Jeigu, neduok Dieve, komanda pralaimėjo, jie paprastai klausia, kodėl mano vaikas nežaidė arba žaidė mažai. Galbūt reiktų klausti, kaip mano vaikas dirba treniruotėse? Būna, kai kuriems tėvams nepatinka, jeigu treneris per rungtynes rėkia, šaukia, duoda pastabų. Bet jeigu treneris kalbėtų tyliai, jo tiesiog neišgirstų. Be to, koks tu treneris, jeigu neduodi pastabų?
Kitas klausimas, kaip tai darai ir kaip tas pastabas pateiki. Jeigu neduosi pastabų, tas vaikas tikrai nežais ir nebesportuos apskritai – greitai atsiliks nuo kitų ir praras motyvaciją. Pavyzdžiui, Mykolas Karnišovas tuo metu žaidė Vilniaus „Statyboje“ ir Lietuvos rinktinėje. Jis tikrai turėjo ką patarti, bet niekada nesikišo į sūnaus ugdymo procesą. Jis niekada nėra pasakęs nieko, kaip reiktų treniruoti Artūrą ar jo komandą. Kalbant bendrai, aš tikiu vaikais, o jie tiki manimi. Čia yra visa ko pagrindas. Daug kas keičiasi, bet esminiai dalykai išlieka.
– Net trys buvę jūsų auklėtiniai – Artūras Karnišovas (Čikagos „Bulls“), Martynas Purlys (Panevėžio „Lietkabelis“) ir Justas Jankauskas (Vilniaus „Rytas“) – šiuo metu užima vadovaujamas pareigas žinomuose krepšinio klubuose. Kokie prisiminimai apie šias asmenybes?
– Na, jie buvo vaikai. Tada tikrai negalėjau nuspėti, kad jie taps vadovais (šypsosi). Vis tik Artūro, Martyno ir Justo požiūris į darbą treniruotėse jau nuo vaikystės buvo išskirtinis. Artūras ir Martynas buvo sportininkai ir siekė sportinio rezultato. Justas sportavo daugiau dėl savęs, nes suvokė, kad profesionaliu krepšininku netaps. Jie augo, brendo kaip žaidėjai, žmonės, viską stengėsi atlikti maksimaliai gerai. Nebuvo išsišokėliai, viską priimdavo ramiai. Jie buvo geri, darbštūs vaikai. Su tokiais vaikais dirbti vienas malonumas.
Jie žaidime buvo kūrėjai. Krepšinyje tu turi priimti sprendimus ir jie tą darė puikiai. O juk sportininko amžius trumpas, reikia galvoti, ką veikti toliau. Jie liko krepšinyje ir atlieka tai, ką geriausiai moka. Artūras, pavyzdžiui, praėjęs eilę garsiausių trenerių ir organizacijų, todėl puikiai žino, kaip veikia ir sukasi krepšinis. Artūras į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko studijuoti labai jaunas. Tarybiniais laikais jis ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą. Pirmą kartą sugrįžęs jis priėjo, apsikabino. Aš jo net nepažinau (juokiasi).
Aišku, kad jie tapo direktoriais, čia mano mažiausias nuopelnas. Bet esu labai laiminga, kad jiems visiems trims likimas lėmė tokią sėkmę. Visus juos sieja tai, kad jie niekada nebuvo individualistai. Jie buvo komandos žmonės ir visada dirbdavo dėl komandos. Turbūt klubų savininkai pamatė ir įvertino jų savybes. Jie pareigingi, atsakingi, darbštūs, jais galima pasitikėti.
– Jums teko ugdyti ir vieną Vilniaus krepšinio simbolių Steponą Babrauską. Kokie prisiminimai apie jį?
– Jeigu Artūras, Martynas ir Justas stovyklose ir treniruotėse buvo idealūs vaikai, tai Stepas... Apie jį galima labai daug kalbėti (juokiasi). Vaikystėje ir paauglystėje jis buvo padūkęs kaip reta. Jis buvo nevaldomas. Išskyrus krepšinyje. Krepšinyje jis buvo Dievas. Jam krepšinis buvo kraujyje. Jam buvo didžiausia bausmė, jeigu neleisdavau jam žaisti rungtynėse ar treniruotėje. Čia jam buvo kažkas baisaus. Jis galbūt vidurinėje mokykloje krėsdavo šunybes, o krepšinis ir krepšinio mokykla jam buvo šventa vieta.
Kalbant rimtai, jis tapo labai doru ir geru žmogumi, nenuėjo klystkeliais. Jis išeina į aikštelę ir dega žaidimu. Jis visada nori būti pirmas. Jis labai karštas. Negalėjo pakęsti, jo manymu, neteisingų teisėjų švilpukų. Dažniausiai gaudavo technines pražangas. Kaip žmogus ir komandos draugas jis buvo labai geras. Nežinau, jam patiko, nepatiko, bet jis niekada „nešoko“ prieš mane. Jeigu tekdavo jį nubausti, jis žinojo už ką ir tą priimdavo – trenerei galima (juokiasi). Paskutiniam mokyklos susitikime su juo visą vakarą prabendravome. Su visais buvusiais auklėtiniais malonu ir gera susitikti.
– Kokius dar žymesnius krepšininkus jums yra tekę treniruoti?
– Aivaras Kiaušas, Valerijus Četovičius, Vytautas Šulskis, Laurynas Samėnas, Evaldas Kairys, Pranas Skurdauskas. Visų dabar turbūt neprisiminsiu, tegul nesupyksta (šypsosi).
– Buvo daugiau auklėtinių, kurie netapo profesionalais, bet tapo sėkmingais savo srities specialistais?
– Visada stengiuosi pabrėžti, ypač jų paskutiniais metais mokykloje, kad sportas dar ne viskas. Turite baigti mokslus, patys susirasti save.
Pas mane sportavo buvęs ilgametis „Maisto banko“ plėtros vadovas Vaidotas Ilgius. Šveicarijos banke aukštas pareigas dabar užima Martynas Kairavičius. Jis pats sako, kad jam labai padėjo krepšinis. Tarp buvusių auklėtinių yra bankininkų, verslininkų, nekilnojamo turto brokerių.
– Esate paskaičiavusi, kiek kartų esate išleidusi?
– Tik septynias (šypsosi). Grubiai skaičiuojant, vienai kartai skiri 10 metų. Jaunimas organizuoja susitikimus, neužmiršta pakviesti ir manęs. Buvę auklėtiniai ateina pasveikinti į salę su gimtadieniu. Aišku, šiemet viskas kitaip, bet yra „Facebook“ ir visa kita. Dabar dažnai bendrauju su 1980 m. laida. Ją treniravome kartu su amžiną atilsį M. Rotomskiu. Per Kalėdas pasijungėme „Zoom“, bendravome, plepėjome. Bendrauju su 1984, 1988, 1990-ųjų ir kitomis kartomis.
Taip jau gavosi, kad artimiausiai bendrauju su Laurynu Samėnu. Juokiuosi, kad tai mano vaikas. Kai jis atvažiavo iš Panevėžio, tėvai parūpino notaro patvirtintą raštą, kad man atiduoda Lauryną. Juokėmės iki nukritimo. Na ir sugalvojo tėvai, čia buvo viršūnė! (juokiasi). Buvo laikas, kad jis gyveno pas mane, buvau jo vestuvėse ir dabar susitinkame su Laurynu ir jo mama.
– Šalia trenerės darbo daug metų dirbate ir Vilniaus „Ryto“ rungtynių sekretoriate. Kaip viskas prasidėjo?
– Tai yra daugiau hobis. Sėdi pirmoje eilėje, matai, kaip dirba komandos, kaip vadovauja treneriai. Kažkuria prasme tai kaip mokomasis seminaras. Kai pradėjau lankyti krepšinio treniruotės, trenerė duodavo švilpuką, kai reikėdavo padėti organizuoti darbą treniruotėse. Taip gavosi, kad buvo tarpklasinės rungtynės ir nebuvo teisėjų. Manęs paklausė, ar norėčiau. Pasakiau – gerai, duokit. Man patiko teisėjauti.
Po to, kai studijavau pedagoginiame, buvo tokia mokslinė brigada. Sėdėdavome Vilniaus „Kibirkšties“ rungtynėse ir rašydavome kiekvienos žaidėjos techninius rodiklius. Labai smulkiai žymėdavomės, ką jos nuveikdavo aikštelėje. Man tas labai patiko, su „Kibirkštimi“ teko ir pakeliauti. Kupiškyje irgi teko rašyti rungtynių protokolą, kas nėra sudėtinga. Taip ir įsitraukiau. Vaikus irgi mokau rašyti rungtynių protokolą. Manau, kad krepšinio mokyklą baigę vaikai turi mokėti rašyti ir skaityti protokolą. Jie turi mokėti vertinti ir analizuoti rungtynes.
– Kokias konkrečiai funkcijas atliekate dirbdama sekretoriate?
– Protokolas – pagrindinis krepšinio rungtynių dokumentas. Vesdavau tą protokolą, buvau atsakinga už žaidėjų keitimų, minutės pertraukėlių leidimus. Sekretoriate dirba daug žmonių – vienas žmogus, tarkime, yra atsakingas tik už rungtynių laikrodį, kitas fiksuoja atakos laikrodį. Taip pat yra pranešėjas ir žmogus, atsakingas už techninį protokolą.
Anksčiau buvo dar ir statistas, kuris žymėdavo, kiek žaidėjas išbuvo aikštelėje. Į sekretoriato darbą esu priviliojus daug jaunų žmonių (juokiasi). Šį sezoną protokolų nerašau ir neteisėjauju – reikia saugotis viruso. Bet neatsisakau to ateityje.
– Galbūt mes dar kažko nežinome apie Oną Dindaitę-Mukienę? Galbūt turite dar kitų darbų, užsiėmimų, laisvalaikio pomėgių?
– Turiu. Užaugau ant asfalto ir anksčiau atostogas leisdavau išvažiuodama kažkur į šiltus kraštus. Prieš kokius 7 metus atostogavau pas brolį sodyboje. Ir pati nežinojau, kad man taip patinka ravėti, prižiūrėti gėlynus, tvarkyti juos.
Pardavėme butą, nusipirkome namą. Dabar visą vasarą su malonumu rankas kišu į žemę – pasaka. Atsiranda nauji pomėgiai. Dabar net nesinori kažkur išvažiuoti. Čia taip tylu, gera, ramu, miškas šalia.
– Kartu su VKM treneriu Rolandu Muku krepšinio aikštėje ir gyvenime esate jau daug metų. Kokia jūsų sėkmingos santuokos paslaptis?
– Mano nuomone, tarp žmonių turi būti pagarba, pasitikėjimas ir supratimas. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – meilė.
– Kokie jūsų kokie jūsų mėgstamiausi dabartiniai krepšininkai ir treneriai?
– Šarūnas Jasikevičius ir Rimas Kurtinaitis. Man patinka treneriai, kurie turi tam tikros charizmos. Jie gali paguosti, patarti, bet gali ir grubesnį žodį pasakyti. Dar išskirčiau Joną Kazlauską, bet jis jau pasitraukęs iš aktyvaus treniravimo. Jis yra matematikas, jis viską išskaičiuoja, bet irgi nebūdavo ramus.
J. Kazlauskas 1985–1994 m. buvo Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius, o tada jį pakvietė į Kauno „Žalgirį“. Su Jonu išlikę labai geri ir šilti santykiai. Buvo kuriozinis įvykis – jis vadovavo „Žalgiriui“, aš dirbau sekretoriate. Jonas paprašė keitimo ir aš nedaviau. Jis nežinojo, kad tokio keitimo negalima daryti.
Pasakiau: „Jonai, dabar tau neduodu keitimo, bet po rungtynių aš tau paaiškinsiu.“ Vienu metu labai keitėsi taisyklės, buvo įvairiausi niuansai. Dabar tokių atvejų jau mažiau – treneriams rengiami teisėjų seminarai, kur visi niuansai smulkiai aptariami.
Iš dabartinių krepšininkų man labai patinka Marius Grigonis. Ji labai jaučia žaidimą, skaito krepšinį. Patinka jaunasis Marčiulionis. Aišku, man labai patiko Šarūno Marčiulionio žaidimas, jo fiziniai duomenys, kovotojo dvasia. Augusto judesiai netgi panašūs į tėvo. Iš nueinančios kartos – broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai. Šitoks pasiaukojimas, stiprūs charakteriai.
– Jūsų palinkėjimas Vilniaus krepšinio mokyklos bendruomenei?
– Kantrybės, mokėjimo išlaukti pergalių. Gerai, jeigu laimėjai čempionatą vaikų amžiuje, bet tokių daug. Pagrindinis čempionatas sporto mokyklai vis tik yra jaunių U18 čempionatas. Jis vainikuoja visą tavo darbą, tačiau dar svarbiau, kad tie auklėtiniai toliau sportuotų. Profesionaliai ar mėgėjiškai.
Palinkėčiau vaikus auginti kantriai, atidžiai. Nebijoti pralaimėti, nedaryti iš to tragedijos. Išanalizuoti priežastis ir eiti tolyn. Žinoma, reikia ir sėkmės. Mūsų jauni treneriai – labai kūrybingi, žingeidūs. Jie nori, kuria, daro. Aš iš jų dažnai mokausi.
