Urtė Bukauskaitė praėjusiais metais grįžo rungtyniauti į „Šiaulius“, tačiau ikisezoninėse rungtynėse jai plyšo kryžminiai raiščiai bei puolėja praleido visą 2019-2020 m. sezoną.
Todėl R. Petroniui šiemet vėl teko gerokai pasiraitoti rankoves, jog suburtų konkurencingą sudėtį. Komanda startavo savo gretose turėdama dvi baltaruses, tačiau jos ilgai neužsibuvo: su Palina Makrytskaja buvo atsisveikinta jai sužaidus dvejas rungtynes, o su Marija Anufrienko – po trijų susitikimų.
Jas pakeitė dvi amerikietės Savannah Plentovich ir Jacqueline Benitez, kurios Saulės miesto ekipoje prisijungė prie kitos tautietės Davidos Dale. Visoms joms tai – debiutiniai metai profesionaliame moterų krepšinyje.
R. Petronio teigimu, „Šiauliams“ dairytis į kitą pusę Atlantą teko dėl objektyvių priežasčių – aplink Šiaulius vykdytos žaidėjų paieškos buvo bevaisės, kaip ir mėginimai kviestis krepšininkes iš kitų miestų.
„Šiauliai – nepatrauklūs, – susidariusia išvada su tinklalapiu „Moterulyga.lt“ dalijosi R. Petronis. – Susidūrėme su situacija, kad yra labai sudėtinga kažką pasikviesti.“
Apie sunkumus buriant sudėtį, pasikviestas amerikietes, asistentę Kamilę Nacickaitę ir partnerystę su Panevėžiu – R. Petronis bendravo su „Moterulyga.lt“.
– Kaip atrodo naujokė Jacqueline Benitez ir kokius lūkesčius dedate į ją?
– Lūkesčiai yra tokie, jog norime pasigerinti poziciją, ko mes neturėjome nuo sezono pradžios startuodami su abiem baltarusėmis – Marija Anufrienko ir Palina Makrytskaja. Su jomis teko atsisveikinti, Marija pervažiavo į LCC tarptautinio universiteto komandą.
Jackie kol kas yra sunku, pradinėje treniruotėje buvo susitrenkusi galvą, jautėsi blogai, todėl praleido kelias dienas. Pirmas įspūdis – neblogas.
Mes ją stebėjome anksčiau ir svarstėme dėl jos, kadangi turėjome ir kitų pasiūlymų. Dėl šiandieninės pandeminės situacijos yra nemažas žaidėjų pasirinkimas, ypač iš JAV. Tikimės, jog Jacqueline mums padės.
– Ne vieną baltarusę išmėginote ir praėjusį sezoną, šiemet neužsiliko nė viena. Ko joms trūksta užsikabinti?
– Visų pirma, mums trūksta storesnės piniginės, todėl žiūrime, ką galime pasikviesti – jauną, motyvuotą merginą. Praėjusį sezoną paleidome vieną baltarusę, tuo metu Anastasija Suščyk sužaidė pas mus iki pat pandemijos.
Mes buvome labai ja patenkinti. Aišku, orientuojamės į biudžeto galimybes ir negalime švaistytis dideliais atlyginimais Lietuvos mastu.
– Ką komandai suteikia jau ilgiau rungtyniaujančios amerikietės Davida Dale ir Savannah Plentovich?
– Nenoriu pergirti. Pagal esamą sezono laiką, įprastinėmis sąlygomis jau būna sužaista tikrai nemažai rungtynių, o dabar dar nėra daug sužaista.
Nenoriu stipriai girti, bet tiek S. Plentovich, tiek D. Dale mums yra tikrai didžiulis ramstis. Jos – skirtingos, viena kitą papildančios, su gerai krepšinio pagrindais. Joms nereikia aiškinti po 20 kartų, pasakai – iš karto pasigauna. Šiai dienai įspūdis apie jas yra tikrai neblogas.
– Kiek didesnė rizika yra kviestis krepšininkes iš Amerikos joms ką tik pabaigus universitetą?
– Visada yra loterija. Nepataiko ir didieji Europos klubai, todėl būna priversti keisti dalį sudėties. Rizika, be abejo, yra, jos būna nežaidusios Europoje, kur yra kita kultūra.
Esu susidūręs su kultūriniais skirtumais ir kitais dalykais, kai daug metų treneriu dirbau užsienyje. Žinote, būna tai tikrai kerta per galvą. Šiuo atveju, visada yra rizika suklysti.
Bet būna ir dar kitaip: žaidėja spindėjo viename klube su gera statistika ir geru žaidimu, bet pakeitus komanda tapo nepanašus į savo šešėlį. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, todėl yra labai sudėtinga.
– Kalbant bendrai apie kardinalius sudėties pokyčius, kas juos lemia, jog kasmet tenka burti komandą beveik iš naujo?
– Yra Vilnius, Kaunas ir, galų gale, Klaipėda. Galiu sau kelti klausimą, kodėl kai kuriais atvejais Šiauliai nėra patrauklūs? Pavyzdys, Vilniaus „Kibirkšties-VKM“ komanda.
Ar ten visos vilnietės? Šneku faktais, toli gražu ne. Viena kita vilnietė, kitos pasikviestos iš kitur. Be abejo, tai – patrauklu, kadangi yra pagrindinė „Kibirkšties-MRU“ komanda, kuri žaidžia Europos moterų krepšinio lygoje.
Tuo pačiu tai – sostinė, taip pat svarbus faktorius – mokslai ir galimybė studijuoti. Mano nuomone, tai – dalis to, kodėl pas mus vyksta permainos.
Mes praėjusį sezoną apvažiavome Biržus, Panevėžį ir kitas įmanomas vietas, kur būtų įmanoma surasti ir pasikviesti merginų. Žiūrint į bendrą paveikslą, nuo Justės Jocytės ir Rusnės Augustinaitės kartos, kuri laimėjo Europos jaunučių čempionato sidabrą, iki 18-19-20 metų merginų, apskritai yra tuščia, kiaura.
Šiaulietės nebuvo rinktos krepšinio akademijoje, sporto mokyklose. Esami dėkingi kolegei Rimai Daunienei iš Panevėžio, kuri šiam sezonui paskolino tris merginas. Kitą dalį žaidėjų kažkaip susikvietėme. Ieškome, norime būti konkurencingi.
Man netinka, kaip kiti sako „neiškriskime kaip nors iš lygos“. Mano toks charakteris, jog norisi kažką nuveikti, palikti savo pėdsaką. Juk aš nebūsiu amžinai „Šiauliuose“.
Susidūrėme su situacija, kad yra labai sudėtinga kažką pasikviesti. Dėl to ir ieškojome Baltarusijoje, dar kažkur, amerikiečių, kad susilipdytume. Šiai dienai turime 10 žaidėjų ir tikiuosi, kad stabilizuosimės. Bet tikrai nėra paprasta, kaip kažkam gali pasirodyti.
Idealu, kai Vilniuje ar Kaune lieka branduolys žaidėjų, su kuriomis žaidi jau ne vieną sezoną, dar kažką pasikoreguoji. O pas mus, kaip tik sezonas, taip viskas nuo nulio – pas mus vienintelė Ieva Šerpytytė yra iš praėjusio sezono sudėties.
Urtei Bukauskaitei negalima užskaityti to sezono, nes ji dar kontrolinėse rungtynėse gavo sunkią traumą, teko operuotis. Ačiū Dievui, šį sezoną sugrįžo ir ji tik judės į priekį.
– Ko trūksta, jog pavyktų užkurti moterų krepšinio mechanizmą Šiauliuose?
– Ką pavyko pačiam sužinoti per šį laikotarpį, tai nėra patrauklumo, nors visos sąlygos yra – turime sporto gimnaziją, kur galime suteikti gerą treniruočių procesą, geras miestas, salės, kolegos dirba krepšinio akademijoje.
Pats dirbu ir klubas sudarė tikrai geras sąlygas. Toliau nežinau… Šiaulių universitetas bus apjungtas su Vilniaus aukštąja mokykla, yra stagnacijoje. Merginos čia nesiveržia, renkasi Klaipėdą, jau nekalbu apie Vilnių ar Kauną.
Apskritai dar kalbant apie Šiaulius, miestas yra labai sportiškas: vyrų ir moterų tinklinis, futbolas, regbis, krepšinis ir daug kitų sportų.
– Kiek esate patenkintas suburta sudėtimi po korekcijų?
– Manau, tikrai nebloga sudėtis, belieka dirbti ir žygiuoti. Esu tikrai patenkintas, turime jauną, motyvuotą komandą, merginos labai draugiškos. Stengsiuosi padaryti, kiek įmanoma. Bet šiai dienai kalbėti daugiau yra labai sudėtinga.
– Be klubo sezoną pradėjusi šiaulietė Kamilė Nacickaitė asistavo jums komandoje. Kiek ji pagelbėjo?
– Kamilė kurį laiką tikrai man padėjo ir kaip žaidžianti krepšininkė per treniruotes, kadangi paleidus baltaruses neturėjome dešimties žmonių.
Žinojome, kad tai ilgai nesitęs ir jį gaus kontraktą. Bet padėjo tikrai – pravedė kelias treniruotes, ko paprašiau, tą paakcentavo, patarė merginoms.
Kito žmogaus žvilgsnis iš šono prideda įvairumo. Kai esi vienas, nesi neapsaugotas nuo klaidų. Panelėms buvo tikrai malonu pasitreniruoti.
– Užsiminėte apie kolegės R. Daunienės paskolintas tris krepšininkes – Justiną Oficerovaitę, Agnesę Garčinskaitę ir Šeilą Gudinskaitę. Kaip joms sekasi?
– Trūksta visko, jos dar labai jaunos ir joms šiai dienai dar per sunku. Pagal mūsų susitarimą aš jų neturiu kasdien, jos atvažiuoja keliskart per savaitę, priklausomai, kada žaidžiame rungtynes ir kaip sudėlioju planą.
Tai nereiškia, kad joms trūksta treniruočių. Jos mokosi Panevėžyje, ten yra sudarytos geros sąlygos – dirba ryte su kolege Rima ir, jeigu nevažiuoja pas mus, dirba ir vakare.
Merginos tikrai geros, darbščios, bet šiai dienai joms dar šiek tiek per sunku. Gauna krikštą, bet viskam reikia laiko ir kantrybės. Greitai nelabai būna.
