Jo duetas su tėvu Gedvydu Vainausku sugebėjo Vilniaus krepšinio sirgaliams padovanoti penkis LKL aukso žiedus (2000 m., 2002 m., 2006 m., 2009 m. ir 2010 m.), be to, į sostinę parvežti du Europos taurės trofėjus – 2005 m. ir 2009 m. laimėta taurė, o 2007 m. tik finale nusileista Madrido „Real“ klubui.
Po to, kai 2011 m. kovo pabaigoje J.Vainauskas pasitraukė iš klubo, „Lietuvos rytui“ nepavyko pasiekti panašių aukštumų.
„Nebuvo vieno žmogaus, kuris būtų perėmęs mano funkcijas, – dabar prisimena 39-erių J.Vainauskas. – Komandoje buvo labai daug žmonių, kurie priiminėdavo pavienius sprendimus. Susidarė problemos, iš kurių buvo sunku išbristi. Labai gaila, nes klubas buvo pastatytas ant labai tvirto pamato. To Vilniui dabar trūksta.“
Dabartinis kitų savininkų valdomas Vilniaus „Rytas“ nė iš tolo nebeprimena tos „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos, kuri 2000-2011 m. metė rimtą iššūkį tiek Kauno „Žalgiriui“, tiek kitoms Eurolygos ir Europos taurės komandoms.
Čempioniškais „Lietuvos ryto“ laikais komandoje didelį vaidmenį vaidino legionieriai.
Vilniaus krepšinio sirgaliai iki šiol nostalgiškai prisimena Erico Elliotto, Fredericko House‘o, Tyrone‘o Nesby, Roberto Štelmaherio, Kareemo Rusho, Hario Mujezinovičiaus, Matthew Nielseno, Chucko Eidsono, Holliso Price‘o žaidimo momentus.
Portalas lrytas.lt siūlo prisiminti auksinius sostinės krepšinio legionierius.
J.Vainauskas pirmoje interviu dalyje atvirai prabyla, kaip vyko pirmosios legionierių paieškos, kokie ryšiai siejo „Lietuvos rytą“ ir „BeoBasket“ agentūrą, prisimena konfliktą restorane, po kurio buvo atleistas treneris Vlade Djurovičius, pasakoja apie nutukusio F.House‘o gelbėjimo planą ir serbiškos bei lietuviškos krepšinio tradicijos mišinį, kurį diegė „Lietuvos ryte“.
– Pirmasis skambus legionierius, kurį „Lietuvos rytas“ įsigijo 1999 m., buvo amerikietis įžaidėjas E.Elliottas. Kaip į sostinę atvyko šis krepšininkas?, – lrytas.lt paklausė J.Vainausko.
– Manau, kad mums jau su pirmaisiais legionieriais puikiai sekėsi. E.Elliottas buvo nuostabus įžaidėjas. Jį prisimenu iki dabar – stebuklingas pirkinys. Iki šiol esu dėkingas Šabtajui Kalmanovičiui, kuris per savo kontaktus Izraelyje mums padėjo jį įsigyti.
Būtent nuo E.Elliotto ir Oleksandro Okunskio prasidėjo sėkmingų „Lietuvos ryto“ legionierių era.
– E.Elliottas klubą paliko 2001 m., o po jo išvykimo „Lietuvos ryte“ pirmaisiais smuikas ėmė griežti lietuviai. Tai buvo sutapimas ar tuo metu komandai nepavykdavo prisivilioti pajėgių užsieniečių?
– Tokia tada buvo mūsų strategija. Užaugo tikrai gera lietuvių žaidėjų karta, „Žalgiris“ turėjo savo branduolį, kurį sudarė jau subrendę krepšininkai, todėl mums reikėjo eiti kitu keliu. Turėjome geras sąlygas, jau žaidėme Europoje.
Jauni krepšininkai „Lietuvos ryte“ gaudavo šansą atsiskleisti, mes jiems suteikdavome tam visas galimybes.
Galime prisiminti pirmąją „Lietuvos ryto“ čempionišką kartą 2000-aisiais, kurioje starto penketo sudėtyje jau žaidė ir 18-metis Arvydas Macijauskas, 20-metis Ramūnas Šiškauskas. Taip pat Andrius Giedraitis buvo savo karjeros pike.
Pridėjus E.Elliottą ir O.Okunskį, mes tapome galinga jėga.
Pamenu diskusijas su tuometiniais „Žalgirio“ šeimininkais: drąsiai kalbėjau, kad galime juos įveikti. Aišku, mūsų santykiai su Kauno klubu tuomet buvo labai draugiški, bendravome, keisdavomės informacija apie žaidėjus.
Po to keletą metų „Lietuvos ryto“ klubą į priekį vedė lietuviai, kurie buvo ryškūs tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Jie buvo komandos lyderiai, todėl legionierius kviesdavome tik į tas pozicijas, kuriose buvo nežymus trūkumas.
Kol žaidė lietuviškas branduolys, didelio užsieniečių poreikio nebuvo.
– Prieš 2004-2005 m. sezoną komandoje jau nebebuvo A.Macijausko, R.Šiškausko, o jų vietą užėmė latvis R.Štelmaheris, bosnis H.Mujezinovičius, amerikietis F.House‘as, kurie vėliau tapo skambiais klubo žaidėjais. Kaip juos prisiviliojote į Vilnių?
– Tais laikais nebuvo tiek daug informacijos, žinių ir kontaktų, kad būtų galima lengvai rasti ar atsirinkti žaidėją. Lūžis įvyko tada, kai pradėjau keliauti po valstybes, kurių komandos rungtyniauja Adrijos krepšinio lygoje.
Mano sprendimas buvo paprastas – nuvažiuoti ir tiesiogiai užmegzti kontaktus su agentais, žurnalistais ir kitais krepšinio žmonėmis.
Pirmasis krepšininkas, kurį toje kelionėje pastebėjau, buvo H.Mujezinovičius.
Tai buvo rungtynės Zadare, tarp vietos klubo ir Zagrebo „Cibona“ ekipos. Būtent jai atstovavo H.Mujezinovičius – toks sunkusis krašto puolėjas, kokių Lietuvoje tuo metu paprasčiausiai nebuvo.
Pamačiau H.Mujezinovičių žaidžiantį gyvai, po rungtynių susipažinome, o tada pakviečiau jį atvykti į Vilnių. Tai buvo 2003-2004 m. sezono pabaiga.
Tą patį R.Štelmaherį mačiau gyvai, kuomet jis žaidė Liublianos „Olimpija“ gretose.
F.House‘as rungtyniavo Belgrado „Partizan“ ekipoje, kurios rungtynes taip pat teko stebėti gyvai.
Mano kelionės į Adrijos jūros regioną tikrai praplėtė „Lietuvos ryto“ galimybes rinktinis legionierius, juos patikrinant.
Šie trys krepšininkai po 2003-2004 m. sezono atvyko į Vilnių. Manau, kad tuomet prasidėjo didysis sostinės krepšinio pakilimas.
– Kaip vyko derybos su F.House‘u?
– Su „BeoBasket“ agentūra suderinome F.House‘o persikėlimą į „Lietuvos rytą“.
Tuo metu R.Šiškauską galėjo pakeisti net ne F.House‘as, o Kelly McCarthy, kuris turėjo puikų sezoną Jeruzalės „Hapoel“. Taip pat bandėme vilioti ir Oscarą Torresą.
Vis dėlto daugiausia dėmesio skyriau F.House‘ui. Mačiau jo žaidimą gyvai, jis buvo „Partizan“ lyderis. Padėjo ir šilti santykiai su „BeoBasket“ agentūra.
F.House‘as buvo kylantis krepšininkas, Serbijoje sužaidęs geriausią iki tol savo sezoną. Tai buvo jo pranašumas, nes kiti du minėti krepšininkai jau buvo pasiekę savo karjeros viršūnę.
– Ar dėl ryšių su „BeoBasket“ Vilniaus komandoje atsirado ir pirmasis treneris iš Serbijos V.Djurovičius?
– Nors šio trenerio ir „BeoBasket“ santykiai buvo geri, jis vis dėlto atvyko per agentūrą, kuri tuomet dirbo Lietuvoje. Istorija paprasta: norėjosi trenerio iš buvusios Jugoslavijos šalių.
Visada norėjau komplektuoti komandą, kuri atspindėtų ir Serbijos, ir Lietuvos krepšinio tradicijas. Man patiko serbiška žaidimo drausmė, tam tikri krepšinio elementai. V.Djurovičius tuo metu buvo pigiausias tokio tipo treneris, kurį galėjome samdyti.
– Tačiau serbas sostinėje ilgai neužsibuvo. Basketnews.lt interviu su F.House‘u teigiama, kad po konflikto restorane tarp klubo rėmėjų ir V.Djurovičiaus jūs serbą atleidote. Kaip prisimenate tą vakarą?
– Reikėtų pradėti nuo to, kokie santykiai siejo F.House‘ą ir V.Djurovičių.
Taip, serbas įvedė į komandos žaidimą drausmės, kurios mes ir norėjome, tačiau visas žaidimas buvo paremtas tik F.House‘o veiksmais vienas prieš vieną, du prieš du, kartais net – vienas prieš penkis.
Toks „Lietuvos ryto“ krepšinis buvo labai ribotas – puolime mes tapome labai nuspėjami ir vienpusiški. Kitas dalykas – krūvis, kurį V.Djurovičius skyrė F.House‘ui, buvo milžiniškas, todėl negaliu atmesti, kad kryžminių raiščių trauma galėjo būti to pasekmė.
Fredis mėgo žaisti kontaktinį krepšinį, kartais lipdavo ant trijų gynėjų, ieškodavo pražangų. Krepšininkas galėdavo atlikti perdavimą komandos draugui, kuris laukia kamuolio visiškai laisvas, tačiau tai nutikdavo labai retai.
V.Djurovičius aklai pasikliovė F.House‘u, kartais pamiršdamas kitus mūsų žaidėjus, kurie buvo aukšto lygio ir nusipelnę didesnio vaidmens komandoje. Tai vėliau sėkmingai realizavo Tomo Mahoričius. Slovėnas, jau nebeturėdamas F.House‘o, atskleidė visų mūsų žaidėjų potencialą bei praturtino komandos gynybą.
– Grįžkime į tą vakarą restorane. Tai vis dėlto: kodėl atleidote V.Djurovičių?
– Minėtas vakaras buvo skirtas pasibuvimui su žaidėjais: norėjome jiems parodyti dėmesį, kad legionieriai jaustų palaikymą ne tik iš komandos vadovų, bet ir klubo rėmėjų.
Tačiau taip pasielgęs žmogus, kaip tada restorane moteriai į atlapus kibęs V.Djurovičius, būtų atleistas bet kuriame darbe. Iškart.
Niekas jo neprovokavo, nebuvo vartojami alkoholiniai gėrimai, tai buvo pati vakaro pradžia, taiki ir draugiška aplinka.
Pats treneris paskui suprato, kad pasielgė nedovanotinai. Todėl dėl išsiskyrimo abiem pusėms nekilo papildomų sunkumų.
Nepaisant to, V.Djurovičių aš visada prisiminsiu ne dėl šiol incidento, o kaip solidų trenerį, kuris padėjo pamatus pirmai „Lietuvos ryto“ pergalei Europos taurėje.
– Tada į „Lietuvos rytą“ atvyko T.Mahoričius, tačiau traumą gavo ekipos lyderis F.House’as. Kas tuo metu vyko komandos biure, galvojote jo atsisakyti?
– Minčių apie kontrakto nutraukimą nebuvo. Suorganizavome jam operaciją, už ją sumokėjome, jis gavo atlyginimą, nors dėl traumos nežaidė. Taip pat gavo ir premijas už pergales, nors prie jų tiesiogiai jau nebuvo prisidėjęs.
Jis buvo vienas iš mūsų komandos veidų, norėjome jį matyti dar vieną sezoną, tačiau iš JAV į Lietuvą F.House‘as grįžo nutukęs. Tai konstatavo tuometis mūsų komandos gydytojas Audrius Gocentas, jo diagnozė buvo labai griežta.
Pirmas kelias savaites vietoje įprastų L marškinėlių F.House‘as sportavo su XXL dydžio rūbais.
2005-2006 m. sezoną pradėjome dviem pralaimėjimais paeiliui, nes mūsų legionierius treniravosi atskirai nuo komandos.
Jam reikėjo numesti ne vieną kilogramą. Kiti žaidėjai šiek tiek pyko ant F.House‘o, nes visi labai laukė to sezono, vasarą ruošėsi individualiai, tačiau pagrindinis komandos krepšininkas atvyko būdamas tragiškos sportinės formos.
Žinoma, jo trauma buvo sunki, todėl mes laukėme, kol jis atsigaus, nors galėjome su juo nesunkiai nutraukti sutartį. Vis dėlto kartu su treneriu Nevenu Spahija priėmėme tokį sprendimą, kad turime laukti – mums F.House‘o reikėjo.
Fizinio rengimo treneriai ir gydytojai sudarė griežtą dviejų mėnesių programą, kurią, beje, krepšininkas valingai atliko ir atgavo turėtą sportinę formą.
– Vis dėlto po 2005-2006 m. sezono F.House‘as išvyko į tuo metu Eurolygoje dominavusią Vitorijos „Tau Ceramica“. Minėtame interviu žaidėjas teigė, kad jis svajojo visą gyvenimą žaisti Vilniaus komandoje, tačiau taip nenutiko dėl jūsų ir trenerio N.Spahijos kaltės. Ką padarėte ne taip?
– Jei ne aš, F.House‘as niekada Vilniuje net nebūtų žaidęs. Jei ne N.Spahija, kuris po traumos jį įstatė į komandinio žaidimo rėmus, privertė priiminėti teisingus sprendimus ir pakėlė jo vertę, jis niekada nebūtų išvykęs į finansiškai pajėgią „Tau Ceramica“.
Ne V.Djurovičius buvo sėkmingiausias F.House‘o karjeros treneris, o būtent N.Spahija, kuris jį išmokė komandinio žaidimo principų.
– Iš F.House‘o atsiminimų apie laikus „Lietuvos ryte“ galima susidaryti įspūdį, kad krepšininkas paskutiniais mėnesiais nebuvo pats laimingiausias klubo žaidėjas. Ar jūs tuo metu tai jautėte?
– Jis jau nebebuvo vienintelis komandos lyderis, kokiu save laikė pirmajame sezone.
Antraisiais metais sostinėje F.House‘as jau buvo viena iš komandos dalių. „Lietuvos rytas“ nebebuvo vieno žaidėjo klubas: blizgėjo Matthew Nielsenas, R.Štelmaheris, H.Mujezinovičius, kuriems puikiai talkino pajėgūs lietuviai: Mindaugas Lukauskis, Simas Jasaitis, Robertas Javtokas.
Be to, „Lietuvos rytas“ buvo ką tik laimėjęs Europos taurę, kurią iškovojo be traumuoto F.House‘o.
Man keista, kad krepšininkas deklaruoja beribę meilę Vilniaus komandai, nors pats ją iškeitė, maža to, tai padarė pažeisdamas sutartį.
2006 m. vasarą kontraktas tarp F.House‘o ir „Lietuvos ryto“ vis dar galiojo, jis netgi būtų toliau atstovavęs mūsų klubui, tačiau nusprendė pasirinkti Ispanijos ekipą, kuri pasiūlė didesnius pinigus. Natūralu, taip būtų pasielgęs bet kas.
Vis dėlto antroje vasaros pusėje išėjimo langas, kurio metu F.House‘as dar galėjo palikti „Lietuvos rytą“, buvo užsidaręs.
Jo išėjimas į „Tau Ceramicą“ mums sukėlė pakankamai daug problemų. Ant jo pyko ir agentūra, kuri amerikiečiui padėjo pasirašyti sutartį su Vilniaus klubu. Jei neklystu, jis perėjo į kitą agentūrą tik tam, kad galėtų pasirašyti sutartį su Vitorijos ekipa.
Todėl F.House‘o meilė klubui, kurią jis deklaruoja prabėgus 15-ai metų, atrodo komiškai.
– Ar tuo metu F.House‘as buvo išreiškęs norą Lietuvoje treniruoti vaikus, po karjeros dirbti sostinės klube?
– Apie tai nieko nesu girdėjęs, tačiau dar nevėlu. Galiu jį lengvai suvesti su Vilniaus krepšinio mokyklos vadovu Vyteniu Tupčiausku. Žinoma, F.House‘ui reikėtų sutvarkyti keletą formalumų: gauti darbo vizą, įrodyti, kad Lietuvoje trūksta trenerių, kurie galėtų ugdyti krepšininkus.
Negana to, jam reikėtų baigti mokslus, gauti licenciją ir išmokti lietuvių kalbą. Manau, kad per trejus metus tai pavyktų padaryti. Vaikų trenerių atlyginimai siekia 600-700 eurų, daug darbo valandų – manau, kad jam tai yra puiki terpė atsiskleisti.
– Kiek tuo metu siekė F.House‘o atlyginimas?
– Žaidėjų algos mūsų komandoje tuo metu svyravo tarp 50-250 tūkst. JAV dolerių. Tai priklausė nuo krepšininko svarbos klubui. Žinoma, F.House‘as buvo vienas brangiausių „Lietuvos ryto“ žaidėjų.
– Greta F.House‘o „Lietuvos ryte“ 2004-2005 m. turėjo rungtyniauti ir kitas legionierius Tyrone‘as Nesby. Kai F.House‘as gavo traumą, būtent jis perėmė lyderio vaidmenį. Kaip T.Nesby atsidūrė Vilniuje?
– Planas buvo toks, kad abu amerikiečiai užimtų atakuojančiojo gynėjo ir lengvojo krašto pozicijas, tačiau viziją greitai reikėjo keisti.
Atsisveikinome su Kęstučiu Šeštoku, pakvietėme Gintarą Einikį. Į F.House‘o vietą nieko nebepirkome – manau, pasielgėme teisingai.
T.Nesby atsiradimas „Lietuvos ryte“ buvo didžiulė sėkmė. Labai retai pasitaiko, kad tokio lygio krepšininkai žaidžia tokiuose klubuose kaip Belgrado „Železnik“. Pastebėjome jį, galėjome įpirkti, o toliau jokių klausimų nebekilo. T.Nesby statistika, kurią jis demonstravo NBA, kalbėjo pati už save.
T.Nesby buvo nestabdomas, kai jis žaidė krepšinį, buvo tiesiog gražu žiūrėti.
– Jo vedamas „Lietuvos rytas“ 2004-2005 m. sezone laimėjo Europos taurę, tačiau Lietuvos krepšinio lygos finale 0:4 nusileido Kauno „Žalgiriui“. Komandos žaidimo kreivė smarkiai krito. Kodėl?
– Po pergalės Europos taurėje dalis krepšininkų per daug atsipalaidavo. Nuo balandžio mėnesio tas pats T.Nesby pradėjo atsainiai žiūrėti į treniruotes, o laisvu laiku užsiimdavo muzikiniais reikalais.
Amerikiečio požiūris į darbą pasikeitė. Pastaraisiais metais tą patį išgyveno ir dabartinis Vilniaus „Rytas“, kai pasibaigus Europos taurės sezonui dalis amerikiečių tiesiog laukdavo sezono pabaigos, o kova su „Žalgiriu“ jiems nebebuvo įdomi.
Gal tuomet man pritrūko patirties, po triumfo Europos taurėje T.Nesby galėjau sumokėti likusią atlyginimo dalį ir palinkėti sėkmės. Pralaimėti „Žalgiriui“ 0:4 galėjome ir be jo, bet nesitikėjome tokio pasikeitusio tam tikrų žaidėjų požiūrio.
– Po sezono „Lietuvos ryte“ T.Nesby praktiškai baigė profesionalaus krepšininko karjerą. Buvo minčių pratęsti su juo kontraktą?
– Tuo metu jis viešai kalbėjo, kad ir kitą sezoną žais Vilniuje, kuris kausis Eurolygoje. Maža to, T.Nesby svajojo apie 400 tūkst. eurų atlyginimą. Jis pats nusistatė kainą, kurią turi gauti. Mane nustebino, kad krepšininkas pats nusprendė, kur ir už kiek žais.
Jo žaidimas sezono pabaigoje mums leido lengvai apsispręsti, kad tokių pinigų, kokių jis tuomet norėjo, mokėti nenorime. Todėl naujos sutarties nepasiūlėme.
– Į jo vietą atvyko kitas muziką mėgstantis krepšininkas, kuris iki tol buvo rungtyniavęs tik NBA – Kareemas Rushas. Kokiu būdu jums pavyko jį prisivilioti?
– Jis nebuvo žaidęs Europoje, tačiau čia atvykęs vis tiek gyveno svajonėse, kaip vieną dieną grįš į NBA. Su tokiais krepšininkais dirbti nėra lengva. Patirtį „Lietuvos ryte“ jis traktavo kaip galimybę atsiskleisti ir dar kartą kabintis į NBA.
Savo dvasia ir širdimi šimtu procentų mūsų komandoje jis niekada ir nebuvo. Nepaisant to, Kareemas buvo nuostabus, jo meistriškumas buvo toks aukštas, kad net ir pilnai neatsidavęs klubui jis buvo „Lietuvos ryto“ lyderis.
– Kaip manote, kodėl tuometis NBA žaidėjas susiviliojo būtent „Lietuvos ryto“ pasiūlymu?
– Sutapo aplinkybės. Mes garsėjome kaip ekipa, kurioje atsiskleidžia prigesę ar dar tik kylantys krepšininkai.
Panašiai kaip Zmago Sagadino laikų „Olimpija“, Duško Vujoševičiaus „Partizan“ ar Šarūno Jasikevičiaus Kauno „Žalgiris“.
Žaidėjai pasikeldavo vertę ir išvykdavo į geresnį klubą. Po vienintelio sezono Europoje K.Rushas vėl grįžo į NBA.
– Į K.Rusho vietą jums dar kartą teko ieškoti žaidėjo, galinčio rinkti taškus. Klubą papildė Chuckas Eidsonas, kuris laikomas bene geriausiu visų laikų „Lietuvos ryto“ legionieriumi. Kaip jūsų akis užkliuvo už tada Strasbūro SIG atstovavusio amerikiečio?
– Žaidėme Europos taurės finale prieš Madrido „Real“, kuris vyko Šarlerua mieste Belgijoje. Jau tada praktiškai žinojome, kad kitą sezoną turėsime vietą Eurolygoje, nes „Real“ Ispanijoje buvo akivaizdus favoritas laimėti šalies čempionatą ir taip gauti kelialapį į Eurolygą.
Maža to, turėjome pokalbius su Eurolygos vadovais, kurie tikino, kad nori mus matyti turnyre.
Būtent to finalo metu jau klojome pamatus sezonui Eurolygoje. Eilinį kartą šiek tiek aplenkėme kitus klubus, kai tinklus ant Ch.Eidsono užmetėme dar pavasarį. Vasarą jį įsigyti jau nebūtume turėję jokių šansų.
– Kaip suprantu, Ch.Eidsoną pirkote į lengvojo krašto poziciją?
– Taip, komandoje tuo metu turėjome Hollisą Price‘ą, kuris žaidė geriausią savo karjeros krepšinį, tad Ch.Eidsonas rungtyniavo sau tada įprastoje puolėjo pozicijoje.
Tiesa, su kamuoliu jis praleisdavo gana daug laiko, toks buvo jo žaidimo stilius dar nuo universiteto laikų.
– Po 2007-2008 m. sezono į H.Price‘o vietą atvyko Branko Milisavljevičius, kuris demonstravo puikų žaidimą, tačiau netrukus paliko „Lietuvos rytą“, o jo vietą įžaidėjo pozicijoje užėmė būtent Ch.Eidsonas. Tai buvo apgalvotas ar labiau spontaniškas veiksmas?
– Tuo metu prasidėjo ekonominė krizė, mes jai ruošėmės anksčiau nei kiti klubai. Dėl šios priežasties buvome priversti parduoti du krepšininkus, vienas jų buvo būtent B.Milisavljevičius, kuris Europos taurėje rinko po 16 taškų. Jį pardavėme Sevilijos „Cajasol“ komandai.
Deja, bet atsisveikinome ir su M.Nielsenu, kuris išvyko į „Valencia“.
Šių krepšininkų kontraktai tuo metu mums buvo labai brangūs. Gavome išpirkas, pavyko sutaupyti nemažai pinigų. Sezono biudžetą susimažinome nuo 3 mln. iki 2 mln. eurų, sugebėjome išgyventi be skolų.
– Ar buvo sunku parduoti M.Nielseną, kuris buvo tapęs sostinės krepšinio veidu ir kurį taip mylėjo „Lietuvos ryto“ sirgaliai?
– Tai buvo priverstinis sprendimas. Jei nebūtume to padarę, visiems likusiems krepšininkams būtų vėlavę atlyginimai. M.Nielsenas tuo metu uždirbdavo apie 400 tūkst. JAV dolerių. Tai yra krepšinis, reikėjo imtis greitų sprendimų.
– Grįžkime prie H.Price‘o. Tokio tipo įžaidėjų „Lietuvos ryte“ nebūdavo itin daug. Dažniau komandai vadovaudavo kitokio stiliaus gynėjai, labiau kuriantys kitiems nei patys metantys daug taškų. Kodėl pasirinkote šį amerikietį?
– Komandinis žaidimas, kurį tuo metu propagavo treneris Aleksandras Trifunovičius, jam labai tiko. H.Price‘as neblogai įžaisdavo kamuolį, be to, gynėjai turėjo prikibti prie jo, tuomet atsirasdavo daugiau erdvės kitiems komandos draugams. Jis nusimesdavo perdavimą, kai to reikėjo. Kai būdavo laisvas, mesdavo į krepšį.
Po gero sezono „Lietuvos ryte“ – gal net geriausio karjeroje – aš jo nebandžiau atkalbinėti ar išlaikyti. Buvo akivaizdu, kad H.Price‘as vertas didesnių pinigų. Tiesa, norėjau nukreipti jo karjerą ne į Maskvos „Dinamo“, o į „Maccabi“.
Tel Avivo ekipa domėjosi juo, „Maccabi“ gerai rūpinasi savo krepšininkais, aplinka ir krepšinio tradicijos ten puikios. „Dinamo“ tuo metu buvo šaltas klubas, be komandinės dvasios. Nuoširdžiai bandžiau H.Price‘ą atkalbėti, tačiau jis pasirinko didesnius pinigus, o jo karjera ėmė ristis žemyn.
– „Lietuvos ryte“ spindėjo ne tik gynėjai, bet ir aukštaūgiai. Jau sakėte, kaip komandoje atsidūrė H.Mujezinovičius, užsiminėte ir apie M.Nielseną. O kokiu būdu klubą 2007 m. papildė Kenanas Bajramovičius, kuris iki tol buvo žaidęs Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Ukrainoje?
– K.Bajramovičių taip pat pastebėjau vienos kelionės metu. Paskui visi geriausi jo sezonai buvo būtent „Lietuvos ryto“ klube. Su šiuo krepšininku turėjome puikų asmeninį ryšį, jis buvo netradicinis puolėjas, kurį mūsų komanda puikiai išnaudodavo.
– Kiek tuo metu uždirbdavo tokio lygio krepšininkas „Lietuvos ryte“?
– Jis buvo vienas brangesnių. Kai pirmą kartą atvyko į Vilnių, K.Bajramovičiaus alga siekė apie 200 tūkst. eurų. Kai 2010-2011 m. sezonui jis dar kartą sugrįžo pas mus, viršijome savo ribas ir mokėjome jam daugiau, gal net per daug.
Už panašius pinigus žaidė ir Milko Bjelica, kuris, beje, taip pat atliko svarbų vaidmenį „Lietuvos ryto“ komandoje, čia rungtyniavęs tris sezonus.
– Jei anuometis „Lietuvos rytas“ žaistų šiais laikais, ar minėtus aukštaūgius, tarp jų K.Bajramovičių, M.Nielseną ir kitus, matytumėte rungtyniaujančius vidurio puolėjo pozicijoje?
– Jie galėtų žaisti „centrais“, tačiau net ir dabar didieji Europos klubai rungtyniauja su dviem aukštaūgiais. Niekas per daug nesikeičia, tik dabar viskas yra labiau matoma, todėl kartais ir atrodo, kad atsirado kažkokių naujovių.
Tai buvo pirmoji interviu dalis su J.Vainausku. Antrojoje dalyje buvęs auksinių „Lietuvos ryto“ komandos laikų architektas atskleis, kokiais kriterijais vadovaudamasis rinkdavosi legionierius, kodėl samdė Antaną Sireiką ir Rimą Kurtinaitį ir ką laiko savo didžiausiomis karjeros klaidomis.
