„Tai buvo neįtikėtina. Mano širdis dar ir dabar dreba“, – po istorinio mūšio su lietuviais 2000-ųjų rugsėjo 29-ąją prisipažino NBA krepšininkas Antonio McDyessas.
Olimpinio turnyro pusfinalyje Lietuva padarė tai, kas ne tiktai A.McDyessui atrodė neįtikėtina: lietuviams pritrūko tik 3 taškų, kad įveiktų JAV Svajonių komandą.
Paskutinėje atakoje kamuolį atkovojo Ramūnas Šiškauskas, jį perdavė Š.Jasikevičiui, šis metė tritaškį per varžovų rankas nežiūrėdamas į krepšį, kad tik suspėtų prieš sireną. Nėra.
„Užėmęs kvapą žiūrėjau, kaip ilgai skriejo tas kamuolys“, – interviu „Lietuvos rytui“ sakė 71 metų legenda R.Tomjanovichius, dabar gyvenantis Austino mieste Teksaso valstijoje.
Praėjo 20 metų, bet istorinio mūšio vaizdai iki šiol ryškiai įstrigę jo atmintyje.
Amerikiečiai laimėjo tą pusfinalį su Lietuva 85:83 ir turėjo džiaugtis, kad jiems tos rungtynės taip laimingai baigėsi.
Kaip tą 2000-ųjų rugsėjį „Lietuvos ryto“ puslapiuose rašė garsioji krepšinio apžvalgininkė Roma Grinbergienė: „Galėjo baigtis katastrofa, kokios pasaulis dar nematė: NBA dievai atvyksta į Sidnėjų pasiimti olimpinių aukso medalių, o mirtingi lietuviai partiesia juos ant „Superdome“ arenos grindų ir nė negalvoja prie aukso prileisti.
Amerikiečiai išėjo iš aikštės priblokšti ir, be abejo, suprasdami, kad tie atkaklūs vyrai iš Lietuvos pralaimėjo ne viską ir atėmė iš jų tai, kuo jie taip didžiavosi ir galėjo puikuotis, – nenugalimųjų aureolę.“
„Jeigu neturi rašiklio – negali rašyti, nematai krepšio – negali pataikyti“, – tuomet ištarė vos 24 metų Š.Jasikevičius, dar tik kylanti krepšinio žvaigždė.
Visa Lietuvos rinktinė Sidnėjaus olimpiadoje buvo jauna. Į ją mažai kas dėjo vilčių. Bet Australijoje lietuviai ėjo pirmyn nesižvalgydami ir iškovojo bronzos medalius, kovoje dėl 3-iosios vietos įveikę šeimininkus 89:71.
Vis dėlto iš tų olimpinių žaidynių labiausiai įstrigo ne rungtynės dėl bronzos, o pusfinalis su JAV žvaigždėmis – sirgaliai iki šiol kalba apie tai, kas būtų buvę, jei tas Š.Jasikevičiaus metimas būtų įkritęs, o gal R.Šiškauskas prieš tai būtų įmetęs visas tris baudas, o ne tik vieną iš jų?
Sidnėjuje žurnalistai paklausė Vince’o Carterio, kokia būtų pasaulio ir JAV reakcija, jeigu rungtynes būtų laimėjusi ne amerikiečių komanda, o lietuvių?
„Man nerūpi, ką mano pasaulis. Pažiūrėkite, ką rodo švieslentė, – mes laimėjome“, – nervingai atkirto JAV krepšininkas ir tas jo nervingumas pasakė daugiau negu žodžiai.
„Nieko dramatiškesnio sugalvoti neįmanoma“, – sakė R.Tomjanovichius.
Jis atsiklaupęs rankomis trankė arenos grindis, kai Darius Songaila persvėrė rezultatą 70:68. Jo nesustabdė Alonzo Mourningas. Mindaugas Timinskas nardė pro Kevino Garnetto pažastį, o Š.Jasikevičiaus nesugaudė nei Jasonas Kiddas, nei Gary Paytonas.
Liko minutė, R.Šiškauskas rado progą tritaškiui mesti. Ant jo kaip pantera šoko A.McDyessas. Pražanga. Bet Lietuvos krepšininkas iš trijų baudos metimų pataikė tik paskutinį, o V.Carteris žaibu įtrenkė du taškus. M.Timinskas prarado kamuolį ir mėgindamas ištaisyti savo klaidą prasižengė. Žaisti liko 25 sek. Baudas metė K.Garnettas ir prametė abi! Bet A.McDyessui prireikė tik vienos sekundės, kad įgrūstų kamuolį į mūsų krepšį.
Liko 10 sek. Š.Jasikevičius irgi nedelsė – lengvai prasiveržė ir įmetė. Prasižengė R.Šiškauskas. Minutės paprašė Jonas Kazlauskas. Liko 9 sek. J.Kiddas pataikė tik pirmą baudą. Kamuolį atkovojo R.Šiškauskas. Š.Jasikevičius vėju lėkė prie JAV krepšio. Metė iš šešių su puse metro, kad suspėtų prieš sireną. Bet kamuolys nusileido kairiau lanko.
„Jei kamuolys būtų įkritęs, tai mus persekiotų visą likusį gyvenimą“, – ištarė R.Allenas.
„Neturėjau jokios galimybės pelnyti taškų, tai buvo neįmanomas metimas, tačiau dar ilgai po to manęs vis kas nors paklausdavo, kaip jaučiausi nepataikęs „pergalingojo“ metimo prieš JAV, – savo biografijoje pasakojo Š.Jasikevičius. – Kokio dar pergalingojo metimo? Nagi, surimtėkime. Ar tai galima vadinti metimu?“
„Dabar tik dėl trečiosios vietos su Australijos rinktine kovosiantys lietuviai turėtų gauti specialų medalį už tai, kad visiems laikams pakeitė pasaulio požiūrį į krepšinį“, – po neįtikėtino mūšio rašė agentūra AP.
A.McDyessas taip pat reiškė pagarbą lietuviams už tai, kad „jie žaidė visa širdimi ir galėjo laimėti“.
Kol visi gyrė Lietuvą, kuri pirmoji „vos nenugalėjo Amerikos“, treneris J.Kazlauskas per spaudos konferenciją sėdėjo toks liūdnas, kad užsienio žurnalistai paklausė, ko jis taip liūdi, juk komanda žaidė gerai.
„Aš jaučiuosi taip, kaip jaučiasi pralaimėjusios komandos treneris“, – atsakė.
Anot J.Kazlausko, istorijai lieka tik rezultatai, ir praėjus kuriam laikui nedaug kas prisimins, kaip klostėsi įvykiai: „Bus užfiksuota, kad mes pralaimėjome... Dviem taškais.“
Bet treneris buvo neteisus. Praėjo 20 metų, o visi iki šiol atsimena ne tik faktą, kad Lietuva pralaimėjo, bet ir nuostabią dvikovą bei žaidimą visa širdimi.
„Kiekvieną kartą matydamas, kaip rungtyniauja Lietuva, pastebiu įdomius derinius, mėgaujuosi matydamas tokį žaidimo stilių“, – prisimindamas 20 metų įvykius sakė NBA čempionas ir buvęs JAV rinktinės treneris R.Tomjanovichius kalbėdamas su „Lietuvos rytu“.
– Treneri, ar prabėgus 20 metų vis dar prisimenate Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalio tarp Lietuvos ir JAV akimirkas?
– Atsimenu labai nemažai. Tai buvo vienas labiausiai įtemptų momentų per visą mano, kaip trenerio, karjerą.
Atsimenu, kaip V.Carteris pataikė be galo svarbų metimą iš kampo. Atsimenu, jog turėjome kovoti aršiai, – nieko nelegalaus, bet iki tokio lygio, kad kai kamuolys atšoko nuo lanko, dėl jo kovoti ant grindų griuvo trys ar keturi mūsų žaidėjai. O tada A.McDyessas pačiupo kamuolį ir įmetė.
Kai paskutinę minutę buvo lygu ir mes prasižengėme, Lietuva išsiveržė į priekį vienu tašku. Gerai, kad kažkaip radome būtų atsilaikyti pabaigoje ir laimėti.
– Nesinorėjo tapti pirmuoju treneriu, kurio vadovaujama rinktinė iš NBA žaidėjų pralaimi olimpiadoje?
– Apie tai galvojo visi mūsų žaidėjai.
Jie garsiai to nesakė, bet buvo akivaizdu, kad mintyse sukosi: negalime būti pirmi pralaimėjusieji, negalime!
– Ar ilgam įsiminė paskutinis Š.Jasikevičiaus metimas iš toli, galėjęs pakeisti istoriją?
– Dėl tokių akimirkų trenerių gyvenimas trumpesnis! Kuo metimas iš toliau, tuo ilgesnė kančia, kurią reikia patirti.
Vieną kartą varžovų žaidėjas lemiamą metimą metė per visą aikštę, tai kol kamuolys palietė lanką, aš jau buvau ant grindų maldai sudėjęs rankas. Sidnėjuje buvau pamiršęs kvėpuoti.
Š.Jasikevičius su mumis sužaidė tikrai labai gerai. Jis idealiai atliko „du prieš du“ derinius, priėmė teisingus sprendimus ir taip – iki pat pabaigos.
– Kaip jums atrodo, kodėl jaunutė Lietuvos rinktinė, neturinti nė vieno NBA žaidėjo, Sidnėjuje sugebėjo kautis su Amerikos žvaigždėmis net du kartus?
Daug kas pamiršo, bet ir grupės varžybos vyko taškas į tašką, paskutinę žaidimo minutę komandas skyrė vos penki taškai, Lietuva nusileido JAV 76:85.
– Pasakysiu, kas buvo didžiausia problema. Lietuvos rinktinėje trenerio asistentu dirbo Donnie Nelsonas. Jis sukūrė nepaprastą strategiją, kaip suderinti asmeninę ir aikštės gynybą ir jas kaitalioti net tos pačios atakos metu.
NBA žaidėjai apskritai aikštės gynybos nedaug matę. NBA žaidėjai atletiški, lengvai prasiveržia po krepšiu ir šiaip gali susitvarkyti su gynyba, bet žaidžiant su Lietuva buvo matyti, kad puolėme neužtikrintai.
– Jūs taip pat turėjote asistentų, kurie buvo patyrę aikštės gynybos specialistai, nes dirbo NCAA?
– Taip, Tubby Smithas ir Gene Keady su aikštės gynyba dirbo visą laiką. Bet varžovų gynyba priversdavo amerikiečius žaisti kitaip, nei jie yra įpratę.
Kaitaliojimas pakeičia visą ritmą, o taip sumažėdavo mūsų fizinis pranašumas veržiantis po krepšiu. Esu ir pats pasinaudojęs aikštės gynyba, kai jaučiau, kad mano žaidėjai pavargę. Taip esu laimėjęs rungtynių, kur, atrodydavo, nebeliko šansų.
– Ar sunkios rungtynės grupėje netapo perspėjimu rimtai pasirengti lietuviškoms pinklėms pusfinalyje?
– Kiek pamenu, Lietuva visiškai pakeitė taktiką. Labai išmintingai – keli elementai buvo pridėti būtent pusfinalyje.
Tai kaip šachmatų partija: figūros buvo stumdomos taip, kad sugriovė mūsų geriausius planus, buvome priversti žaisti kitaip.
– Ką po rungtynių su Lietuva savo komandai pasakėte drabužinėje?
– Kad mums liko dar vienas mačas – finalas. Aš visą laiką žaidėjams kartojau, kad turime gerbti visus varžovus.
Buvau treneris prieš tai pasaulio čempionate ir gerai žinojau, kad kitos rinktinės turi stiprių žaidėjų, visi puikiai valdo kamuolį, negalima užmigti nė akimirkai.
Lietuvos rinktinė Sidnėjuje man taip patiko, kad vieną derinį pasivogiau ir naudojau savo NBA komandose! Šiame derinyje kamuolys perduodamas tokiu kampu, kad kaipmat gali įsirašyti du taškus iš po krepšio, nors gynėjams atrodo, jog varžovas tiesiog kerta baudos aikštelę.
Lietuva šį triuką prieš mus panaudojo pirmose rungtynėse grupėje. Pasakiau: kaip gudru, nes nenuspėjama.
– Europietiškas krepšinis buvo patobulėjęs, bet turbūt ir JAV rinktinė Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse neprilygo 1992-ųjų Barselonos ar 1996-ųjų Atlantos Svajonių komandoms?
– Mano komanda man patiko, bet joje trūko kai kurių žvaigždžių – Shaquille’as O’Nealas, Kobe Bryantas, Timas Duncanas nevažiavo, nes jau buvo dalyvavę olimpiadose.
Pasirengimo etape spauda vis rašė, kad nesame geriausia rinktinė. Aš tokius pasakymus vartojau skatindamas žaidėjus: jie sako, kad jūs nesate geriausi! Bet man buvo svarbiausia, kad pasauliui vis dar buvome geriausio krepšinio pavyzdys.
Turėjome važiuoti į Sidnėjų ir tai parodyti. Jautėme didžiulį spaudimą, o tai ne visada yra tai, ko norisi. Jei kas nors su mumis sužaidžia geriau, tai jiems didžiulis pliusas, o mūsų negiria dėl pergalės, bet iš karto aptarinėja, kas mums negerai.
Bet realybė buvo tokia, kad tarptautiniame krepšinyje komandos buvo labai protingos, ir pralaimėjimas grėsė kiekvieną vakarą. Esu laimingas, kad mes atsilaikėme ir iškovojome auksą.
Po to netgi parašiau laišką naujam JAV rinktinės vadovui Jerry Colangelo ir pasakojau, su kokiomis problemomis susidūrėme mes ir ką ateities JAV rinktinė turi suvokti.
– Ar Amerikoje ketinate paminėti 20 metų po Sidnėjaus sukaktį?
– Sulaukiau kelių skambučių dėl interviu apie Sidnėjų, o kažkas bando susukti dokumentinį filmą ne apie tuos metus, o apie 1998 metų JAV rinktinę, kuri buvo suburta lokauto metais iš krepšininkų, kurie nežaidė NBA.
Pasaulio čempionate pralaimėjome Rusijai labai prieštaringose rungtynėse, bet paskui iškovojome bronzą.
Va ten tai buvo ką treniruoti surinkus krepšininkus iš studentų ir užsienio lygų. Mums pavyko iš jų padaryti komandą ir laimėti medalį.
– Už visus tuos medalius su JAV rinktine, už du NBA čempiono titulus ir nuostabią krepšininko karjerą šiemet buvote įtrauktas į krepšinio Šlovės muziejų, nors dėl koronaviruso ceremonija ir nukelta į pavasarį. Ką jums reiškia šis pagerbimas?
– Dieve, tai pati didžiausia garbė sporto pasaulyje.
Laimėti čempionatus puiku, bet svarbesnio įvertinimo nei Šlovės muziejuje negali būti. Tai visų svajonių išsipildymas.
