„Visko negali pasakoti“, – su šypsena ištaria Dainius lauko restorane sostinės. Užupyje. Ir pasineria į prisiminimus.
Man klausimų beveik nereikia uždavinėti – tiesiog palaikyti pokalbį.
Kaip ir kiekvienam sportininkui, olimpinės žaidynės yra maksimumas, kurio visi siekia. O pakliūti į Lietuvos rinktinę ir dalyvauti su ja olimpiadoje – svajonių išsipildymas kiekvienam.
Kiekvienas labai aiškiai žinojome, ką galime duoti, kuo galime būti naudingi. Kiekvienas savo vaidmenį stengėmės atlikti kuo geriau.
Komanda jau pribrendusi kažkokiam laimėjimui. Prieš tai buvo keletas nepasisekusių turnyrų, tokių kaip 1999 m. Europos čempionatas (Lietuva apmaudžiai pralaimėjo ketvirtfinalį prieš Ispaniją 72:74 – Red. past.). Visi tikrai tikėjome tuo, ką darome.
Dieną prieš išvykstant Marijonas Mikutavičius paskambino susitikti ir perdavė tik ką į diską MP3 formatu įrašytus „Tris milijonus“. Klausėme per kompiuterį. Dar ir dabar su Marijonu prisimename tai kaip labai fun įvykį, tą dainą, kuri tapo visų laikų Lietuvos hitu.
Kelionė į Sidnėjų buvo labai ilga, su tais nusileidimais, persėdimais Singapūre. Skridome kelias savaites prieš olimpines žaidynes, kad galėtume aklimatizuotis. Žaidėme nemažai kontrolinių rungtynių. Buvo didelis šokas, kai po kelių kontrolinių rungtynių Europoje žaidėme su Australijos komandomis, kurios, teisėjaujant vietos arbitrams, pasirodo žaidė visai kitokį krepšinį.
Įsivaizdavome, kad Europoje žaidėme gerą fizinį krepšinį, o atvykę į Australiją supratome, kad ten krepšinis visai kitoks – arti regbio.
Ir treneris Jonas Kazlauskas, ir visi žaidėjai buvome priblokšti. Buvo ir pralaimėtų rungtynių. Po to mėginome atsakyti tuo pačiu, pasipylė traumos. Viskas buvo labai gerai suplanuota, tačiau virto savotišku išgąsčiu.
Kaip atrodė kasdienybė olimpiadoje?
Olimpiniame kaimelyje buvome su begale žvaigždžių, kurias matei per televizorių, o jos ten vaikščiojo aplink. Ir sprinteris Maurice‘as Greenas, ir tenisininkės seserys Williams…
Tokiose varžybose visuomet didelę įtaką turi tai, kad neturi salės tiek, kiek nori. Penkiasdešimt minučių arba valanda penkiolika – visas laikas, kurį turėdavome salėje treniruotei. Treniruotės ne tik pagrindinėje salėje, tačiau ir pagalbinėse. Treneriams visuomet būdavo iššūkis sudėlioti tuos planus, kad galėtum siekti geriausio įmanomo rezultato.
Režimas buvo daugmaž toks pat, kaip visada. Olimpiniame kaimelyje turėjome gerą treniruoklių salę. Į krepšinio treniruotes jau reikėdavo važiuoti. Laukti rungtynių būdavo labiausiai erzinantis dalykas.
Tada jau buvo analizuojami varžovai, turėdavome vaizdo peržiūras – jau ne kasetėse, kaip anksčiau, o įrašai DVD ir kompaktiniuose diskuose. Gyvenome visi viename name kaimelyje, pirmajame aukšte turėjome vieną susitikimų kambarį.
Su Sauliumi Štombergu gyvenome šalia jo. Skaitydami knygą arba klausydamiesi muzikos girdėdavome, kaip tariasi treneriai. Labai daug duodavo Donnie Nelsonas (JAV treneris, padėjęs Lietuvos rinktinei tris olimpiadas ir siekiant Europos aukso 2003 m., dabartinis NBA „Dallas Mavericks“ vadovas – Red. past.). Visas rungtynes jis stebėdavo gyvai. O vaizdo peržiūrų metu treneriai sudėliodavo planą, daugiausia gynybos, ir viskas.
Koks planas buvo prieš amerikiečius?
Tada su amerikiečiais visiems būdavo vienintelis variantas žaisti – privalai susispausti baudos aikštelėje, eliminuoti jų taškus greitame puolime nedarant klaidų patiems. O jei jie pataikys tritaškius, tada bus blogai. Mūsų šansas bus, jei jie nepataikys tų tritaškių.
Koks jausmas buvo po tų pusfinalio rungtynių, per kurias lietuviai buvo arti istorinės pergalės?
Dvejopas. Kai turi kažkokį šansą ir jo neišnaudoji. Į kiekvienas rungtynes eini nusiteikęs laimėti. Ir tada žinojome, ką turime daryti.
Kai tai žinai ir padarai gerai – turi savo šansų. Galvoje turi ne rungtynių pabaigą, o pradžią. Supranti, kad negali jų paleisti 10-15 taškų į priekį, nes tada jiems atsiriša rankos. Turėjome būti susikaupę ir tikėti. Ir visi tikėjome. O po rungtynių… Sunku džiaugtis kuo nors, kai turi šansą laimėti, tačiau pralaimi. Džiaugsmo nebuvo jokio.
2000 m. rugsėjo 29-ąją istorinį pusfinalį prieš JAV lietuviai pralaimėjo 83:85, nors Šarūnas Jasikevičius baigiantis rungtynėms turėjo galimybę tritaškiu išplėšti pergalę.
Pirmąjį kėlinį (tada buvo žaidžiami du kėliniai) Lietuva pralaimėjo 36:48, o antrąjį laimėjo 47:37. Š. Jasikevičius buvo rezultatyviausias rungtynių žaidėjas, įmetęs 27 taškus (5/11 tritaškių, 3/5 dvitaškių, 6/6 baudų metimų). JAV ekipoje daugiausia taškų pelnė Vince‘as Carteris – 18.
Tai reiškė, kad mažajame finale Lietuva kovos su šeimininkais australais, kurie pusfinalyje nusileido Prancūzijai 52:76 (29:44).
Australai tuomet labai tikėjosi, kad iškovos medalius. Jie buvo tikri, kad pusfinalyje įveiks prancūzus.
Australai buvo labia stiprūs, nors tai buvo ir „nueinanti“ karta su Andrew Gaze‘u priekyje. (Be šio legendinio Australijos krepšininko, rinktinėje dar žaidė Chris Anstey („Chicago Bulls“), Lucas Longley („Chicago Bulls“), Shane’as Healas („Minnesota Timberwolves“, „San Antonio Spurs“), Markas Bradtke („Philadelphia 76ers“), Ricky Grace’as („Atlanta Hawks“) – Red. past.).
Per rungtynes dėl bronzos Lietuva susitvarkė su Australija 89:71 (51:35). Lietuvius į priekį vedė Saulius Štombergas (28 taškai) ir Š. Jasikevičius (22).
Lietuviai gausiai ateidavo į mūsų rungtynes. Ir per bronzinį finalą, nors australų tribūnose buvo dauguma, galėjome girdėti lietuviškus palaikymo šūksnius.
Kaip šventė pergalę rinktinė?
Visa komanda nuvažiavome į užsakytą restoraną. Tik ankstų kitos dienos rytą laukė skrydis namo. Tai laiko švęsti buvo mažai.
Beje, tos išvykos metu nutiko ir linksmas dalykas. Ėjome į tą restoraną ir pakeliui prie iš vieno viešbučių išėjo daug žmonių. Vienas jų praeidamas pečiu užkabino Darių Maskoliūną.
Darius atsisuko ir lietuviškai šūktelėjo: „Bliamba, kai kalčiau tam…“. Ir pamatome, kad iš viešbučio išeina Mike‘as Tysonas (sunkiasvoris pasaulio bokso čempionas – Red. past.) su visa savo palyda.
Mes kelioms sekundėms sustingome. „Rimtai? Duotum?“, – juokdamiesi paklausėme Dariaus. „Nu, ne“, – atsakė jis. Žvengėme visi garsiai.
O restorane visi pasėdėjome, pavalgėme, pašventėme kažkiek. Ir važiavome atgal į olimpinį kaimelį, nes ryte laukė užsakomasis reisas drauge su Lenkijos delegacijos dalimi.
Kelionė atgal kai kam buvo smagesnė nei kelionė į priekį, kai kam nelabai… (juokiasi). Tačiau tikrai įdomi. Toliau pasakoti negaliu… (vėl juokiasi).
Po Sidnėjaus išvykau į Vroclavą. Įdomu, kad po olimpiados atvykome dviese – su Naujosios Zelandijos lyderiu Seanu Marksu.
Olimpiadoje teko žaisti prieš jį, o dabar atsidūrėme vienoje komandoje. (D. Adomaitis ir S. Marksas tarpusavio mače Sidnėjuje buvo rezultatyviausi savo rinktinių krepšininkai. Lietuva laimėjo 85:75, D. Adomaitis įmetė 20 taškų, o S. Marksas – 21. – Red. past.)
Labai smagu prisiminti tuos įvykius.
