„Mažai kas tikėjosi, kad aš tapsiu treneriu – juk buvau įnoringas“, – ne kartą viešai visiems sakė J.Salumetsas, kuris tapo pirmuoju specialistu iš užsienio, kuris pravėrė mūsų šalies krepšinio pasaulio duris ir 1993-siais stojo prie Kauno „Žalgirio“ ekipos vairo.
Praėjusią savaitę Talino „Saku Surhall“ arenoje jis lyg seną draugą apsikabino vieną iš savo buvusių auklėtinių Kaune – Lietuvos krepšinio rinktinės strategą 49-erių Darių Maskoliūną.
„Tai kaip sugrįžti į tuos laikus. Dariui tada buvo nedaug, bet kažkaip gerai pas mus viskas sukrito – neturėjome nesutarimų, jis nedraskė akių“, – kalbėjo Estijoje žinomas veidas.
1968-siais savo karjerą pradėjęs devyniolikmetis estas sužibėjo Europos jaunimo čempionate, kai turnyro finale šeimininkams jugoslavams įsūdė 33 taškus, o jį pastebėjęs SSRS rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis pasikvietė į vyrų nacionalinę ekipą.
Tačiau vietoj palaikymo J.Salumetsas namie išgirdo reikalavimus dėmesį skirti mokslams, o ne sportuoti ir krepšininkas A.Gomelskiui griežtai pasakė: „Ne, nevažiuosiu“.
„Tai buvo mano klaida. Man sakė, tik atvažiuok ir būsi rinktinėje. Gal po to ir Miuncheno olimpiadoje žaisčiau kaip ekipos senbuvis“, – prisiminė J.Salumetsas.
Jis nuo 1968-ųjų solidžiai atstovavo Talino „Kalev“ ekipai ir su skaudančia širdimi stebėjo, kaip SSRS rinktinė be jo išvažiuoja į Miuncheno žaidynes ir iškovoja istorinį auksą, laimėję mačą per 3 sekundes.
„Man po stovyklos ir varžybų Tbilisyje pasakė, kad atvažiuok į Maskvą, priduosi dokumentus, važiuosi į olimpiadą. O po to tik „bac“ – tu niekur nevažiuoji, nes dokumentai netvarkoje.
Bet iš esmės buvo nacionalinis klausimas – per mažai rinktinėje buvo rusų, todėl vietoj manęs paėmė Genadijų Volnovą. Apie tai man papasakojo rinktinės strategas Vladimiras Kondrašinas“, – kalbėjo estas.
Tačiau draugystė ir su šiuo treneriu estui neužsimezgė. Jis viešai pasakė viską, ką jis galvoja apie rusų trenerį 1974-iais ir tai jam kainavo kelionę į pasaulio pirmenybes.
„Turnyre Jugoslavijoje mes su Sergejumi Belovu nutarėme išlenkti po taurelę. Ji netikėtai buvo labai didelė ir sklidina, o jau gerai prigėręs viešbutyje akis į akį susitikau su V.Kondrašinu.
Tad buvo „šiltas“ pokalbis, viską išsakiau, ką galvoju apie jį, koks jis geras treneris, bet nevykęs žmogus: V.Kondrašinas patylėjo, nieko nekomentavo, bet į pasaulio pirmenybės nevažiavau“, – juokėsi nuo 2016-ųjų dabartinis Estijos krepšinio federacijos prezidentas.
Užsidarius SSRS rinktinės durims A.Salumetsas „Kalev“ ekipoje dar žaidė iki 1979-ųjų ir pavargęs nuo krepšinio galiausiai metėsi į karatė – vyras ne tik gavo juodą meistro diržą, tačiau ir tapo Estijos čempionu sunkaus svorio kategorijoje.
Vis dėlto, pradėjus niežtėti rankoms J.Salumetsas atsisuko į krepšinį ir 1985-siais stojo prie „Kalev“ vairo bei 1991-siais tapo paskutinio sovietų čempionato laimėtoju.
Patraukęs po to į Suomiją, 1993-siais J.Salumetsas su Estijos rinktine Europos pirmenybėse Vokietijoje iškovojo aukščiausią vietą šalies krepšinio istorijoje – ji užėmė šeštąją vietą, o treneris netikėtai gavo kvietimą vadovauti Kauno „Žalgiriui“.
„Taip, „Žalgiris“ pastebėjo mane ir pasiūlė dirbti per Europos čempionatą Vokietijoje. Ten ir sutarėme galutinai. Ten pat vadovai sukirto rankomis ir su rinktinės lyderiu Gertu Kullamae.
Bet ta sutartis, ji tokia, niekuo neišskirtinė – tiesiog pakalbėjome ir viskas“, – apie savo pirmuosius žingsnius „Žalgirio“ ekipoje pasakojo J.Salumetsas.
– Kas tuo metu vedė derybas dėl sutarties? – lrytas.lt paklausė J.Salumetso.
– Tai kad Kauno ekipos daktaras. Ar žinote, apie ką kalbu? Taip, Vytautas Vaikšnoras. Jis mane pasikvietė.
– Buvote pirmasis užsienio treneris, stojęs prie „Žalgirio“ vairo. Kokie liko prisiminimai iš to vienintelio sezono?
– Taip, buvau pirmasis užsienietis. Ką aš tikrai žinau, tai kad Vladas Garastas visą laiką kovojo prieš mano kandidatūrą – jis nenorėjo, kad dirbčiau Kaune, nes buvau užsienietis.
– Dar iki šių dienų prisimenama, kad tuomet „Žalgiris“ buvo visiška palaida bala: krepšininkai gėrė baruose, nebuvo jokios drausmės. Jūs tokį „Žalgirį“ pamatėte atvykęs?
– Kai atvykau į Kauną, radau garsaus „Žalgirio“ likučius. Bet, tiesa, tie likučiai buvo labai rimti krepšininkai. Tad supratau, kad visų pirma turiu įvesti discipliną ekipoje.
Kas ten darėsi? Kad būtų aišku, komandos lyderiai – Gintaras Einikis ir Arūnas Visockas tiesiog gėrė.
Abu kažkada buvo dingę dviem savaitėms. Po to kažkas iš jų gulėjo ligoninėje. Tik baigdavosi viena istorija, žiūrėk, ir vėl tos pačios „dainos“.
Bet reikia pasakyti, kad šie žaidėjai buvo teisingi vyrai – jei jau gerdavo, tai gerdavo, jei žaisdavo, tai žaisdavo.
O juk „Žalgiriui“ tame sezone reikėjo stovėti prieš „Atletą“, kur V.Garastas buvo surinkęs Žydrūną Ilgauską, Saulių Štombergą ir kitas jaunas žvaigždutes. Dar mums reikėjo kovoti ir su arbitrais, kurie buvo prieš mus.
– Kalbama, kad daugiausiai problemų turėjote su A.Visocku. Tiesa?
– Sugrąžinti A. Visocką į komandą buvo sunku, nes jis pats bijojo ateiti į treniruotes po ilgų gėrimų. Jis buvo psichologiškai silpnas. Bet kai jau atėjo atkrintamųjų varžybų laikas, tai tiek G.Einikis, tiek ir A.Visockas žaidė sąžiningai. Tai ypač matėsi atkrintamosiose varžybose.
– Ar tiesa, kad prieš lemiamas LKL rungtynes ir kovą dėl aukso žaidėjams drausdavote kalbėtis apie krepšinį?
– Aš turėjau tokį įprotį ir taisyklę ne tik „Žalgiryje“, bet ir „Kalev“ komandoje. Bereikalingi pokalbiai apie krepšinį yra bereikalingas nervų gadinimas.
Prieš svarbius mačus būtina atsipalaiduoti, negalvoti apie krepšinį ir nutolti nuo jo. Jei per daug apie tai galvosi, bus tik blogiau. Todėl netoleravau tokių pokalbių – tiesiog draudžiau kalbėtis žaidėjams apie rungtynių situacijas.
– Kaip jums sekėsi tvarkytis su G. Einikio pomėgiu išgerti?
– Vos atvykęs į „Žalgirį“ turėjau su juo trumpą pokalbį. Jis ką tik buvo ištrauktas iš policijos areštinės, nes kažkam vožė į veidą.
Mes pasiekėme susitarimą. Aš ir jis dviese nuėjome į persirengimo kambarį ir jam pasakiau: „Jeigu dar kartą tokia situacija pasikartos, aš tave...“ (J. Salumetsas parodė rankomis į kaklą lyg smaugtų).
Tai davė vaisių. G.Einikis išsigando tokio grasinimo, tokio psichologinio spaudimo, nes komanda žinojo, kad esu Estijos karate čempionas, iškovojęs titulą sunkiasvorių kategorijoje.
Iš esmės G.Einikiui tada pasakiau: „Einiki, aš tau išmalsiu snukį, nes dėl tavo elgesio kenčia komanda, tu ja žlugdai“. Viskas – po to pokalbio kambaryje su juo neturėjau jokių problemų iki sezono pabaigos.
– Kodėl „Žalgiryje“ nelikote po sezono ir grįžote į Estiją? Juk tapote čempionais. Nebuvo pasiūlyta tęsti bendradarbiavimą?
– Ne. Nepasiūlė. Tikslių priežasčių nežinau, bet klubas turėjo finansinių bėdų – buvo problemos su pinigais. Pamenu, kai dirbau treneriu, Kaune buvo toks Vydas Virbickas, jį po to nušovė nuosavame garaže.
Vėliau esu girdėjęs, kad nušovė ir kitą žmogų, per kurį į „Žalgirį“ patekdavo visi pinigai. Kažkas tiesiog paskambino į duris, tas žmogus atidarė ir jį nušovė – cikt ir viskas. Tą man pasakojo...
Tada sustojo pinigų srautas į klubą.
– Dirbdamas „Žalgiryje“ Šarūnas Jasikevičius pastarąjį sezoną uždirbo apie milijoną eurų. Kiek kauniečiai mokėjo jums? Kokia jūsų buvo pirmoji alga?
– Tada gaudavau du tūkstančius dolerių per mėnesį, bet laikai buvo tada kiti ir kita pinigų vertė. Visiems tai sakau.
– Ar nenorėjote ir toliau tęsti darbų Kaune?
– Tuo metu man alga vėlavo 2 ar 3 mėnesius. Klubas man visų pinigų taip ir nesumokėjo. Atsakiau į klausimą?
– Kai prie „Žalgirio“ komandos vairo stojo latvis Ainaras Bagatskis, esate sakęs, kad jam komandą reikėjo pakelti, o jums – išlaikyti. Kuris procesas sunkesnis?
– Išlaikyti. Aš bandžiau tik išlaikyti, nes pakelti nebuvo galimybių, o jau A.Bagatskis kėlė ją iš pagrindų.
Manau, kad „Žalgiris“ priėmė teisingą sprendimą dėl manęs, nes aš atidirbau tikrai didelį ir juodą darbą. Aš neturėjau sau išsirinkęs komandoje favoritų, visi joje man buvo lygūs.
– O jūsų tautietis Gertas Kullamae, kurį klubo vadovai pasikvietė iš tos rinktinės, kurią jūs treniravote? Vis tiek bendravote su juo estiškai, kalbėjotės apie gyvenimą...
– Kalbėjausi. Bet iš esmės ir jo neprisileisdavau arčiau savęs. Pakalbėdavome apie vaikus, šeimą, bet kaip su bet kuriuo kitu komandos žaidėju.
– Jūsų žmona buvo kartu su jumis Kaune?
– Žmona atvažiavo tik į svečius. Nes mano vaikai buvo namie maži, tad jie liko Estijoje, o žmona tik pasisvečiavo.
– Pasibaigus pirmajam LKL čempionatui „Žalgiriui“ buvo kaldinama tik 10 aukso žiedų ir vienas iš tų, kas jo negavo, buvo Gintautas Šivickas. Jis svarstė, kad jūs liepėte sumažinti žiedų skaičių...
- Taip? Nelabai pamenu tokio fakto. Galima dėl to ginčytis, bet jei neatsimenu, tai gal tai nėra labai svarbi detalė...
– Sekate žinias apie „Žalgirį“? Pagrindinė šios vasaros žinia, kad iš komandos pasitraukė ketverius metus vadovavęs Šarūnas Jasikevičius. Kokia jūsų nuomonė apie šią situaciją?
– Taip, vis dar seku, kaip sekasi „Žalgiriui“. Bet dabar nežinau, kaip čia bus su Kauno klubu... Visada sakiau, kad yra pradžia, pakilimas, po to maksimumas, o po to seka nusileidimas.
Š. Jasikevičius savo darbais pasiekė maksimumą. Treneris komandos dvasios pamatus statė ant patyrusių lietuvių žaidėjų, o dalis jų, pavyzdžiui, Paulius Jankūnas, jau paseno.
Kiti lietuviai irgi pasenę arba jų jau nėra komandoje. Tad „Žalgiris“ su Šaru turėjo maksimumą.
Dabar komandai reikės rimtos pamainos – gerų krepšininkų iš Lietuvos. Bet tai labai sunki užduotis.
Mano galva, Š. Jasikevičius iš „Žalgirio“ išspaudė viską, ką galėjo. Man jis patiko.
