„Aš tikiuosi, kad jeigu ji padės bent keliems paaugliams atsakyti į rūpimus klausimus ar priimti teisingus pasirinkimus – tai reikš, kad buvo verta“, – akcentavo krepšinio komentatorius L. Kunigėlis.
2017 metų gegužę J. Valančiūnas įkūrė savo vardo paramos fondą, o jau po pusantrų metų netoli jo lankytos Vilniaus krepšinio mokyklos, Birželio 23-iosios gatvėje, duris atvėrė ir paauglių dienos namai „Išvien“.
„Mūsų tikslas – suteikti paaugliams pasitikėjimą ir tikėjimą, kad viskas yra įmanoma“, – pabrėžė L. Kunigėlis.
Jis kartu su JV ir fondo direktore Lina Gedmintiene turi tikslą ateityje tokius namus atidaryti ir kituose šalies miestuose. Vis tik artimiausias trijulės žingsnis – knyga, kuri knygynų lentynose pasirodys vasaros pabaigoje.
Be edukacinės naudos visiems Lietuvos paaugliams ir jų tėvams, ši knyga suteiks ir finansinę naudą dienos namams „Išvien“ – dalis gautų pajamų už knygos pardavimus keliaus į JV paramos fondo sąskaitą.
„Knygoje bus galima sužinoti tam tikrų dalykų, kurių Jonas iki šiol nebuvo viešinęs apie savo vaikystę, jaunystę ir paauglystę – koks jis buvo mokykloje, koks buvo namuose, kaip mama jį augino, kokius zbitkus krėtė mokykloje.
Tai bus knyga, skirta kiekvienam vaikui, kiekvienam paaugliui: norime parodyti, kad visiems tokios situacijos nutinka, visi tą patį jaučia, – pasakojo L. Kunigėlis. – Keičiasi kartos, bet problemos, su kuriomis susiduria bręstantis jaunimas, nelabai keičiasi.“
Tiek apie šią knygą, tiek apie Jono sprendimą įkurti savo vardo paramos fondą, tiek apie paauglių dienos namų misiją – išsamus pokalbis su Jono Valančiūno paramos fondo projektų vadovu L. Kunigėliu.
– Būti vienoje komandoje su sportininku, o ypač tokio ryškumo kaip Jonas Valančiūnas – reikalingas nemažas įdirbis, kad įgauti pasitikėjimą ir pradėti bendradarbiavimą. Ar galite papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo?
– Nebuvo nieko ypatingo, kadangi aš dirbau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje. Jonas pirmą kartą prie rinktinės prisijungė prieš „baisųjį“ 2011 metų Europos čempionatą, kuris vyko Lietuvoje, o su metais rinktinėje tarpusavio ryšys užsimezgė. Be to, mes abu esame iš Utenos. Trečias dalykas – Jono, kaip žmogaus, asmeninės savybės. Po truputį susipažinau ir pamačiau, kad tai yra žmogus, kurio visiškai nepakeitė nei šlovė, nei garbė, nei milijonai – kas atsitinka neretam atletui. Man tai labai imponavo.
O vėliau natūraliai atėjo momentas, kuomet su Jonu sėdėjome ir išsikalbėjome. Dar kartu su mumis buvo Aidas Buzelis (Lietuvos krepšinio rinktinės masažuotojas – aut. past.), kuris taip pat labai daug prisidėjo, kad šis projektas įgytų apčiuopiamą pavidalą. Jonas pats buvo išreiškęs mintį, kad jau laikas Lietuvoje pradėti daryti kažką gero, kad reikia grąžinti duoklę tėvynei.
Man iš pradžių tai buvo netikėta, nes galvojau, kad aš būsiu tas, kuris jam pasiūlys tokią idėją. Tačiau jis greičiau pats pradėjo brandžiai, pilietiškai ir atsakingai mąstyti. Tuomet Jonas mane supažindino su Lina, fondo direktore, mūsų dinamitu (juokiasi). Visi kartu pasikalbėjome, susidėliojome planus ir pajudėjome.
– Noras grąžinti duoklę tėvynei iš niekur nekyla. Tokiam sprendimui įtakos turėjo NBA žaidėjų pavyzdžiai, o galbūt paties Jono asmeninės patirtys?
– Žinoma, geriausia būtų to paklausti Jono, kas jam tą idėją subrandino, kad ji įgytų pavidalą. Bet, be abejo, kai žaidi NBA – matai žmones, kurie dalyvauja paramos veiklose. Lietuvoje taip pat yra tokių projektų pavyzdžių – aišku, galbūt ne tiek, kiek norėtųsi, nes kalbame ne tik apie sporto, bet ir apie verslo pasaulį.
Nors visuomenė bręsta, eina ta linkme… Įtakos tokiam sprendimui taip pat turėjo ir paties Jono savybės… Man jis patinka kaip žmogus, jo požiūris… Dabar madinga sakyti – jo moralinis kompasas teisingai nustatytas (šypsosi). Manau, kad viskas po truputį susidėjo.
– Daugumos sportininkų ar verslininkų, įkūrusių fondus, pagrindinis žvilgsnis krypsta į ligonius, vaikus ar našlaičius. O kaip atsirado paauglių kryptis, kodėl Jonui rūpi būtent jie?
– Visi nuopelnai atitenka Linai – ji viską sugalvojo. Kai Jonas pasakė „kuriam fondą, darom gerus darbus“, aš irgi galvojau apie vaikų namus, našlaičius, globą ir panašiai. Bet kai susitikome su Lina, ji man nušvietė realią situaciją – aš tikrai nežinojau, kad su vaikų namais, našlaičiais mūsų šalyje yra daugmaž gerai, o kritinė situacija yra su paaugliais.
Juk paauglystė yra tas periodas, kuomet ką į paauglį įdėsi – toks iš jo pilietis ir išaugs. Kaip aš sakau – gatvė visada turės ką pasiūlyti. Ir pakankamai patrauklių dalykų daugumai paauglių. Todėl Lina ir sako: „Ten, kur galvoji, kad yra problema, ji nėra tokia baisi, kad reikėtų visą energiją mesti, o su paaugliais bėda yra“.
Tuo metu prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja dirbo tokia Marija, kurią Lina pažinojo. Mes visi susitikome, pakalbėjome ir ji labai palaikė mūsų idėją bei ją papasakojo Daliai. Prezidentė kaip tik buvo projekto „Už saugią Lietuvą“ iniciatorė ir globėja – taip Jonas atsidūrė tame projekte: apsilankė prezidentūroje, gražiai tarpusavyje pabendravo, išgėrė arbatos. Ir nuo to viskas išsirutuliojo – pradėjome ieškoti patalpų nuomai, finansavimo ir visų kitų dalykų.
– Paauglių dienos namams – jau daugiau nei vieneri metai, tačiau daug kam vis dar kyla klausimas: „Ką gi jie ten veikia?“ Jūs, kaip komunikacijos žmogus, kaip visuomenei paaiškintumėte fondo ir dienos namų veiklą?
– Geras klausimas, bet paaiškinti nėra sudėtinga. Paaugliai ateina į namus, kuriuose žino, kad jais bus pasirūpinta, kad turės galimybę netrukdomi paruošti namų darbus, kad galės gauti pramogų, pasportuoti, pažiūrėti filmą ar kartas nuo karto nueiti į kokį nors renginį. Tai – tarsi užklasinė veikla, kuria norima parodyti, kad, nepaisant visų problemų namų aplinkoje, viskas yra įmanoma ir galima viską pasiekti.
Daugybė žmonių, kažką pasiekusių gyvenime – jeigu atidžiau panagrinėsime jų biografijas, taip pat rasime, kad nebuvo jiems dažniausiai taip lengva ir paprasta. Ypatingai būdami paaugliais jie susidurdavo su tam tikrais iššūkiais, kurie yra universalūs. Mūsų tikslas – suteikti paaugliams pasitikėjimą ir tikėjimą, kad viskas yra įmanoma.
– Nors J. Valančiūnas didžiąją metų dalį būna kitapus Atlanto, net ir jam fiziškai nebūnant Lietuvoje – namai funkcionuoja. Tad koks visgi yra Jono vaidmuo šiame fonde ir šiuose namuose? Žinoma, be to, kad jis yra įkūrėjas.
– Visų pirma – didžiulis autoritetas vaikams: kaip jis sportuoja, kaip jis elgiasi gyvenime. Žinoma, sezono metu jo prisijungimas prie tiesioginės veiklos yra ganėtinai ribotas, bet kai sugrįžta vasarą – čia jau visai kita istorija, nes pasipila reikalų. Visgi kas labai džiugu – jis pats atvažiuoja po kelis kartus į dienos namus, pabendrauja su paaugliais. Ir visa tai daro ne kaip privalomą dalyką, o todėl, kad jam nuoširdžiai rūpi. Jis Lietuvoje tikrai turi veiklos, tačiau apsilankęs dienos namuose jis užsibūna ir po kelias valandas. Ir vaikams yra labai svarbu pamatyti, kad Jonas nėra toks, kokius įsivaizduojame ir piešiame, mūsų supratimu, turtingus žmones.
Per vasarą Jonas fondo labui spėja nuveikti dar daugiau darbų, nes be tiesioginio finansinio indėlio į fondo veiklą, jis dar leidžia naudoti savo įvaizdį mūsų rėmėjams – be visų šių reikalingų pinigų namai kokybiškai nefunkcionuotų ir aukštame lygyje neišsilaikytų.
Taip kad Jonas vasarą dirba dvigubą darbą – ir pats bendrauja su vaikais, ir dar dalyvauja keliose akcijose, filmavimuose, fotosesijose. Vėliau, visus metus, galime matyti Joną mūsų partnerių reklamose. Už šias kampanijos Jonas pats negauna nė centro – viskas keliauja tiesiai į jo paramos fondą.
– Pakalbėkime apie tą piniginę pusę. Visi galvoja, kad jeigu tai – J. Valančiūno fondas, tai jis siunčia milijonus ir fondas iš to gyvena. Tačiau akivaizdu, kad viskas vyksta toli gražu ne taip. Kaip gi iš tikrųjų atrodo ta finansinė piramidė?
– Į viešąjį požiūrį nesiplėsiu – jis yra toks, koks yra, mes jo nepakeisime. Čia yra Jono sunkiai uždirbami pinigai ir taip, jis duoda solidžią pinigų sumą – padengia apie trečdalį mums reikalingo metinio biudžeto. Geras dalykas dar yra tas, kad NBA žaidėjų asociacija skatina tokius projektus, todėl jie projektą taip pat paremia tam tikra pinigų suma, jeigu jų žaidėjas vysto panašią veiklą ar Amerikoje, ar savo gimtojoje šalyje.
Su šia pagalba mes susirenkame dar apie 30 procentų lėšų, o visa kita – ieškome tiesiogiai bendraudami su įmonėmis, su verslo struktūromis. Turime keletą labai super gerų partnerių. Yra dar ir visų kitų dalykų – nevyriausybinės organizacijos, kaip pavyzdžiui Skandinavijos fondai, kurie skiria nemenkas pajamas panašiems projektams, todėl bandome ir mes rašyti prašymus. Kartais pavyksta, kartais nelabai – bet po truputį mokomės.
– Turime fondo įkūrėją ir globėją Joną, turime direktorę Liną, o kokios yra jūsų pareigos ir veikla?
– Mano tikslas – kad Jonas atvykęs vasarą įvykdytų mano paruoštus ir sutartus planus ir kad jam išvažiavus mes būtume ramūs, jog turėsime pakankamai lėšų, kaip aš mėgstu sakyti, visam sezonui (šypsosi). Panašia veikla aš užsiimdavau dirbdamas Lietuvos krepšinio federacijoje, todėl man tai nėra nauja – tik vietoje dvylikos žmonių man dabar reikia suganyti vieną. O tai yra kur kas paprasčiau (juokiasi).
Sezono metu bendrauju su įvairiomis įmonėmis, kurios, mano nuomone, galbūt matytų prasmę dalyvauti tokioje visuomenei reikalingoje veikloje – kartais pavyksta pasiekti tą susitarimo tašką, kartais ne. Bet čia kaip ir su visais projektais gyvenime. Kas mane džiugina – kad įvyko pakankamai ženklus pokytis įmonių mentalitete – per pastaruosius dvejus metus pastebėjau pasikeitimą į gerąją pusę.
Pirmasis mūsų partneris buvo LIDL. Kai nuvykau derėtis dėl sąlygų, jų požiūris mane pribloškė, nes aš nesu girdėjęs tokio nesavanaudiško, nesiekiančio kažkokio konkretaus reklaminių kampanijų tikslo – organizacijoje yra supratimas, kad turi kažką duoti.
Ir šiam tikslui jie yra pasirinkę kryptis, todėl aš buvau labai nudžiugintas, kuomet jie nusprendė į savo visuomeninę veiklą įtraukti ir mus. Bet vėliau pastebėjau, kad jau ir Lietuvos įmonių požiūris pradeda keistis. Po truputį. Norėtųsi, aišku, sparčiau – kad tas dalijomosi virusas būtų labiau užkrečiamas.
Visgi galiu pasakyti, kad dabar viskas eina į teigiamą pusę. Dabar bendradarbiaujame ir su pora lietuviškų partnerių, kurie nedrasko plaukų bandydami Joną turėti pačiais įvairiausiais maksimaliais būdais – jie supranta, kad Jono įvaizdis galėtų padėti jų versle, todėl, žinoma, komunikacija būna ištransliuojama. Tačiau pats suvokimas, kad tai yra ne reklaminė sutartis, o parama geram darbui – jau atsiranda kaip viena prioritetinių priežasčių, kodėl jie ir pradeda veiklą su mumis.
– Kiekviena įmonė, klubas, bendruomenė – visi turi savo tikslus. O kaip atrodyto fondo ir dienos namų vizija ateinantiems penkeriems metams?
– Mes iškart buvome nusibrėžę penkmečio, o galbūt net dešimtmečio planą. Ne konkrečiai su datomis ir pasiektais tikslais, bet planas buvo aiškus: pradedame nuo vieno dalyko, darome ir išmokstame pamokas – tikiu, kad Lina per šį laiką jau yra susirinkusi krūvą metodinės medžiagos kas veikia, kas neveikia, kur yra geri pavyzdžiai, kur kažką galbūt reikėtų keisti, ieškoti kitų būdų, kaip su paaugliu dirbti, kaip su juo bendrauti, kaip prie jo prieiti.
O tolimesnis tikslas – kad tokių paauglių dienos namų atsirastų daugiau, kad Vilniuje nebūtų vienintelis, kuris priima ribotą skaičių žmonių. Yra idėja panašų dalyką padaryti Utenoje, o kitas variantas – tai padaryti ir Kaune. Žinoma, be vietinės valdžios paramos būtų sunki. Pavyzdžiui dabar esame lengvatinėmis sąlygomis gavę patalpas iš Vilniaus miesto savivaldybės. Patalpos yra labai svarbus dalykas. Brangus dalykas, o pinigai nesimėto.
Yra padarytas krizių žemėlapis, kuriame kiekvienas rajonas buvo įvertintas tam tikru balų skaičiumi pagal savo lygį su vaikų priežiūra. Tame žemėlapyje kai kurie rajonai atrodo gana solidžiai, o kai kurie – prasčiau. Tad maksimalus tikslas – padėti tiems rajonams.
– O kaip jūs, kalbėdami su rėmėjais ar savivaldybėmis, įvardinate savo darbo rezultatus?
– Už rezultatus, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, atsakinga yra Lina ir jos kolektyvas. Jie kiekvieną dieną dirba su paaugliais ir mato jų bendravimo bei elgesio pokyčius. Čia yra tie pagrindiniai rezultatai. Svarbiausia – padėti paaugliui, kai jis susiduria su tam tikrais sunkumais. Jam nereikia moralizuoti, jo nereikia mokyti, dažniausiai su juo tereikia kalbėtis. Bet čia jau Linos, ne mano išmintis (šypteli).
– Šiuo metu baigiate rašyti knygą. Paintriguokite visuomenę – kas čia per knygą, ką joje bus galima sužinoti ir pamatyti?
– Sužinoti ir pamatyti bus galima tam tikrų dalykų, kurių Jonas iki šiol nebuvo viešinęs apie savo vaikystę, jaunystę ir paauglystę – koks jis buvo mokykloje, koks buvo namuose, kaip mama jį augino, kokius zbitkus krėtė mokykloje.
Tai bus knyga, skirta kiekvienam vaikui, kiekvienam paaugliui: norime parodyti, kad visiems tokios situacijos nutinka, visi tą patį jaučia. Kaip pavyzdys: Jonas savo laiku jautė ir nepriteklių, kai pradėjo sportuoti ir neturėjo madingų drabužių, todėl gaudavo šiokių tokių patyčių iš aplinkinių. Keičiasi kartos, bet problemos, su kuriomis susiduria bręstantis jaunimas, nelabai keičiasi.
– Galima sakyti, kad ši knyga – kaip papildoma edukacinė priemonė tam, ką jau dabar atlieka fondo veikla?
– Taip, užklasinio ugdymo priemonė. Sakyčiau, kad ir tėvams reikėtų atkreipti dėmesį į šią knyga. Rodant tokius pavyzdžius, kokį mes matome Jono asmenyje, galima padėti paaugliui, kai jis atsiduria savęs paieškose, kai atsiranda įvairių pagundų. Aš pats prisimenu save paauglystėje – tiek visko norėdavosi išbandyti ir atrodydavo, kad tėvai nieko nesupranta. O dabar, kai esi suaugęs, supranti, kad – nė velnio. Geri pavyzdžiai turėtų įkvėpti.
– Bet apie tai paaugliams ir vaikams kalba visa aplinka – tėvai, broliai, seserys, seneliai, mokytojai, tačiau jie vis tiek nesiklauso. Ar tas autoriteto turėjimas padės paaugliams perteikti esminę šios knygos žinutę?
– Nenoriu sakyti, kad ši knyga padarys perversmą. Ne. Aš tikiuosi, kad jeigu ji padės bent keliems paaugliams atsakyti į rūpimus klausimus ar priimti teisingus pasirinkimus – tai reikš, kad buvo verta.
