Tiesą pasakius, šiame interviu kliuvo ir Lietuvos krepšinio žvaigždei Modestui Paulauskui, kuris buvo įvardintas tiesiog sovietiniu žmogumi ir jokio nacionalizmo SSRS rinktinėje jis nepropagavo – garsaus latvio žodžiais jis nebuvo itin aršus SSRS politikos kritikas.
62-iejų V.Valteris yra patekęs į FIBA Šlovės muziejų.
Atstovaudamas SSSR komandai V.Valteris yra tapęs pasaulio čempionu 1982 metais, laimėjo 1981 metų ir 1985-ųjų Europos pirmenybes, o 1981 metais išrinktas geriausiu Europos čempionato žaidėju.
Rygoje augęs V.Valteris nuo 1976 iki 1990 m. žaidė Rygos VEF komandoje. 1992 m. jis sužaidė devynerias rungtynes Latvijos rinktinėje, kai ši pasirodė tarptautinėje arenoje šaliai atgavus Nepriklausomybę.
Baigęs krepšininko karjerą V.Valteris nenutolo nuo krepšinio – jis įkūrė savo vardo krepšinio mokyklą, sukūrė Latvijos jaunimo krepšinio lygą.
Jis taip pat treniravo Rygos „Broceni“, „Skonto“ ir VEF ekipas. Baigęs trenerio darbus 2010 m. V.Valteris įsitraukė į verslą, o pastaraisiais metais rengia socialinėje žiniasklaidoje laidas apie sportą.
„Pressbol“ paklausus apie trenerį A.Gomelskį, kuris treniravo SSRS rinktinę Seulo olimpiadoje, V. Valteris buvo nusistatęs kritiškai specialisto atžvilgiu.
Kartu su latviu šioje rinktinėje ne vienerius metus žaidė Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Rimas Kurtinaitis bei Sergejus Jovaiša.
„Aš nepatikau A.Gomelskiui dėl savo charakterio dygliuotumu. Visada turėjau savo nuomonę, visada galėjau kiečiau atsakyti. O treneris to nemėgo.
Štai lietuviai persirengimo kambaryje tiesiog „pylė“ pamazgas ant A.Gomelskio nuo galvos iki kojų, o ant parketo šypsojosi jam į veidą. Ir nemylėti Aleksandras Jakovlevičius jų neturėjo jokio preteksto.
Neseniai aš youtube kanale dariausi interviu su SSRS rinktinės žaidėju Saša Volkovu. Jis mano, kad jei SSRS rinktinėje būtų toks treneris kaip Mike'as Fratello, tos sudėties rinktinė apskritai niekam nepralaimėtų.
Po tokių pasisakymų Rusijoje pasigirdo kalbos, kad negalima liesti tokio didžio trenerio kaip A.Gomelskis. Bet aš dabar galiu aiškiai pasakatyti: kaip treneris A.Gomelskis buvo silpnas.
Jis buvo geras vadybininkas, puikus psichologas. Turėjo didelį autoritetą. Bet krepšinyje jis nieko nesuprato. Reikia pripažinti, jis jautė žaidimą, to iš jo neatimsi, bet kažkokios ten naujovės ir subtilybės – ne jo arkliukas.
Jis visada turėjo 10-12 krepšininkų, ant kurių ir darė visą statymą. Kitus jis murkdė, neleido tobulėti. Paprastai į SSRS rinktinę patekti buvo neįmanoma. Jei jau ten patekai, tai mirtinai, visam laikui“, – kalbėjo V.Valteris.
Jis taip pat tikino, kad jam draugai nesiūlė žiūrėti Rusijoje sukurtą meninį filmą „Judėjimas į viršų“ apie SSRS rinktinės triumfą 1972 metų Miuncheno žaidynėse, kai sovietų nacionalinė ekipa per paskutines 3 sekundes išplėšė pergalę prieš JAV žaidėjus.
Tiesa, prieš tai du kartus buvo problemų su sekretoriato darbu ir po apmaudžios nesėkmės amerikiečiai atsisakė lipti ant antrojo pakylos laiptelio bei neatsiėmė medalių.
Toje rinktinėje žaidė ir garsusis Lietuvos žaidėjas Modestas Paulauskas.
„Mane iškart draugai įspėjo, kad neičiau į „Judėjimas į viršų“. Nes per daug ten visokių kvailysčių. Kai Paulauską parodo nacionalistu, tai mažų mažiausiai sukelia visiems nuostabą.
Visiems, kas jį žino. Jis buvo aiškiai paprastas sovietinis žmogus, komandos kapitonas“, – tikino Latvijos krepšinio garsenybė.
Į „Pressbol“ nuomonę, kad Baltijos šalių atstovai tuomet visada buvo laikomi potencialiais išdavikais ir perbėgėliais į užsienį, V.Valteris atsakė: „Tai jūs taip galvojate. Iš tiesų mes buvome tokie patys, kaip ir jūs.
Gyvenome SSRS visi, teko adaptuotis prie tų sąlygų. Man taip pat siūlė pasilikti užsienyje – Ispanijoje, Italijoje. Patikėkite, gerose komandose siūlė likti ir pasiūlymai buvo ne vienkartiniai. Reikėjo tik padėti parašą po kontraktu.
Bet aš visada atsisakydavau. Apie tai pasakyti niekam negalėjau – jei tokia informacija pasklistų iš mano lūpų, tapčiau žmogumi, kuris negalėtų išvykti į užsienį. Tais laikais tai vadinosi neišvažiuojantis.
Nežinau, kaip ten rankininkai ar tinklininkai, bet mes – tų aštuoniasdešimtųjų rinktinė – visada su mielu noru susitinkame.
Ar tai būtų dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų po pergalės olimpiadoje. Ir kai bus keturiasdešimt metų – vėl pasimatysime.
Mus vienija ne politinė sistema – paprasčiausiai mums patiko žaisti vienoje komandoje. Net ir tada, jei ta komanda vadintųsi ir dar kitaip“.
