Jau kitą savaitę – birželio 15-ąją – 43-ąjį gimtadienį švęsiantis K.Maksvytis mėgaujasi šeimos dėmesiu. Ištrūkęs iš Rusijos jis sužinojo, koks yra tikrasis karantino skonis – grįžęs į Lietuvą turėjo dvi savaites malšinti stiprų šeimos ilgesį.
„Dėl susidariusios situacijos sąžiningai dvi savaites saviizoliavausi Kaune. Buvau vienas, be šeimos, tad reikėjo sugalvoti, kaip praleisti dieną. Daugiau dėmesio skyriau treniruotėms, namų ruošos darbams, kuriems ankščiau pritrūkdavo laiko, tad sakyčiau, kad šis laikotarpis praėjo gana greitai“, – lrytas.lt pasakojo K.Maksvytis.
Tačiau treneris taisyklių laikėsi taip sąžiningai, kaip nori, kad aikštėje darytų ir jo krepšininkai Permės „Parmos“ klube.
Ir nors K.Maksvytis Rusijoje dirbo su būriu lietuvių – Gintaru Kadžiuliu, Adu Juškevičiumi, Eigirdu Žukausku, Deividu Rinkevičiumi – spėjo pasiilgti gimtinės, kurioje liko ir jo šeimyna.
„Jei iš psichologinės pusės, tai – aplinkos, šeimos bei draugų, o jei iš paprastų dalykų, tai žinoma – lietuviškos juodos duonos, taip pat tradicinių mūsų šalies patiekalų – cepelinų ir šaltibarščių“, – pasakojo K.Maksvytis.
Mėgaudamasis laisvu laiku, žaisdamas futbolą su bičiuliais, jis neužmiršta ir pamokų, kokias po 9 metų trenerio darbo Lietuvoje pamėtėjo sprendimas pasirinkti legionieriaus duoną.
Viena jų – sutarčių sudarymas. K.Maksvytis neslepia kartėlio, kad turėjo atsisakyti Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) pasiūlymo treniruoti rinktinę, kurią tuomet skambiai paliko Dainius Adomaitis. K.Maksvytis buvo pirmasis Arvydo Sabonio pasirinkimas. Tačiau tai nenumalšino noro stoti prie nacionalinės komandos vairo.
„Ateityje tikrai reikės reikalauti papildomų punktų, kad klubai sudarytų sąlygas treniruoti šalies rinktinę. Matome, kas šiuo metu darosi su tarptautiniu krepšiniu. Dabar kaip tik labai gerai viską stebėti iš šono ir žiūrėti, kaip čia viskas pasibaigs. Aš, kaip ir daugelis, esu nusivylęs šia FIBA langų sistema, kai rinktinėse negali rungtyniauti pajėgiausi šalies krepšininkai, taip pat ir visas atrankų į čempionatus procesas neatrodo labai logiškas“, – pasakojo K.Maksvytis.
Interviu lrytas.lt jis papasakojo, kokia ta pirmoji legionieriaus patirtis, ką yra suplanavęs ateičiai ir kokius iššūkius pamėtėjo karjera Rusijoje.
– Tai buvo jūsų pirmasis sezonas būnant treneriu užsienio klube. Kaip vertinate šią patirtį?
– Patirtis yra toks dalykas, kurį reikia pergyventi. Tu negali jos pasiimti iš kito žmogaus, ją reikia patirti pačiam. Džiaugiuosi, kad visą tai perėjau, patyriau visokių akimirkų, bet sezoną pavyko užbaigti gana nebloga nata. Įgytą patirtį vertinu neblogai, manau, kad šis žingsnis buvo gana sėkmingas.
– Iš Baltijos pajūrio parsikėlėte prie Uralo kalnų. Kas labiausiai įsiminė Permės mieste?
– Permės miestas gana gražus, gyvenau prie didelės upės, tad buvo keletas malonių vietų pasivaikščioti. Kaip ir kiekvienas stengiausi prisijaukinti naują vietą. Labiausiai patiko, kad Permės gyventojai labai myli krepšinį. Kadangi mano darbas susijęs su krepšiniu, matyti užpildytas tribūnas yra tikrai smagu. Buvau nustebęs, kad Permėje yra nemažai vietų, kuriuose galima pavalgyti įvairių pasaulio virtuvių maisto. Turėjau tokią mintį, kad Rusijoje rasiu tik karbonadų su grybų padažu ar bandeles su kopūstais, tačiau maloniai nustebino restoranų pasirinkimo įvairovė. Teko paragauti tiek graikiškų, tiek itališkų, tiek rusiškų patiekalų.
– Ar prisitaikymą prie naujo karjeros etapo palengvino, kad dirbote ir su nemažai lietuvių?
– Tai padėjo. Pamenu, kai važiavau pasirašyti kontrakto, buvau vienas, tad į naują aplinką žiūrėjau gana nedrąsiai ir viską dariau su atsargumu. Tačiau, kai jau atvykome pradėti naujojo sezono – atvažiavome penkiese (du žaidėjai bei trys treneriai), tai buvo visai kitas jausmas. Turėjau lietuvišką užnugarį, tikrai nemažai padėjo Eigirdas Žukauskas, kuris jau buvo žaidęs čia. Fizinio rengimo treneris Deividas Rinkevičius labai padėjo dėl to, kad jis šioje šalyje jau praleido devynerius metus. Su jo pagalba lengviau pažinau rusų kultūrą, taip pat geriau susipažinau su šios šalies krepšinio virtuve.
– Ar būdamas užsienyje sekėte krepšinio įvykius Lietuvoje?
– Žinoma. Domėjausi Lietuvos krepšinio lygos reikalais. Taip pat retkarčiais pažiūrėdavau ir Eurolygą. Netgi buvau išsipirkęs specialią programą, kad užsienyje galėčiau pažiūrėti LKL rungtynes, tad Rusijoje stebėjau tiek Europos, tiek Lietuvos krepšinio batalijas.
– Sezoną pradėjote labai sunkiai, tačiau laikui bėgant gerėjo rezultatai ir ekipos pozicijos lentelėje. Koronavirusui padėjus tašką Jungtinės lygos sezonui Permės klubas su 8 pergalėmis ir 10 pralaimėjimų buvo 5-oje vietoje. Kaip pavyko išlipti iš tos nesėkmių duobės?
– Prastą startą lėmė daug faktorių. Nauja šalis, nauja lyga, kita kultūra bei naujas trenerių štabas. Tiesa, praeityje yra tekę dirbti tiek su Gintaru Kadžiuliu, tiek su Deividu Rimkevičiumi. Įtakos lėtam įsibėgėjimui turėjo ir rungtynių ritmas. Žaisdavome tik vienerias rungtynes per savaitę – paskutinį kartą mano karjeroje tai buvo tik prieš dešimtmetį. Sunku žaisti tokiu ritmu, todėl reikėjo nemažai laiko prisitaikyti.
Buvo atvejų, kai turėjome ir dviejų savaičių pertraukas be rungtynių. Ypatingai sunku, jei tos paskutinės rungtynės dar buvo pralaimėtos, tada su tomis blogomis emocijomis turi gyventi iki kitų rungtynių. Smagu, kad mums pavyko suvaldyti šį procesą. Sudėliojome gerą režimą, į susitikimus atvykdavome šviežūs ir antroje sezono pusėje naudojomės tuo prieš skrydžių išvargintas komandas.
– Klubas pranešė, kad pateikė paraišką dalyvauti FIBA Čempionų lygoje. Kiek svarbu komandai rungtyniauti tarptautiniame turnyre?
– Žaidžiant tarptautiniame turnyre yra kur kas lengviau pritraukti žaidėjus iš užsienio. Taptume labiau matomi bei patrauklesni užsienio žaidėjams, nes kiekvienas krepšininkas prieš pasirinkdamas klubą pasižiūri, kokiame turnyre jis žaidžia. Manau, kad jei mūsų klubas gaus teisę žaisti FIBA Čempionų lygoje, tai man kaip treneriui bei klubui, kaip organizacijai, bus lengviau prisikviesti legionierius, kuriems svarbu, kad komanda žaistų ne tik vietiniame čempionate, bet ir Europos turnyre.
– Klubas išreiškė pasitikėjimą jumis – kitais metais liksite „Parmos“ ekipoje. Ar jau pradėjote dėliotis planus ateinančiam sezonui?
– Pradėjome, bet viską darome atsargiai. Turėjome planą išsaugoti ekipos branduolį ir pasilikti kuo daugiau žaidėjų iš paskutiniojo sezono – tai pavyko gana neblogai. Yra keletas žaidėjų, kuriuos norėčiau išsaugoti, bet tai padaryti bus sunku, nes jie pasikėlė savo vertę. Pirminį planą įvykdėme, o dėl likusių planų kol kas esame nežinomybėje, kaip ir daugelis klubų Europoje. Laukiame tikslaus biudžeto patvirtinimo. Truputį apmaudu, kad Rusijoje, priešingai nei daugelyje Europos šalių, virusas šiuo metu nėra suvaldytas ir dar nėra tokių sušvelninimų kaip Lietuvoje. Tačiau, klube jau po truputį jaučiamas sujudimas dėl artėjančio sezono.
– Esate jaunas, bet patyręs treneris – per savo karjerą iškovojote ne vieną įspūdingą pergalę su jaunimo rinktine, taip pat klubiniame krepšinyje keletą kartų žaidėte LKL finale. Kokie jūsų manymu yra geros bei sėkmingos komandos komplektacijos pagrindai?
– Be abejo – analizė. Labai svarbu pasirinkti gerus, talentingus žaidėjus. Taip pat svarbu gera komandos chemija , reikia padaryti gerą analizę, kaip kiekvienas žaidėjas jaučiasi ekstremalioje situacijoje – kaip išgyvena pralaimėjimus ar džiaugiasi pergalėmis. Krepšinis – komandinis žaidimas, todėl labai svarbu, kad visi krepšininkai darniai sutartų. Žaidėjai turi gerai suprasti trenerį , o su komandos draugais viską mokėti išgyventi kartu bei būti vienu kumščiu.
– Jungtinėje lygoje praeityje yra žaidę ir Lietuvos klubai. Koks šio čempionato lygis dabar ir kaip ten atrodytų Lietuvos komandos?
– Manau, kad trys, keturios Lietuvos ekipos tikrai būtų pajėgios žaisti šioje lygoje. „Žalgiris“ galėtų kautis dėl titulo, o kiti klubai – konkuruoti dėl vietos atkrintamosiose varžybose. VTB lyga išsiskiria labai dideliais klubų biudžetais, tačiau tai neturėtų sutrukdyti Lietuvos komandoms konkuruoti su Rusijos ekipomis.
– Baigėsi krepšinio sezonas, prasidėjo atostogos. Kaip jos atrodys?
– Kol kas atostogos, kaip ir daugelio lietuvių, yra namų režime. Kadangi dar neaišku kokia situacija bus su užsieniu, todėl daugiau laiko skirsime Lietuvai. Šiuo metu pasportuoju – su draugais pažaidžiame futbolą, teko pažaisti ir krepšinį su savo buvusiais auklėtiniais iš Kauno krepšinio mokyklos. Labai malonu, nes jau labai senai nemačiau tiek žmonių sportuojančių parkuose ar stadionuose. Paskutinį kartą tokį kiekį žmonių matydavau dar kai buvau paauglys, todėl smagu matyti labai suaktyvėjusią visuomenę.
