Treniruotas kūnas – ne viskas
„Ir aš, ir brolis jau senokai supratome, jog ko nors rimtesnio siekdamas sporte turi dirbti daugiau, negu gali ir pajėgi. O tai reiškia – visąlaik stengtis. Tad būtent tai mes ir darome. Mūsų visas laisvalaikis, visas gyvenimas yra sportas, treniruotės, varžybos. Tiesa, dar reikia pamokas paruošti. O šiaip mes visą laiką sportuojame“, – sako Dovydas Butka.
Jo brolis Dominykas tik linkteli ir priduria, kad jiems, intensyviai sportuojantiems, niekam daugiau ir nelieka laiko, tad kokių nors kitokių pomėgių jie ir neišsiugdė. „Na, dar kartais pažaidžiam kompiuterinius žaidimus“, – ištaria Dovydas.
Broliais Butkomis jau domisi žinomiausių šalies krepšinio komandų treneriai. Jiems tai malonu.
Smagu ir tai, kad žaidimas, kuriuo jie užsiima, jiems joks vargas. Krepšinis broliams – pati įdomiausia, pati patraukliausia, įspūdingiausia ir visaip kitaip geriausia sporto šaka. Jie įsitikinę, kad jis lavina žmogų visapusiškai.
„Gal iš šalies galėtų atrodyti, kad krepšininkui svarbiausia gerai treniruotas kūnas. Toli gražu ne! Šios srities sportininkui kaip niekam kitam reikia greitos ir šaltos reakcijos, kūrybingumo, netradicinių sprendimų ir dar daugybės kitokių dalykų, kurie puikiai praverčia ir kasdieniame gyvenime“, – tvirtina Dovydas.
Aikštijosi, pyko ant mamos
Dabar Dominykui ir Dovydui krepšinis yra tapęs viskuo, be jo broliai nebeįsivaizduoja gyvenimo. Tačiau abu prisimena, kaip spyriojosi ir priekaištavo mamai, kai ji juos, antrokėlius, vedė į krepšinio treniruotę.
„Tada mes svajojome tapti garsiais futbolininkais, jau metus buvome lankę futbolo treniruotes ir netgi buvom sulaukę trenerio pagyrų, o ir patys jautėm, kad mums sekasi“, – prisimena Dominykas.
Atsitiko netikėtas dalykas. Begainiodamas futbolo kamuolį jis netikėtai patyrė kojos traumą, teko gydytis, o po pertraukos mama nutarė, kad gana aukštiems berniukams geriau lankyti krepšinį.
„Negreit pamėgome krepšinio treniruotes. Patikti mums jos pradėjo tik tada, kai pradėjome dalyvauti varžybose ir laimėti“, – sako Dominykas.
Abu broliai neslepia, kad pralaimėti jiems labai sunku.
„Iš tiesų tai mes nemokame pralaimėti, nes pralaimėję kenčiame, ieškome kaltų, kaltiname save, graužiamės“, – vienas kitą pertardami tvirtina dvyniai.
Aišku, patyrę sportinę nesėkmę jie labai stengiasi išlikti ramūs, bet tai itin sunku, reikia to išmokti. Dovydas svarsto, kad iš tikrųjų krepšinis, kad ir koks azartiškas žaidimas yra, moko kantrybės ir ramybės, ugdo ištvermę. Kitaip ir būti negali. Būdamas neramus, suirzęs, įsitempęs – nepažaisi krepšinio.
Abu veržiasi pirmauti
Į klausimą, kaip apskritai Dominykas su Dovydu atsidūrė sporte, atsako jų mama Asta Butkienė: „Abu dvyniai nuo pat kūdikystės yra skirtingi ir išvaizda, ir būdu, o juos siejo ir tebesieja tai, kad jie judrūs, veržlūs, pirmauti norintys vaikai.“
Mama pabrėžia, kad šiuos jos sūnų bruožus neabejotinai pastebėjo mokytojai. Jie ragindavo vaikus dar visai mažylius dalyvauti pačiose įvairiausiose rungtyse.
„Beje, ir Dovydas, ir Dominykas yra ir kairiarankiai, ir kairiakojai. Tas jų abiejų savitumas yra nemenkas privalumas sporte“, – sako A.Butkienė ir priduria, kad nors aktyviai niekada nesportavo, bet šiaip gana sportiški ir jiedu su vyru, tad tikėtina, jog potraukį sportui sūnūs bus paveldėję ir iš jų.
„Mūsų vaikai taip užsidegę krepšiniu, kad tik juo ir tegyvena. Štai ne taip seniai pardavėm jų dviračius, nes važinėtis jais sūnums nėra kada“, – atlaidžiai šypsosi mama.
Ji prisiminė pasiūliusi vaikams nupirkti riedžius ar elektrinius paspirtukus, bet šie kategoriškai užprotestavo. Abu pareiškė, kad tokiais pasiūlymais jiems tėvai tik gėdą daro. Taigi užuot važinėjęsi elektra varomais prietaisais, jos sūnūs lauke bėgioja, kitaip mankštinasi ir, aišku, krepšinį žaidžia.
„Galimybę kieme žaisti krepšinį mums suteikė koronaviruso pandemija. Kol jos nebuvo, iki nukritimo treniruodavomės mokykloje“, – praneša Dominykas. Krepšinio aikštelė yra šalia kaimyninio daugiabučio, ten susirenka daugiau draugų.
Vaikų svajonės – kitokios
Abu broliai Butkos – Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos auklėtiniai, šiemet šioje gimnazijoje baigsiantys pagrindinį mokslą.
Abu jie prisirišę prie gimtojo miesto, labai brangina savo tėvus, savąją mokyklą ir savo kiemą, tačiau greičiausiai nutiks taip, kad kitais metais jiems teks mokytis Kaune arba Vilniuje, o drauge taip pat iki nugriuvimo sportuoti kuriame nors iš šiuose miestuose esančių garsiųjų krepšinio klubų.
Visa Butkų šeima pasidžiaugė, jog ir Kauno „Žalgirio“, ir Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubų atstovai jau yra atkreipę dėmesį į Dominyką ir Dovydą, įvertino jų žaidimą bei galimybes, stebi juos ir užsiminė apie tai, kad ruošiamasi juos pakviesti žaisti šiuose krepšinio klubuose, tad vaikinai drauge su tėvais šiuo metu svarsto, su kuriuo miestu geriau sieti savo karjerą.
„Vaikystėje aš norėjau būti gyvūnų daktaru, o dabar norėčiau gyvenimą skirti sportui. Žinau, kad krepšininkai į aikšteles išbėga daugiausia iki 40 metų, vėliau imasi kitos veiklos, tad pabaigęs aktyvią sportinę karjerą norėčiau būti treneriu“, – sako Dovydas.
Dominykas bando prisiminti, kad vaikystėje jis lyg ir norėjęs būti automobilių lenktynininku, o dabar ne mažiau nei brolis nori būti garsiu krepšininku. O kai pasibaigs jo sportinė karjera, norėtų būti sporto vadybininku.
Vaikinų mama neslepia besidžiaugianti, jog abu sūnūs – gana gabūs, pakankamai neblogai besimokantys moksleiviai, tad svarsto, kad jų svajonėms galbūt ir bus lemta išsipildyti.
Vilioja pasaulio aukštumos
„Ar nesunku bus su sūnumis atsisveikinti, išleisti juos į didelį miestą?“ – klausiu.
A.Butkienė į tai atsako, kad visą laiką juos mokiusi pasitikėjimo savimi, savarankiškumo, atsakomybės už save ir kitus, taip pat atsakomybės už savuosius pasirinkimus.
„Vasarą jiems sukaks po 17-ka. Taigi jau bemaž suaugę, o ir atsakomybės, savarankiškumo bei kitų gyvenime reikalingų savybių sūnūs turi. Be to, neabejoju, kad aktyviai sportuojant ir siekiant rezultatų jiems nebeliks laiko sukti kur nors šalin“, – sako mama.
Ji pasidžiaugia, kad abu dvyniai su savotiška užuojauta žiūri į bendraamžius, palinkusius į žalingus įpročius, neturinčius gyvenime tikslo ir nesiekiančius jo.
„Mus treneriai moko, kad turėti tikslą yra labai svarbu, bet galbūt dar svarbiau turėti motyvaciją, vedančią to tikslo link“, – patikina Dominykas ir praskleidžia savo svajonės uždangą: iš pradžių tapti geriausiais krepšininkais Lietuvoje, o paskui užkopti į pasaulio krepšinio aukštumas.
Kol kas šios srities savo gebėjimus jiems teko itin dažnai demonstruoti savos šalies rungtynėse, bet ir kitose šalyse jau iškovota laimėjimų.
„Kol kas daugiau pasaulio pamatėm keliaudami kartu su tėvais. Bet neabejojam, kad krepšinis mums atvers daug kelių, pamatysim daug šalių, nurungsim daug stiprių įvairių šalių komandų“, – abu sutartinai tvirtina.
Vienas be kito negalėtų
Į kone visas Lietuvoje bei kitose šalyse vykstančias krepšinio varžybas Dovydą su Dominyku lydi tėvai – Asta ir Romas Butkai. Abu jie neslepia patiriantys neįtikėtiną iškrovą ir kai sūnums sekasi, ir kai – nelabai.
„Sūnus į varžybas lydime nuo mažų dienų, jie turbūt nesuprastų ar bent jau labai nustebtų, jei į kurias varžybas nenuvažiuotume“, – įsitikinusi A.Butkienė.
Dominykas pabrėžia, kad tėvų dalyvavimas varžybose jiems svarbus: žinant, kad žaidimą stebi tėvai, tenka dar labiau stengtis, norisi pasirodyti, norisi, kad tėvai jais didžiuotųsi. „Tad jeigu nesiseka, pasidaro gaila ne tik savęs, bet ir tėvų“, – neslepia Dovydas.
Nenoriu patikėti, kad jaunuoliai neturi laisvalaikio, tad ir vėl klausiu: „O tai kaip leidžiate vasaras? Negi ir tuomet neturite laisvalaikio?“
„O vasaromis mes treniruojamės sporto stovyklose“, – atsako broliai krepšininkai. Tos tikrai nelengvos treniruotės ir yra jų laisvalaikis, jų pomėgis, džiaugsmas, gyvenimas.
„Per daugybę metų, padedami trenerių Žydrūno Valuckio, Rolando Radvilos, Mindaugo Noreikos, Rolando Rakučio, susikūrėme savitą žaidimo stilių, jau vertinama vadinamoji mūsų darbo etika, ištreniruotas judesys“, – dar priduria Dovydas.
Abu ir krepšinyje negali vienas be kito, yra tapę vienu kumščiu. Jiedu abu yra tarsi komanda didelėje komandoje ir neįsivaizduoja, kad galėtų žaisti atskirose ekipose. Įdomu, ar pavyks jiems išlikti kartu ir ateityje?
Linki ir paklusnumo
Dovydo ir Dominyko Butkų treneris – Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje dirbantis Ž.Valuckis džiaugėsi, kad abu broliai – išties talentingi ir turintys galių tapti krepšinio žvaigždėmis.
„Bet kad tikrai suspindėtų, reikia dirbti, dirbti ir dar daugiau dirbti“, – sakė treneris, žinodamas, kokia šiais laikais konkurencija visur, o ypač krepšinyje.
Treneris regi, kad dvyniai yra darbštūs, atkaklūs, užsispyrę.
„Tai gabūs vaikinai, iškart padarantys tai, ko iš jų reikalaujama. Bet sportuojant reikalavimai vis didėja, darbo tenka įdėti vis daugiau, valios, atkaklumo taip pat reikia vis daugiau“, – primena Ž.Valuckis.
Abiem jaunuoliams, pasirengusiems išvykti gyventi bei sportuoti į kitus miestus, treneris nori palinkėti daugiau paklusnumo, nes žino, kad ta savybė labai svarbi net ir garsiausioms krepšinio žvaigždėms.
