Rinktinės stovykloje žaidėjai nusprendė nekreipti dėmesio į tuo metu vykusius dalykus ir koncentruotis tik į žaidimą: daryti viską, kad taptų pasaulio čempionais.
Jugoslavijos rinktinėje tuo metu žaidė tikras žvaigždžių desantas: NBA rungtyniavę Draženas Petrovičius ir Vlade Divacas, Europoje žibėję Toni Kukočius, Žarko Paspaljis, Zoranas Savičius, Velimiras Perasovičius ir kiti.
Turnyro metu jau buvo matyti keletas fanų, kurie mojavo Kroatijos ar Serbijos vėliavomis, tačiau žaidėjai atstovavo „vieningai Jugoslavijai“ ir to nesureikšmino. Sėkmingai rungtyniavę Europos čempionai pusfinalyje nugalėjo JAV rinktinę, o finale palaužė ir Vlado Garasto treniruojamus Sovietų Sąjungos krepšininkus.
Nuaidėjus finalo sirenai žaidėjai sveikino vienas kitą. Tačiau į aikštę įžengė ir vienas krepšinio fanas, kuris savo rankose laikė Kroatijos vėliavą bei artinosi prie nugalėtojų. Vienas iš Jugoslavijos rinkinės lyderių serbas V.Divacas paprašė šio žmogaus palikti aikštę ir išsinešti šią vėliavą, nes „čempionatą laimėjo Jugoslavija, o ne Kroatija“.
Krepšinio sirgalius replikavo V.Divicui, kad Jugoslavijos vėliava yra „š*das“. O šiuos žodžius išgirdęs krepšininkas tiesiog išplėšė Kroatijos vėliavą iš sirgaliaus rankų ir numetė ją tolyn.
Kiek vėliau, prieš apdovanojimų ceremoniją, visi Jugoslavijos krepšininkai iškėlė į viršų šalies trispalvę ir skandavo „Jugoslavija! Jugoslavija!“, žaidėjai ir toliau džiaugėsi tapę pasaulio čempionais, šėlo rūbinėje ir niekas nesureikšmino šio incidento su vėliava.
Iš pirmenybių grįžus į Jugoslaviją vis dėl to paaiškėjo, kad ši vėliavos istorija neliko nepastebėta ir ją ėmė savaip interpretuoti tiek Serbijos, tiek Kroatijos propagandinė spauda. V.Divacas buvo pavaizduotas kaip Serbijos didvyris, o kroatai jį vaizdavo kaip didžiausią tautos priešą.
Prasidėjus klubiniam sezonui V.Divacas ir D.Petrovičius išvyko į JAV. Jie buvo geriausi draugai, rinktinės stovykloje nuo 1986 metų – kambariokai, taip pat abu tuo pat metu (1989 m.) pradėjo žaisti NBA lygoje ir vienas kitam skambindavo itin dažnai bei kalbėdavosi po keletą valandų vienas kitą palaikydami psichologiškai.
Tačiau pasibaigus pasaulio čempionatui ir prasidėjus naujam NBA sezonui viskas pasikeitė – nutilo telefono skambučiai, daugeliui buvo žinoma, kad tuo metu itin didelis savo šalies patriotas D.Petrovičius laikė nemažą pyktį ant V.Divaco dėl jo poelgio su Kroatijos vėliava.
1990 metų rudenį V.Divacas kartu su savo atstovaujama „Lakers“ ekipa atvyko žaisti į Portlandą, kuriame tuo metu rungtyniavo Petrovičius. Kaip ir prieš kiekvieną judviejų susitikimą komanda prieš rungtynes pabaigusi treniruotę keliaudavo į rūbinę, o V.Divacas arba D.Petrovičius palaukdavo vienas kito ir neskubėdavo keliauti kartu su komandos draugais. „Lakers“ baigė treniruotę Portlande ir parketą užleido aikštelės šeimininkams, tačiau V.Divacas tradiciškai nėjo su komandos draugais į rūbinę, o laukė pasirodančio savo bičiulio D.Petrovičiaus, su kuriuo norėjo pasisveikinti.
Netrukus ant parketo išbėgo visi Portlando žaidėjai, tačiau D.Petrovičius pasiliko rūbinėje – jis žinojo, kad jo laukia V.Divacas ir todėl nenorėjo žengti į aikštelę tam, kad su juo nesusitiktų. Viską supratęs serbas nuskubėjo į „Trail Blazers“ rūbinę, kurioje sėdėjo vienas pats likęs D.Petrovičius. V.Divacas bandė klausti savo bičiulio kas nutiko, tačiau kroatas numykė, kad „šalyje šiuo metu yra bloga situacija ir todėl jiems būtų geriau nebebendrauti“.
1991 metais prasidėjo kruvinas karas tarp Jugoslavijos ir Kroatijos, jis galutinai nutraukė šių krepšininkų bendravimą. Tai neliko nepastebėta ir JAV. Keletas vietos žurnalistų bandė tapti šių krepšininkų taikdariais ir dažnai bendraudavo su kiekvienu iš jų.
Buvo atkreiptas dėmesys, kad V.Divacas tikrai nenori pyktis su kroatu ir bandė įrodyti, kad vėliavos incidentu norėjo visiems parodyti, kad Jugoslaviją sudaro 6 valstybės, o ne viena Kroatija ir jis labai gailisi dėl šio savo poelgio bei jo pasekmių.
Tuo tarpu D.Petrovičius labai vengė klausimų apie tai, tačiau kartą išsidavė, kad jis tikrai yra nusivylęs V.Divacu dėl jo poelgio įvykusio pasaulio pirmenybėse.
Praėjus 20 metų V.Divacas teigė, kad jis laukė tos dienos, kai pasibaigs karas ir jie ramiai su Draženu galės atsisėsti ir pasikalbėti, tačiau ta diena taip ir neišaušo. D.Petrovičius 1993 metais žuvo autoavarijoje. Į pastarojo laidotuves Zagrebe susirinko daugiau nei 100 000 žmonių, tačiau ten nebuvo V.Divaco. „Aš norėjau ten būti, bet dėl tuometinės padėties – negalėjau“, – prisiminimais dalijosi serbas.
Karas tarp Jugoslavijos ir Kroatijos baigėsi tik 1995 metais, o jo padariniai jaučiami iki šiol. Apie D.Petrovičiaus ir V.Divaco draugystę ilgą laiką kalbėti buvo tabu, tačiau pasibaigus karui, ėmė pasirodyti vis daugiau straipsnių žurnaluose, reportažų sporto skilčių laidose, knygų, o 2010 metais, praėjus 20 metų po 1990 metų pasaulio krepšinio čempionato, ESPN apie karo išardytą draugystę sukūrė filmą „Kadaise buvome broliai“.
Net ir dabar, praėjus beveik 30 metų po vėliavos incidento, V.Divacas Kroatijoje yra vertinamas labiau priešiškai, nei teigiamai. Nors jis šiuo metu šiltai bendrauja su D.Petrovičiaus šeima, tačiau tai niekada neatstos krepšininkų draugystės, kuriai buvo lemta iširti 1990 metais. Po dvidešimties metų V.Divacas pasakys – „Reikia daug metų, kad subrandintum draugystę, bet tam, kad ją sugriautum užtenka tik sekundės“.
