Olimpinis čempionas ir legendinis krepšininkas, dabartinis Maskvos srities „Chimki“ treneris penktadienį švenčia savo 60-ies metų jubiliejų. Tačiau, kaip ir įprasta, gegužę jokio baliaus kelti neketina.
Jei anksčiau R.Kurtinaičiui tai trukdydavo padaryti besitęsiantys krepšinio čempionatai, tai šis jubiliejus bus paženklintas išskirtine situacija dėl pasaulį sukausčiusio COVID-19 viruso pandemijos.
„Tokio atvejo nėra buvę“, – prisimindamas savo spalvingą karjerą apie esamą situaciją teigė buvęs krepšininkas.
R.Kurtinaitis pirmoje interviu dalyje su lrytas.lt skaitytojais pasidalino mintimis apie laisvu laiku praktikuojamą sodininkystę, sėdėjimą ant adatų dėl Eurolygos spendimo ir anksčiau nepastebėtus dalykus.
Antroje interviu dalyje R.Kurtinaitis papasakos apie spalvingiausius savo karjeros momentus, legendinius Kauno „Žalgirio“ laikus ir kodėl jis svajoja patyliukais.
– Kaip gyvuojate šiomis dienomis ir ar planuojate kažkokį jubiliejaus paminėjimą?
– Nesiruošiu šventės daryti, negalima ir įstatymiškai, kadangi draudžiama buriuotis, o restoranai nedirba. Galėčiau namuose padaryti balių, bet laikausi įstatymų. Ne taip dažnai man išpuola, kad savo gimtadienį galėčiau švęsti laiku, nes pagal gimimo datą paprastai dar vyksta čempionatai, tai visada atidėdavau iki birželio pabaigos.
Bet dar nežinau, pažiūrėsime, gal kažkokį balių reiks padaryti, kai viskas bus oficialiai leidžiama. Tačiau šiuo metu nieko nedarau ir neplanuoju.
– Lietuvoje po truputį švelnėja karantino taisyklės. Kaip pavyko išgyventi pastaruosius mėnesius?
– Nebuvo sunku, atsitiko toks dalykas, reikia laikytis taisyklių, niekas nenori anapilin. Į ten skubėti nereikia, niekada nebus per vėlu. Viskas mūsų pačių rankose, tačiau teko matyti visokių atvejų. Mačiau, kaip sąžiningai elgiasi karantine, mano draugų rate, aš pats stengiuosi laikytis taisyklių, nesitrinti be reikalo, į parduotuvę nueiti tik reikiamų prekių.
Man, aišku, sąlygos kitokios. Gyvenu miške, tai tas kontaktas yra minimalus su žmonėmis. Tačiau yra ir tokių, kurie blaškosi, bastosi, apie visokius prisiskaitau. Bet čia kaip sakoma – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kaip pasielgsi, tai ir bus.
– Atsiradus daugiau laisvo laiko, kam jo daugiausiai skyrėte?
– Pas mane nemažas čia žemės plotas, mėgstu vasaromis kirpti žolytę, turiu neblogai sutvarkytą aplinką, o šiemet užsiėmiau sodininkyste. Prisipirkau vyšnių, slyvų, obelų ir prisodinau. Dabar šiek tiek kitokie laikai, anksčiau sodindavo, kai dar lapų nebūdavo, labai anksti, o šiais metais nebuvo tos žiemos, tai turbūt apskritai viskas anksčiau prasidėjo.
Žinau tas senovines taisykles, nes pats užaugęs Panemunės gale prie Linksmės kalno, turėjome sodą, padėdavau, matydavau kaip ten viską daro. Dabar pripirkome, daugelis medelių jau pražydę, su žiedais, bet šią naktį užpuolė baisi sniego lavina (pokalbis darytas antradienio vakarą, – red.).
Turiu patvoryje tujas, tai visos buvo nulenktos iki žemės. Baisu. Turime ir eilę dekoratyvinių pušų su didesniais spygliais, tai irgi visos buvo suguldytos. Kėlėmės anksti ryte, ėjome purtyti kiekvieno medelio.
Aišku, kad ir tas vyšnias, obelis gelbėti bandėm. Turime ir anksčiau sodintų, skanius obuolius nokina, bet ir pernai dėl šalnos nedavė vaisių, ir dabar žiūriu pro langą, matau, kad kažkiek išliko žiedų. Bet dabar dar kruša juos pribaigti gali.
Pasikartojo dar kartą auksinė taisyklė, kad gyvenime reikia daryti tą, ką geriausiai moki. Matyt man reikia būti su krepšiniu, o tą laikotarpį skirti ne medelių sodinimui, o gal kokio alaus gėrimui, ką geriausiai ir moku daryti (juokiasi, – red.).
Bet gal dar sulauksime vaisių, tiesiog atsirado daugiau to laisvo laiko, namuose būni, galima buvo pasidaryti tuos darbus, kuriems anksčiau to laiko trūkdavo.
Karantino metu dar vieną dalyką įžvelgiau, nes anksčiau būna grįžti namo, valgyti padaryta, rūbai išskalbti, indai išplauti, kažkaip į tokius dalykus nekreipdavai dėmesio. Dabar pabuvus ilgesnį laiką su žmona, pamatai, kiek moterys padaro, o mes, vyrai, neįvertiname to.
Dabar kai daugiau namie būnu, tai žiūriu, kad jos nuo ryto iki vakaro užsiėmusios, o darbai tokie būtini, atima daug laiko. Pagarba moterims.
Gerai kažkada Juozas Erlickas rašė, kad labai greitai gyvename, kad net nepastebime savo vaikų, žmonų. Tai jis ir sako: „gerai, kad pabrango benzinas, mažiau pilsime, mažiau važiuosime, sužinosime žmonų, vaikų vardus.“
Taip ir COVID-19 virusas privertė mus sulįsti į namus ir pastebėti tokius dalykus, kurių anksčiau nematydavome. Tad moterims žemai lenkiamės už jų nepastebimą triūsą. Kaip sakoma – karės nepastebimo fronto. Dabar prie šitos situacijos mes pastebėjome.
– O ko labiausiai pasigendate gyvenant karantino sąlygomis? Ar galbūt šį laikotarpį galima pavadinti ir savotiškomis atostogomis?
– Vistiek trūksta to darbo. Paprastai taip ir būna, kad dirbi, esi pervargęs, o šis sezonas labai įtemptas, daug Eurolygos rungtynių, prisidėjo dvi papildomos komandos, padaugėjo tų dvigubų savaičių. Aišku, mums Rusijoje dar tenka ir skrydžiai dėl VTB lygos. Praktiškai kas trečią dieną rungtynės. Toks nuovargis jaučiasi, norisi to tokio poilsio. Buvo dar tarpas, kai turėjome daug traumų, pralaimėjome daug rungtynių, tada apskritai morališkai sunku.
Trūksta tų emocijų, bet vėliau išsikapstėme, išsilaižėme, vėl viskas į gerą pakrypo. Iš tiesų, tai nuovargis tas nemažas, nori tų atostogų, bet kai pradedi ilsėtis, jau ne pirmi metai, praeina savaitė ar kita ir vėl norisi krepšinio.
Ne veltui sakoma, kad visur gerai, kur mūsų nėra. Jei būtų dabar leista, tai su malonumu dirbčiau, bet nežinau koks tai būtų lygis, ar visus surinktume krepšininkus. Greičiausiai, kad ne, su amerikiečiais daugiausiai bėdų būtų.
Nesu labai didelis optimistas, bet norėčiau, kad sezonas būtų pratęstas. Tačiau šiai dienai dar yra labai daug kliūčių, kad viskas pajudėtų tarptautiniu mastu.
Vietiniuose čempionatuose dar kažką gali nuspręsti, bet Europoje labai sudėtinga. Pažiūrėsime, nėra čia ką spėlioti.
– Manote, kad pratęsti Eurolygą būtų sudėtinga?
– Sunku pasakyti, kaip viskas atrodys tarptautiniu mastu: kaip kokios šalys priims kitas, kas neįsileis. Ne viskas taip paprasta. Visos komandos yra išleidusios legionierius, na bent jau amerikiečius tai tikrai. Atsiranda daug klausimų dėl jų. Pirmiausiai tai ar jie galės atskristi, ar bus skrydžiai. Visų antra, ar norės jie patys skristi, nes rizika didelė, daug kontaktų. Niekas gi galutinai neišsiaiškino dėl viruso, kada jis pasitrauks.
Kažkiek suvaldėme, vienos šalys tą padarė geriau, kitos nelabai. Matome, kas darosi dabar Rusijoje, kitose valstybėse, kur ir medicina galinga, nepavyksta sukontroliuoti. Manau, kad atsiras ir dalis žaidėjų, kurie paprasčiausiai nenorės rizikuoti, net kai sezonas bus pratęstas. Aišku, čia jau kita medalio pusė, bet iš esmės matau daug labai bėdų.
– Kokia situacija su „Chimki“ klubu? Laukiate Eurolygos spendimo?
– Bendraujame, po truputį kitam sezonui susidėliojome planus, ką norėtume matyti komandoje, ko nenorėtume, ką galime kviestis. Tenka skaityti informaciją žiniasklaidoje, kad kai kurie žaidėjai nori palikti klubą. Praėjusiais metais taip netekome Jordano Mickey, kuris persikėlė į Madrido „Real“.
Yra tų skylių, mes jau dėliojamės, ką norėtume kitą sezoną matyti pas mus iš žaidėjų, ką galime nupirkti, o ko ne. Aišku, dar biudžeto neturime, kalbėjau aš su rėmėjais, tačiau laukiame Eurolygos sprendimo.
Tai būtų atsakymas ir žinotume, kaip dėliotis toliau. Tiesa, mes dar neturime kito sezono Eurolygai garantuotos vietos, nes neturime ilgalaikės licencijos. Vietą Eurolygoje turėjo garantuoti VTB čempionams arba finalininkams, jei tokiais taptų CSKA klubas, bet šį sezoną mes to čempionato neužbaigėme, rezultatai kaip ir neužskaityti.
Aš gal ten ne visai korektiškai anksčiau pasakiau apie čempionus, o ir popierinio titulo mums iškovoto viduryje sezono nereikia. Jis mums buvo svarbus juridiškai, nes tuomet turėtume garantuotą vietą Eurolygoje.
Ir dabar turime neblogus kozirius, bet reikia gauti konkretų atsakymą iš Eurolygos, kuri dažnai keičia savo nuomonę, dėl mūsų vietos. Tada formuotume ir atitinkamai biudžetą. Jei žaisti reiktų Europos taurėje, tai rėmėjai irgi nenori tokių pinigų mesti kaip ir Eurolygai, nors jų ir turi.
Tad daug bėdų ir sunku kažką pradėti galvoti. Aišku, kad mes laukiame atsakymo ir orientuojamės į Eurolygą. Kiek žinau, tai dar šiems metams Eurolyga turi su VTB sutartį. Manau, kad seka Eurolyga rezultatus ir matė klubų galimybes, potencialą, biudžetus.
Mes esame ir geografiškai geroje vietoje, Maskvoje, ne kažkur toli Krasnodare ar Kazanėje, kur dar papildomos porą valandų skrydžio prisideda. Vis tik laukiame oficialaus atsakymo, klubas pastoviai kontaktuoja su Eurolyga, bet kol kas nieko konkretaus nėra.
Eurolyga vis dar yra labai susirūpinusi užbaigti šį sezoną, nes turi sutartis su savo rėmėjais. Jei įsipareigojimų neįvykdys, tai nukentės finansiškai. Tai visiems nebūtų gerai ir Eurolyga dar bando tą padėtį ištaisyti. Jie ten turi su rėmėjais 50 milijonų kontraktą, bet negauna pinigų iš karto. Gauna tik parodžius tam tikrą kiekį transliacijų.
Daug ten niuansų yra, bet Eurolyga suinteresuota užbaigti sezoną. Aš, kaip ir chirurgas nori operuoti, taip noriu ir treniruoti. Tad taip ant adatų ir laukiame, kas čia turėtų įvykti.
– Jei Eurolyga nuspręs pratęsti sezoną, kaip tai galėtų atrodyti?
– Pagal laiką ir numatytas datas įsipaišytume užbaigti pilnai sezoną. Tačiau kyla klausimas, ar sugebėtų visos 18 komandų, tarkime, suvažiuoti į vieną šalį žaisti. Galbūt iš dalies Lietuva tiktų, yra Vilnius, Kaunas, dvi arenos, nedideli atstumai, viskas gerai.
Belgradas irgi tinka, nes turi dvi arenas viename mieste, viešbučių užtektinai. Mes turėjome patirtį su Europos čempionatu, bet dabar vėlgi turbūt nebūtų labai gerai išmėtyti po daugybę viešbučių, geriau į vieną būtų. Juk ir dvi savaites saviizoliacijoje reikėtų būti, negalėtum ten blaškytis po miestą.
Tada prasidėtų treniruočių procesas, bet būtų sunku tada visas komandas sutalpinti. Gautų po vieną valandą treniruotėms. Nežaidus porą mėnesių, per dvi savaites tik po vieną valandą treniruotis, tada ir forma nelabai gera būtų.
Ji ir taip karantino metu uždraudus treniruotis nėra gera. Dabar negalėsi pareikšti žaidėjams priekaištų, kad nesitreniravo, nes tai buvo uždrausta visiems. Čia būtų viena iš problemų.
Tačiau svarbu ne tik ta sportinė forma, bet ir fizinė. Ne veltui iki sezono pradžios renkamės pusantro mėnesio ar daugiau. Per dvi savaites paruošti žaidėjus, kad jie būtų atsparūs traumoms, būtų sudėtinga. Juk aš ir dabar pats noriu įdėti į krepšį, bet nepajėgsiu, bet mano galvoje tas yra išlikę.
Tai tiek laiko nesportavus prasidėjus Eurolygą, žaidėjai neįvertinę savo raumenyno ar pajėgumo, amžiaus padidins traumų tikimybes. Kaip tą dalyką išspręsti? Tad yra daug tokių bėdų ir man šiai dienai atrodo, kad Eurolygos pratęsimas yra sunkiai įmanomas dalykas.
– Turbūt ir patys žaidėjai gali skeptiškai žiūrėti į sugrįžimą rungtyniauti visavertiškai nepasiruošus?
– Taip, juk jie nėra kažkokie robotukai, kuriuos suvarysime ir pirmyn kautis. Jiems irgi svarbiau sveikata, rizikos faktorius dėl viruso ir mirtingumo, tai gal geriau paaukoti tos kažkokius pinigus dėl sveikatos. Teko skaityti ir apie NBA žaidėjus, kurie dabar nenori sportuoti, elgiasi atsargiai, turi šeimas, vaikus.
Žmogus juk pirmiausiai reaguoja į pirmą tą baisumą – mirtį. Kaip rusai sako, kol kulkos nezvimbia – atrodo nėra pavojaus. O čia juk jau konkretus virusas, kulkos zvimbia. Yra daug tokių niuansų, bet sunku spėlioti, reikia palaukti ir pamatysime.
– Jus Rusiją palikote pakankamai anksti ir tuo metu šalyje situacija dėl koronaviruso dar buvo ne tokia dramatiška, kaip dabar. Galbūt teko bendrauti su kolegomis iš Rusijos, kaip ten viskas atrodo iš vidaus?
– Nežinau, kaip visoje Rusijoje, bet padėtį Maskvoje jie kontroliuoja. Negali išeiti iš namų, bet sostinėje truputėlį kitokios sąlygos: tvarką prižiūri ir kariuomenė, ir policija. Pažiūrėjau nuotraukas, vaizdo įrašus, tai neteko matyti, kad tokia Maskva tuščia būtų.
Policija ten vaikšto gatvėje, ir man buvo keista, nes pradžioje Maskvoje viskas buvo taip laisva, daug restoranų veikė. Aš galvojau, kaip jiems pavyks operatyviai sureaguoti? Mūsų Lietuvos miestų dydžiu nepalyginsi, bet ir tai buvo visokių be kaukių vaikščiojančių.
Tačiau jei gan greitai ir operatyviai įvertino situaciją. Pradžioje nereagavo, kažkas čia vyksta pasaulyje, ten Kinijoje, Italijoje, Ispanijoje, tai jie taip galima sakyti, kad nesibaimino. Galbūt žinojo realią situaciją, darė tuos testus, nes ir mūsų keli žaidėjai buvo testuoti.
Jie turėjo kontaktą su žaidėjais iš Talino „Kalev“, kur buvo pirmasis koronaviruso atvejis VTB lygoje. Taip mūsų trys žaidėjai Maskvoje kartu vakarieniavo su Krasnodaro „Lokomotiv“ krepšininkais, kurie kaip tik vyko iš Estijos ir žaidė su „Kalev“ komanda.
Mes iš karto juos izoliavome, padarėme testus, buvo neigiami, bet jų jau prie treniruočių proceso neprileidau. Mes likę dar sportavome, bet prižiūrėjome savo aplinką: valėme kamuolius, kas pusvalandį plovėme salę, viską purškėme dezinfekciniais skysčiais, plovėmės rankas. Ką galėjome tuo metu, tą ir padarėme. Mūsų komandoje nebuvo užfiksuota kažkokių įvykių.
Tačiau dabar žiūriu, kad Rusijoje pandemija įsibėgėja. Per parą po 10 tūkstančių susirgimų, yra bėdų pas juos. Tiesa, pati Maskva kitaip tvarkosi, nei likusi Rusija. Sostinės meras yra griežtokas, man skambino pakankamai įtakingi žmonės ir sako, neina iš namų. Ten nuėjus kelis šimtus metrų čiumpa policija, baudos.
Pavyzdžiui, jeigu nori važiuoti viešuoju transportu, tai iš vakaro internetu turi pateikti priežastį, kodėl tau reikia tą daryti. Yra sukurtas kažkoks organas, kuris nusprendžia, ar tau bus leista važiuoti viešuoju transportu: taksi, autobusu, metro. Jeigu leidžia, tada išduoda tik 24 valandų leidimą keliauti.
Jie turi Maskvoje sekimo sistema per kameras ir gali iš karto atsekti žmogaus veidą pagal pasų poskyrio duomenis ir nustatyti jo tapatybę.
– Per visą savo spalvingą karjerą, ar turite esamą laikotarpį su kažkuo palyginti?
– Tokio atvejo nėra buvę. Manau, kad apskritai čia toks pirmas atvejis istorijoje, kai vyksta tokio mąsto visuotinė nelaimė.
Antrąją interviu dalį su R.Kurtinaičiu skaitykite penktadienio vakare lrytas.lt portale.
Rimas Kurtinaitis gimė 1960 metais gegužė 15 dieną.
Per savo krepšininko karjerą yra žaidęs Kauno „Žalgirio“, Madrido „Real“, Maskvos CSKA ir kituose klubuose.
Sportininko karjeroje tapo keturis kartus SSRS čempionu – 1982, 1985, 1986, 1987 metais. 1985 metais tapo Europos ir universiados čempionu, 1986-aisiais pasaulio vicečempionu, 1995-aisiais Europos vicečempionu, 1989 metais Europos čempionato bronzos laimėtoju.
1988 metų Seulo olimpinis čempionas, 1992-ųjų Barselonos ir 1996-ųjų Atlantos žaidynių bronzos medalių laimėtojas.
Trenerio karjeros metu treniravo Vilniaus „Lietuvos rytą“, Maskvos srities „Chimki“ ir kitus klubus. 2009, 2012 ir 2015 yra laimėjęs Europos taurę.
1997 – 2001 metais ėjo Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus pareigas.
