1961 metų balandžio 12 dieną rusas Jurijus Gagarinas tapo pirmuoju pasaulio žmogumi, kuris pakilo į kosmosą. SSRS didvyris, daugelio pasaulio šalių aukščiausių apdovanojimų ir medalių kavalierius, žmogus-legenda, apie kurį vis dar rašo praėjus beveik 50 metų nuo istorinio įvykio.
Tačiau kai kurie J.Gagarino gyvenimo momentai nėra itin paliesti. Ypač Rusijoje, kurioje vieni jo epizodai yra išaukštinami, o kiti tiesiog nutylimi. Vienas iš jų – bene garsiausio planetos kosmonauto meilė krepšiniui, rašo championat.com.
Kai kartu su J.Gagarinu tarnavusius kosmonautų būrio draugus klausė, kuo pastarasis buvo geresnis už juos ir kodėl buvo pasirinkta būtent Jurijaus kandidatūra skrydžiui, tie sutartinai atsakinėjo: „Na, galbūt buvo geresnis tik tuo, kad geriau už kitus žaidė krepšinį. Kitais klausimais jis nebuvo nei pirmasis, nei paskutinis“.
J.Gagarinas mėgo gimnastiką, galėjo ir mokėjo žaisti ledo ritulį, neužleido teniso, tačiau krepšinis buvo pagrindinė pirmojo kosmonauto aistra.
„Šis sportas labai dosnus ir būna, kad jis tave apdovanoja ištverme bei energija sunkiausiose bei neįtikėtinose gyvenimiškose situacijose. Jis suteikia būtinų jėgų veikti. Laisvu laiku vaikystėje ir jaunystėje tikra nemažai sportavome, subūrėme krepšinio bendriją.
Mūsų ekipa dalyvavo miesto varžybose ir užėmė pirmąją vietą tarp Saratovo technikumų. Turėjau tokį draugą Tolią Navalichiną. Tai jis mane vis tempė slidinėti į sniego užverstus šilus.
Bet aš labiau norėjau žaisti krepšinį. Žaidžiau krepšinį ir man patiko jo staigumas, gyvumas ir tai, kad šiame žaidime visada buvo svarbiausias kolektyviškumo jausmas. Metimai iš eigos, metimai šuoliukuose padėdavo išmokti taiklumo ir viso kūno koordinacijos“, – savo memuaruose rašė J.Gagarinas.
Jaunystėje būsimas kosmoso didvyris be didesnių problemų išlaikė visus krepšinio normatyvus ir gavo meistriškumo ženkliuką GTO.
Krepšinyje J.Gagarinas pasiekė nemažai, nors buvo vos 165 cm ūgio. Kai jis mokėsi Satarovo technikume, Jurijus visada buvo komandos kapitonu.
J.Gagarinas net svajojo apie krepšininko karjerą, tačiau būtent jo tėvas įkalbėjo Jurą stoti į aviacijos mokyklą.
„Jei į jį žiūrėčiau tik sirgaliaus akimis, tai Jurijus buvo labai lankstus. Kaip sakoma, jis galėjo pro didelio dėdės ranką prasmukti ir įmesti į krepšį visus metimus, kuriuos jis tik norėjo įmesti.
Jis buvo lankstus, šoklus ir, be abejo, ištvermingas. Mes technikume bėgdavome 3-5 kilometrų krosus: juos, žinoma, greičiausiai įveikdavo lengvaatlečiai, tačiau J.Gagarinas kaskart patekdavo į pirmąjį penketuką“, – pasakojo kartu su būsimu kosmonautu Saratove besimokęs SSRS sporto meistras Viktoras Porochnia.
J.Gagarino dukra Jelena ne kartą pasakojo, kad jos tėvas puikiai žaidė krepšinį ir labai sekė Maskvos CSKA klubo pasiekimus. Jis draugavo ir su tuomet dar jaunu treneriu Aleksandru Gomelskiu bei dažnokai lankydavosi CSKA treniruotėse.
Be kitą ko, J.Gagarinas ne tik buvo krepšininkas, tačiau ir krepšinio teisėjas – turėjo pirmąją kategoriją.
Kaip žinia, J.Gagarinas krepšininku netapo. Bet iš jo neatimsi šios sporto šakos užkietėjusio sirgaliaus vardo.
1961 metų balandžio 23 dieną jis apsilankė SSRS ir JAV rinktinių mače. Praėjo vos dvi savaitės po jo skrydžio į kosmosą, o jis jau vėl buvo krepšinio salėje.
Prisiminė SSRS, Europos ir pasaulio čempionė krepšininkė Nina Poznanskaja: „Tą dieną įsiminiau visam gyvenimui. Viskas vyko Maskvoje, „Lužnikų“ arenoje. Tuomet kovojo SSRS ir JAV rinktinės – tiek vyrų, tiek ir moterų.
Tai va, prieš pirmąją dvikovą, kai mes buvome persirengimo kambaryje jau su apranga ir sportiniais kostiumais, netikėtai pas mus įžengė tuometinis SSRS krepšinio federacijos prezidentas Nikolajus Semaška ir neaukštas jaunas žmogus.
Jo buvo jau neįmanoma nė su niekuo sumaišyti – tai buvo Jurijus Gagarinas. Jis specialiai atvyko į rungtynes ir nutarė, valdžiai pasiūlius, užsukti į mūsų persirengimo kambarį.
Žinoma, mes labai jaudinomės, nes jautėmės, lyg jis iš kosmoso tiesiai žengtų į mūsų persirengimo rūbinę.
Vos po 11 dienų, kai pabuvo kosmose. Jo elgesyje nebuvo nė lašo pasikėlimo ar savimeilės. Labai paprastas, atviras ir bendraujantis žmogus. Toks jis man įsiminė.
Bet kas mane dar labiau nustebino, kad į mus jis žiūrėjo su kur kas didesne pagarba, nei mes į jį.
Tais 1960-siais mūsų rinktinė buvo sudaryta iš krepšinio žvaigždžių, mes buvome pasaulio čempionės. Ką sako vien pavardės Nina Jeriomina, Raisa Michailova, Skaidrite Smildzinia...
Ir J.Gagarinas į mus žiūrėjo su tokia pagarba, kad mums pačiomis buvo labai nesitikėta ir vis kartojo, jog mes esame didvyrės, mes esame tikriausios čempionės.
Tądien su amerikietėmis žaidėme kaip ant sparnų, su „kosminiu greičiu“ – įveikėme jas triuškinančiai. O po rungtynių J.Gagarinas nusifotografavo su abiem komandomis“.
Po daugiau kaip 7 metų „Lužniku“ arenos svečių knygoje jis parašė: „Širdingai dėkoju už tas laimės minutes, kurias patyriau arenoje. Labai patiko mūsų rinktinių pasirodymai. Ypač puiki 1961 metais buvo moterų komanda. Sveikinu su pelnytomis pergalėmis, linkiu visur būti pirmaisiais. SSRS didvyris, lakūnas-kosmonautas, majoras J.Gagarinas 23.04.1967“.
1968 metų kovo 27-ąją J.Gagarinas tragiškai žuvo bandydamas naują lėktuvą. Teigiama, kad tai buvo dispečerių klaida.
J.Gagarino atminimas matomas daugelyje Rusijos gyvenimo sferose, taip pat ir sporte.
Jo vardu pavadintos miestų gatvės, mokyklos, akademijos, sporto klubai, Saratovo oro uostas. Šiandien Rusijoje vyksta J.Gagarino sambo ir teniso turnyrai, KHL ledo ritulio lygos laimėtojui įteikiama J.Gagarino taurė. Taip pat yra ir 3x3 krepšinio komanda „Gagarin“.
Tačiau rimtesnio krepšinio turnyro, išskyrus 1970-1976 metais vykusias rinktinių akistatas, nėra. Ir tai labai apmaudu, kai yra toks didvyris, kuris mylėjo krepšinį...
