Kaip „Lietuvos rytas“ kūrė Vilniaus krepšinio legendą: negirdėtos kelio į Europos viršūnę istorijos

„Tai istorija, nėra ką dabar kalbėti“, – apie stebuklingą 2005-ųjų sezoną sakė tuo metu Vilniuje rungtyniavęs Gintaras Einikis.

Bet legendų apie tą pergalę nei jis, nei kiti čempionai bei aistruoliai nepamiršo.

Antradienio vakarą, 2005-ųjų balandžio 19-ąją iš Siksto koplyčios kamino kylantys balti dūmai paskelbė, kad naujuoju Romos popiežiumi tapo vokietis Josephas Ratzingeris, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą.

Tą patį vakarą Lietuva meldėsi karštai – bet ne tiek dėl popiežiaus, kiek dėl kitos aistros – krepšinio.

Šarlerua mieste Belgijoje „Lietuvos ryto“ krepšininkai 78:74 įveikė Kozanės „Makedonikos“ klubą iš Graikijos ir laimėjo Europos taurę (tada ji vadinosi ULEB taure) bei įgijo teisę žaisti Eurolygoje.

„Kokį finalą mes šiandien išvydome! Kaip viskas gražiai klostėsi pirmuosius tris kėlinius, kiek nervų teko sugadinti ketvirtajame kėlinyje, kol pagaliau atsilaikėme“, – per televizorius visoje Lietuvoje plyšavo komentatorius Linas Kunigėlis.

„Vilnius pradeda kurti savo krepšinio legendą“, – čempionams sugrįžus sakė tuo metu Vilniaus meru dirbęs Artūras Zuokas ir kvietė „Lietuvos ryto“ trenerį slovėną Tomo Mahoričių drauge paplaukioti nuosava jachta, kurią A.Zuokas laikė viename Slovėnijos uostų.

To meto Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas įteikė ekipos kapitonui Robertui Javtokui simbolinį čekį su Vyriausybės skirta premija – 240 tūkst. litų. (tai sudarytų 69,5 tūkst. eurų).

„Apačioje po suma dar reikėtų parašyti – kiekvienam“, – juokavo krepšininkai, šventę su tauta ne vieną dieną.

Nors per radijo stotis ir internete buvo skelbiama, kad „Lietuvos ryto“ krepšininkai pageidauja, jog jų niekas nesveikintų, kadangi Vilnius buvo pusiau uždarytas dėl tuo metu vykusio NATO viršūnių susitikimo, sirgaliai vis tiek pateko į oro uostą.

O Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo krepšininkams buvo nelengva prasibrauti iki scenos per aistruolius, norinčius paspausti ranką nugalėtojams. Tarp krepšininkų stigo tik G.Einikio, nebeturėjusio jėgų tęsti audringo šventimo.

Ši krepšinio fiesta Vilniuje užkūrė pergalių variklį Lietuvos sostinėje ne vienam ir ne dviem sezonams į priekį.

„Kai atvažiavau žaisti į Lietuvą net nežinojau, kokia ji maža. Pagalvojau, kaip būtų gerai padaryti kažką ypatingo. Kai keliavome į Graikiją, Ispaniją, Belgiją jaučiausi kaip kiti komandoje, tarsi pats būčiau iš Lietuvos“, – apie neeilinį sezoną Vilniuje iš savo namų JAV lrytas.lt pasakojo 44 metų T.Nesby, prieš karjerą Europoje rungtyniavęs NBA.

„Pergalę prisimenu kiekvieną kartą, kai įeinu į sūnaus kambarį, nes jis konfiskavo visas mano taures. Klubas tais metais pagamino visiems mažas taurės kopijas, manoji stovi Majaus kambaryje“, – sakė 37 metų Tomas Delininkaitis, penkerius metus rungtyniavęs „Lietuvos ryte“.

„Dabar kai prisimenu… To jausmo keliais žodžiais neapibūdinsi. Pergalė Europos taurėje buvo lūžis, nuo kurio mažiausiai penketą metų „Lietuvos rytas“ buvo ne tik priartėjęs prie Kauno „Žalgirio“, bet netgi jį nustelbęs“, – sakė tuometis „Lietuvos ryto“ klubo direktorius Jonas Vainauskas, prisimindamas lemiamą pergalę prieš 15 metų buvusiame angliakasių mieste Šarlerua.

Lietus ir vėjo gūsiai pasitiko „Lietuvos ryto“ komandą, atvykusią į Belgiją pirmą kartą klubo istorijoje kautis Europos taurės finale.

Remonto darbai naujame „Charleroi Airport“ viešbutyje dar nebuvo baigti, krepšininkai kūrėsi kambariuose su skylėmis grindyse, o „Makedonikos“ vidurio puolėjas Grigorijus Chižniakas pasitiko lietuvius pranešdamas, kad „nuobodu, kadangi net televizoriai dar neveikia“.

Bet „Spirodoume“ arena laukė finalo pasirengusi. Prieigose šūkavo keli tūkstančiai juoda-balta-raudona spalvomis apsirėdžiusių sirgalių.

Per dvi savaites iki finalo „Audimo“ parduotuvėse Vilniuje buvo išpirkta tiek „Lietuvos ryto“ marškinėlių, kiek buvo planuota parduoti per visus metus.

„Kai manęs klausė, kiek tikitės lietuvių, galvojau bus kažkiek. Bet tada žmonės pradėjo užsakinėti autobusus, lėktuvus – tas jausmas keliais žodžiais neapibūdinamas“, – prisiminė 38 metų J.Vainauskas.

Kartu su komanda į Šarlerua atskrido ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas. Jis „Lietuvos ryto“ komandą į atsakingas varžybas lydėjo ne vienus metus, kad palaimintų, kad įkvėptų – kartais visą komandą, kartais po vieną. R.Ramašauskas prieš finalo dvikovą prašė aistruolių bent vienam vakarui savo angelus atiduoti krepšininkams, kad jie juos saugotų ir padėtų „Lietuvos rytui“ siekti pergalės.

„Aš tikiu tokiais dalykais ir jaučiau, kad tas pora valandų mus kažkas saugojo, – prisiminė snaiperis T.Delininkaitis. – To sezono pradžioje niekas nešnekėjo apie tai, kad turime laimėti Europoje, juk žinojome kokie ten žaidžia klubai, su kokiais biudžetais. Bet tuometis vadovas J.Vainauskas visada turėjo aukščiausius tikslus“.

J.Vainauskas tik gūžtelėjo pečiais: „Kelias buvo ilgas ir sunkus, bet nuo pat pirmos iki paskutinės dienos, tiek vadovai, tiek žaidėjai, tikėjome, kad ta taurė yra mūsų. Mes keldavomės ir eidavome miegoti su ta mintimi“.

Iš tiesų, sezono pradžioje retas galėjo nuspėti, kas laukia klubo prezidento Gedvyo Vainausko ir direktoriaus J.Vainausko suburtos komandos – pirmą kartą treneriu pakviestas užsienietis serbas Vlade Djurovičius, įžaidėju – latvis Robertas Štelmaheris, atakuojančiu gynėju – amerikietis Frederickas House’as, o puolėju – bosnis Haris Mujezinovičius.

Po krepšiu stovėjo iš Atėnų olimpinių žaidynių grįžęs R.Javtokas, o ant suolo buvo eilė talentingų lietuvių: Simas Jasaitis, Mindaugas Lukauskis, T.Delininkaitis, Andrius Šležas ir kiti.

Tai buvo sezonas, kai Vilniuje pagaliau atsidarė naujutėlaitė „Siemens“ arena – tuo metu ji atrodė moderniausia kone visoje Europoje.

Atidarymo rungtynės lapkritį – su „Žalgiriu“. Beveik 11 tūkstančių žmonių plyšavo iš laimės, kai pirmąjį metimą „Siemens“ istorijoje iš toli pataikė T.Delininkaitis.

„Tais laikais protu nepasižymėjau, tai nesupratau, kad tai istorinis metimas“, – juokavo krepšininkas, dabar atstovaujantis gimtosios Klaipėdos „Neptūnui“.

Tą mačą su „Žalgiriu“ Vilnius laimėjo 74:59, ir jau buvo galima nujausti, kad sostinės laukia nepaprasti metai.

Europos taurės varžybose „Lietuvos rytas“ savo grupėje užėmė pirmąją vietą, prie komandos prisijungė amerikietis T.Nesby, sudėtį papildė ir Lietuvos krepšinio legenda G.Einikis, o trenerį V.Djurovičių pakeitė jaunas specialistas T. Mahoričius – likus vos kelioms dienoms iki pirmojo mačo atkrintamosiose varžybose.

Prisiminimuose tos dvi kovos su Salonikų „Aris“ nublanksta prieš finalą, bet be pergalės aštuntfinalyje, taurę Vilnius būtų matęs kaip savo ausis.

Kova dėl išlikimo vyko kiekvieną savaitę. Salonikuose „Lietuvos rytas“ pralaimėjo dviem taškais, todėl žinojo, kad namų aikštėje reikės palikti visą savo širdį arba viskas baigsis vos prasidėjus.

Prieš rungtynes labiausiai stresavo T.Delininkaitis, nors tuo metu jis ne visada gaudavo daug žaisti. Ne tiek dėl rungtynių, o todėl, kad drauge su G.Einikiu vėlavo į areną.

„Buvome suplanavę po mačo tiesiai iš arenos važiuoti namo į Klaipėdą su Einikio mašina, todėl į salę važiavome kartu, – pasakojo T.Delininkaitis. – Aš visada užsimetu rezervą, kad nepavėluočiau, o jis niekur neskuba.

O kaip tyčia – iš senamiesčio baisus kamštis. Delnai prakaituoja, jau matau, kaip pavėluosime į komandos susirinkimą, kaip man nuskaičiuos nuo atlyginimo baudą. O Einikis ramus – kas jam.

Kalvarijų gatvėje sakau: Gintarai, varyk prieš eismą ir viskas. Kažkas nenorėjo praleisti, aš piktas jau ruošiausi lipti iš mašinos, bet žmogus pasitraukė. Salėje atsidūrėme minutę prieš tai, kai atėjo treneris pokalbiui su komanda gal 40-50 minučių prieš rungtynes.

Bavau tokiam strese, šlapias kaip po gero kroso. Gal todėl rungtynėse nebeturėjau dėl ko jaudintis“.

T.Delininkaitis tą vakarą pataikė 5 tritaškius, visus tris dvitaškius ir pelnė 23 taškus – daugiausia per visą Europos taurės sezoną.

„Lietuvos rytas“ rungtynių pabaigoje sugebėjo išnešti sveiką kailį ir laimėjęs 81:77 atvėrė duris į ketvirtfinalį, kuriame laukė kita Salonikų komanda – PAOK.

„Ką atsimenu, tai kad graikai mus apspjaudė, žiūrovai buvo labai nepagarbūs. O rungtynės buvo tokios sunkios, tokios geros, padarėme tai, ką turėjome“, – sakė T.Nesby, atsakomosiose rungtynėse Vilniuje prieš PAOK pataikęs penkis tritaškius ir pelnęs 23 taškus.

„Salonikai labai sudėtinga vieta žaisti, o tuo metu Graikijos klubai išgyveno pakilimą“, – pasakojo J.Vainauskas.

Pirmajame mūšyje Salonikuose PAOK išplėšė pergalę su sirena 74:71, ir Vilniuje vėl reikėjo atlošti kelių taškų deficitą. Vienu metu tai atrodė neįmanoma, nes „Lietuvos rytas“ atsiliko 17 taškų.

„Tuo momentu tikriausiai ne visi mumis tikėjo“, – sakė R.Štelmaheris, dabar treniruojantis Talino „Kalev“ ir Latvijos nacionalinę rinktinę.

Bet tą sezoną kažkokie angeliukai visą laiką saugojo Vilnių. Po didžiosios pertraukos R.Štelmaheris ir T.Nesby taip trūktelėjo komandą, kad „Lietuvos rytas“ pasiekė revanšą 76:65 ir pateko į Europos taurės pusfinalį. Ten laukė Valensijos „Pamesa“.

„Pamesa“ biudžetas tuo metu buvo šešis kartus didesnis nei „Lietuvos ryto“.

„Tomaševičius, Rakočevičius, Rigaudeau, Oberto – kai pamatėme, su kuo reikės žaisti pusfinalyje, atrodė, kad jokių šansų nebus“, – sakė T.Delininkaitis.

Bet Valensijoje T.Nesby sumetė 30 taškų, ir lietuviai pralaimėjo vos dviem taškais.

„Jausmas, kad mes galime laimėti, augo palaipsniui. O ypač po pirmųjų rungtynių Valensijoje“, – sakė J.Vainauskas.

Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje iki mačo pabaigos likus pustrečios minutės pirmaujant vienu tašku prasidėjo ilgiausia ir nervingiausia „Lietuvos ryto“ ataka.

Tritaškį metė R.Štelmaheris, bet nepataikė. „Lietuvos rytas“ kamuolį atkovojo ir toliau tęsė „Pamesa“ kankinimą.

Tada metė A.Šležas – ir vėl netaikliai. Bet kamuolys vėl liko pas lietuvius.

Varžovai šokinėjo aplink „Lietuvos ryto“ krepšininkus kaip užvesti, prasidėjo priešpaskutinė pusfinalio mačo minutė, „Siemens“ arenoje pilnos tribūnos ėmė šaukti „Lietuva“.

Kamuolys vėl atsidūrė R.Štelmaherio rankose. Latvis vėl kalė iš trijų taškų zonos ir kamuolys perskrodė tinklelį. Paskutinę ataką T. Nesby iš varžovų perėmė kamuolį, nubėgo į kitą aikštės pusę ir įdėjo į krepšį.

L.Kunigėlis šaukė apie pergalę per televiziją visai Lietuvai, tribūnos Vilniuje lingavo nuo šokinėjančių žmonių, drauge su Marijonu Mikutavičiumi dainuojančių „Atėjo laikas mums būti pirmiems!“

„Savo paskutinio dėjimo nebeatsimenu, – nusijuokė T.Nesby. – Bet atsimenu, kaip buvo gera žaisti toje komandoje ir laimėti kartu.

Kai kurie amerikiečiai atvažiuoja į Europą ir nori, kad būtų žaidimo centre. Aš norėjau laimėti kartu su visais, padaryti kažką nepaprasto šiai šaliai. Retai būna tokių vieningų draugiškų komandų, kokia tais metais buvo „Lietuvos rytas“.

„Emociškai tai buvo galingiausios rungtynės „Siemens“ arenoje“, – sakė J.Vainauskas.

Patekimas į finalą virto ne mažesne švente negu galutinė pergalė turnyre.

„Nugalėta įspūdingo lygio komanda. O kas mes, kaimietukai, nuo grėblio nulipę. Ar laimėsime finalą ar ne, ir taip visiems pilnos kelnės iš laimės buvo“, – juokavo T.Delininkaitis.

Jie atsimena kiekvieną 2005-ųjų kelionės į Šarlerua ir finalo atkarpą, tik kai kurios triumfo finale akimirkos paskendo ekstazėje.

„Makedonikos“ komanda atrodė bejėgė iki 33-iosios mačo minutės. Vienu metu „Lietuvos rytas“ pirmavo net 27 taškų skirtumu. Galingai žaidė ir pagrindiniai, ir suolo krepšininkai.

Kai baudų prisirinko R.Javtokas, į aikštę žengęs G.Einikis tuoj pat įskraidino tritaškį, įmetė „kabliu“ ir „Lietuvos rytas“ tolo nuo varžovų. Bet ketvirtajame kėlinyje Graikijos komanda spurtavo 10:0.

„Man niekada nepatikdavo rungtynės, kai pradedi pirmauti daugiau kaip 20 taškų dar prieš pertrauką. Nes tai dažniausiai reiškia, kad varžovai ims vytis. Taip ir buvo“, – prisiminė T.Nesby.

Svarbius dvitaškius pataikė S.Jasaitis ir R.Javtokas, bet „Makedonikos“ vis labiau mažino skirtumą, o „Lietuvos ryto“ žaidėjams sunkiai sekėsi pataikyti baudas.

Graikai sugebėjo priartėti prie vilniečių iki trijų taškų (74:77), kai Slavenas Rimacas pataikė tritaškį.

„Vienu metu mus trūktelėjo T.Nesby, kitu Robinis (R.Javtokas) ir Gintaras (Einikis). Jei ne jie, po 15 metų man galėjot ir nepaskambinti“, – sakė T.Delininkaitis.

Likus žaisti 6,4 sek. R. Javtokas pataikė baudą, po kurios rezultatas nebepasikeitė – 78:74.

Šis titulas – nepavogtas ir nenukrito iš dangaus. „Lietuvos ryto“ komanda puikiu žaidimu pati pelnė Europos taurę, o drauge – ir vietą kito sezono Eurolygos varžybose.

„Tai buvo svarbiausia akimirka mūsų klubo istorijoje“, – sakė J.Vainauskas.

Krepšininkai šoko, būriu čiuožė arenos grindimis, iškėlę rankas dėkojo sirgaliams, o R.Javtokas pirmas paėmė į rankas nugalėtojų taurę.

R.Štelmaheris atsisuko į tribūnas ir tvirtai sugniaužęs kumštį iš visų jėgų suriko pergalės šūksnį. G.Einikis šventė iškėlęs du pirštus į dangų.

Atsarginis įžaidėjas Rolandas Jarutis, sėdėdamas ant A.Šležo pečių, kirpo arenos krepšio tinklelį ir peršokęs per kelias tribūnų eiles įteikė jį mačą stebėjusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.

„Čia prisiminiau visas gražiausias Lietuvos krepšinio pergales, kurios šį žaidimą pavertė mūsų tautiniu sportu ar net religija. Prieš mano akis vėl iškilo Europos čempionato auksinė pakyla Švedijoje, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronza, žinoma, nepamirštant 1939-aisiais mūsų krepšininkų iškovoto Europos pirmenybių aukso“, – susijaudinimo neslėpė V.Adamkus.

Nugalėtojams Šarlerua arenos tribūnose taip pat plojo tuo metu eurokomisare Briuselyje dirbusi Dalia Grybauskaitė, Lietuvos užsienio reikalų ministro postą užėmęs Antanas Valionis, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.

„Aš visada analizuoju, kokia mes esame komanda. Ir galėčiau pasakyti, kad „Lietuvos rytas“ – tai laiminti komanda, – praėjus keliems metams po triumfo dokumentiniame filme „Skrydis“ sakė „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas G.Vainauskas. – Čia susirenka įvairių šalių, tautybių žmonės. Visiems rasti motyvaciją nebuvo lengva, bet mums pavyko. Radome, kaip paveikti Nesby, kaip Jasaitį, Javtoką. Net ir Einikis tuo metu labiau garsėjo krepšinio aikštėje nei už jos ribų“.

„Jei nebūtume turėję G.Einikio, taurės Vilniuje nebūtų buvę. Finale jis įėjo į aikštę kaip tikras meistras, jo veide – absoliuti ramybė, pasitikėjimas – ir sužaidė nepriekaištingai. Tai buvo vienas lūžių finalo rungtynėse“, – kalbėjo J.Vainauskas.

Jis prisiminė, kaip skubėjo prisivilioti G.Einikį vos sužinojęs, kad veteranas paliko Malagos „Unicaja“. „Lietuvos rytui“ buvo prabanga gauti tokį patyrusį dublerį R.Javtokui.

„Daug kas Einikį apibūdina kaip nepatikimą ir nuklystantį, bet neturiu jam ko prikišti dėl etapo „Lietuvos ryte“. Jis daug kartų gyvenime buvo atmestas kaip netinkamas. Tą sezoną tokių žaidėjų, kuriems tai buvo pirmas ar paskutinis šansas gyvenime buvo daug. Iš tokių žaidėjų sudaryta komanda yra labai pavojinga“, – sakė J.Vainauskas.

Net amerikietis T.Nesby sugebėjo taip atsiduoti „Lietuvos rytui“, kad iki šiol aiškina, jog nėra geresnės šalies už Lietuvą ir skanesnės sriubos nei grybienės.

„Galėčiau ją valgyti kiekvieną dieną. Kai lankėmės Lietuvos prezidento rezidencijoje, jo žmona man pasakojo apie grybavimą, sužinojau, kad būna nuodingų grybų. Ir sriubą iš grybų atsimenu iki šiol“, – pasakojo T.Nesby.

Praėjus 15 metų nuo triumfo su „Lietuvos rytu“ T.Nesby gyvena JAV ir treniruoja mokyklos krepšinio komandą bei verčiasi nekilnojamojo turto prekyba.

R.Javtokas dirba „Žalgiryje“, o G.Einikis – kartais taksistu, kartais niekur.

Kai kurie žaidėjai vis dar rungtyniauja, kiti – dirba su krepšiniu susijusius darbus.

„Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovas G.Vainauskas ir J.Vainauskas jau nebevaldo krepšinio komandos.

Bet nuo tada, kai 2017-aisiais sostinės klubas perėjo naujiems šeimininkams, Vilnius nematė nieko panašaus į tą ažiotažą, koks karaliavo nuo legendinių 2005-ųjų, kai „Lietuvos rytas“ laimėjo Europos taurę, o kitą sezoną nuostabiai kovėsi Eurolygoje.

Po to „Lietuvos rytas“ grįžo į Europos taurės turnyrą ir 2007-aisiais vėl pateko į finalą, o 2009-aisiais dar kartą tapo čempionais.

„Žiūrint į dabartinę Vilniaus komandą, matyti visai kitos vertybės. Kokiais tikslais gyvenome tada, ir kuo jie gyvena dabar – išvykomis į Pasvalį ir Kėdainius… Buvome pralenkę laiką.

Gaila, kad iš to kelio iškrypome, nes Vilnius vis dar gali turėti kažką tokio. Galbūt prisiminimai gali paskatinti pagalvoti, kad galime geriau?“ – sakė J.Vainauskas.

---

Dalyvavo 42 komandos. Tai buvo trečiasis sezonas antrajame pagal rangą Europos klubų turnyre, kurį ėmė rengti Eurolyga.

Pirmajame etape komandos žaidė septyniose grupėse po 6. Į aštuntfinalį pateko po dvi pirmąsias ir dvi geriausios 3-iąsias vietas užėmusios ekipos.

G grupėje „Lietuvos rytas“ užėmė pirmąją vietą, laimėjęs 9 ir 10 rungtynių ir artimiausius varžovus aplenkęs trimis pergalėmis. Tiek pat rungtynių laimėjo ir B grupėje pirmavęs „Ventspils“.

Aštuntfinalyje vilniečiai įveikė Salonikų „Aris“ (75:77 ir 81:77), ketvirtfinalyje – Salonikų PAOK (71:74 ir 76:65), pusfinalyje – „Valencia“ (75:77 ir 75:65).

Finale Šarlerua mieste Belgijoje „Lietuvos rytas“ nugalėjo Kozanės „Makedonikos“ ekipą 78:74 (23:14, 21:10, 18:16, 16:34). S.Jasaitis ir T.Nesby pelnė po 16 taškų, R.Javtokas 14, G.Einikis ir T.Delininkaitis po 9, A.Šležas ir R.Štelmaheris po 5, H.Mujezinovičius 4, R.Jarutis 0, M.Lukauskis, P.Čukinas, S.Kuzminskas nežaidė.

„Makedonikos“ žaidė dabartinis Panevėžio „Lietkabelio“ treneris N.Čanakas. Jis finale pelnė 2 taškus (prametė visus 5 tritaškius).