14-metė tarsi viesulas įsiveržė į Lietuvos sporto pasaulį. Būdama vos 13-os metų ji tapo sunkiai sustabdoma jėga jaunučių merginų (U-16) Europos čempionate ir su komandos draugėmis pasipuošė sidabro medaliais.
Vėliau 184 cm ūgio J.Jocytės laukė debiutas Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Jau pirmosiose rungtynėse krepšininkė per 31 minutę įmetė 21 tašką, atkovojo 5 ir perėmė 3 kamuolius, atliko 5 rezultatyvius perdavimus ir surinko 30 naudingumo balų.
J.Jocytė veikiausiai nė nesapnavo, kad vos sulaukusi 14-os metų ji apsivilks ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinės marškinėlius. Manto Šerniaus vadovaujamo trenerių štabo pasitikėjimo dvikovoje su Albanija sulaukusi J.Jocytė per 9 minutes pasižymėjo 4 taškais ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.
Žinoma, toks talentas negalėjo praslysti ir NBA legendai T.Parkeriui pro akis, kuris Prancūzijoje tik ką buvo atidaręs savo vardo akademiją. Būtent joje Lietuvos krepšinio deimantas ir pasirinko tęsti savo karjerą.
Lrytas.lt pristato atvirą pokalbį su J.Jocyte apie pirmuosius žingsnius svečioje šalyje, kalbos barjerą, naktis be telefono ir skaudžią Kobe Bryanto netektį.
– Prancūzijoje jau praleidai kelis mėnesius. Teko apžiūrėti jūsų akademiją, viskas atrodo nuostabiai. Kokie pačios pirmieji įspūdžiai?
– Pripratau labai greitai, užteko gal savaitės, net gi mažiau. Labai draugiškas kolektyvas ir puikiai priėmė tiek šioje (jaunimo – red. past.) komandoje, tiek ir su vyresnėmis. Greitai įsiliejau ir tęsiu savo darbus.
– O kaip sekasi su prancūzų kalba?
– Sunkiai. Po truputį bandau įsivažiuoti, mokytojai sako, kad yra progresas. Tad reikia palaukti, gal pusės metų užteks ir mokėsiu.
– Akademijos pagrindą sudaro Prancūzijos sportininkai. Kaip tenka su jais bendrauti ir ar neatsiranda kalbos barjeras?
– Aha, jiems su anglų kalba truputį sunkiau yra. Turi jie susigalvoję, kad mes esame prancūzai ir nekalbame angliškai. Juokdamasi tada sakau, kad aš iš Lietuvos ir nekalbu prancūziškai, bet po truputį bendraujame, kolegės mokosi anglų kalbos, aš – prancūzų.
– Akademijoje atrodo, kad viskas yra tarsi po ranka: apgyvendinimas, valgykla, krepšinio aikštės. Ar buvo daugiau pasiūlymų karjerą tęsti kažkur kitur ir kodėl būtent buvo pasirinkta Prancūzija?
– Turėjau daug pasiūlymų ir iš Europos, buvo variantų ir JAV. Už Atlanto vykti tokio amžiaus be šeimos yra tikrai per toli. Europoje konkrečių sąlygų nebuvo, o T.Parkeris labai norėjo ir iškart pasiūlė, parodė iniciatyvą. Kodėl gi ne? Ir pasirinkau Prancūziją. Viskas čia vienoje vietoje, patogu.
– Socialiniuose tinkluose vis galime pamatyti bendras jūsų su T.Parkeriu nuotraukas. Kaip dažnai tenka su juo bendrauti, kokių patarimų duoda?
– Tikrai tenka, būna ir čia, į akademiją užsuka, treniruotėje dalyvauja. Duoda patarimų, būna sužaidžiame vienas prieš vieną, tai dar truputį „gaunu į kaulus“ nuo jo, bet iš to ir mokausi.
– Šį sezoną kol kas tenka žaisti daugiausiai jaunimo komandoje?
– Taip, šį sezoną pagrinde su jaunimu žaidžiu, bet treniruojuosi ir su vyresnėmis, ir moterų komandomis. Idėja kol kas šį sezoną priprasti, o kitą jau žaisti visavertį krepšinį su moterimis.
– Tačiau teko debiutuoti ir moterų Eurolygoje su Vilerbano ASVEL komanda. Koks jausmas buvo tuomet?
– Debiutas geras, labai norėjosi, aišku, tuos taškus pelnyti, bet bus tų progų. Manau, gal dar išleis. Stengsiuosi kažkaip įmesti.
– Būni registruojama tik namų rungtynėms ir į Eurolygos išvykas nevažiuoji?
– Taip, tik namų.
– O kaip reikalai jaunimo lygoje?
– Gerai. Žaidžiame trečiojoje lygoje, bet lygis nėra labai blogas. Kažkas panašaus į mūsų pirmąją lygą Lietuvoje. Nėra kažkokio regreso, jei kalbėsime apie lygių skirtumus, kur žaidžiu.
– Praėjusią savaitę teko atsidurti kitokiame vaidmenyje. Dar prieš kelis metus „NBA jr.“ projektuose būdavai dalyvė, o šį kartą Paryžiuje buvai ta, kuri jau duoda patarimus. Tai koks būtų tas J.Jocytės patarimas kitoms krepšininkėms?
– Tiesiog džiaugtis ta akimirka, kad gali ten būti. Ten buvo iš visos Prancūzijos surinkta tik 50 vaikų, tai reikia džiaugtis tokia galimybe. Pamenu, kaip aš džiaugiausi patekus į Europos rinktinę.
– Ar pačios kartais negąsdina toks staigus progresas, kai dar neseniai žaidei „Neptūno“ komandoje moterų lygoje, o už kelių mėnesių sėdi šalia ir dalini patarimus kartu su tokiomis NBA žvaigždėmis, kaip Bruce'as Bowenas?
– Ne, negąsdina. Aišku, kai sėdi viduryje ir tau iš šonų yra NBA legendos, tai kažkiek sunku įsivaizduoti. Pagalvoji: ką čia veiki, kiek man metų? Bet jų šiltas bendravimas kaip su drauge tokias mintis nuveja.
– O patarimų iš jų sulaukti teko?
– Sakė, kad reikia susikoncentruoti į tau patinkantį dalyką, niekada jo neapleisti ir mėgautis.
– Tai pats treniruočių procesas ir yra didžiausias malonumas. Ar kažkur galvoje sukasi mintys ir apie kažkokius rezultatus, galbūt tą pačią WNBA?
– Pasakyčiau, kad man labai patinka čia dirbti, turiu nuostabius individualius trenerius, tiesiog kaifas su su jais darbuotis. Jiems patinka tą daryti, mato, kad ir man patinka, tad atsiranda bendras tarpusavio ryšys.
– Kiek teko kalbėti su ASVEL atstovais, tai jus akademijoje orientuoja ne tik į sportą, bet nemažai dėmesio skiria ir pamokoms bei kitiems dalykams. O kokia situacija yra su laisvalaikiu?
– Dėl pamokų tai čia labai rimtai žiūri, nes buvo neseniai čia toks incidentas. Viena kolegė nenuėjo dėl Eurolygos rungtynių papildomų pamokų ir jai šeštadienį jaunimo lygoje neleido žaisti, nors ji buvo viena mūsų lyderių. Toks lengvas šokas visiems buvo, bet gera pamoka ateičiai.
– Tiesa, kad prieš miegą reikia atiduoti mobiliuosius telefonus?
– Taip, 22 valandą jau reikia atiduoti ir 23 val. eiti miegoti. Pirmąją savaitę būdavo keista, bet po to pripratau. Gal ir teisingai daro, nes nebėra prioriteto būti su telefonu.
– Galbūt tuomet telefoną keičia knygos?
– Aha, būna. Turiu dar kompiuterį, bet jis labiau skirtas muzikai paklausyti. Gal ir gerai be to telefono.
– Laisvalaikiu tenka pasižvalgyti po Liono miestą?
– Sunkiai, sunkiai. Dažniausiai šeštadieniais vyksta rungtynės, jeigu turi po to tą vieną laisvesnę dieną, tai kažkiek būni pavargus po to visos savaitės ir pritingi. Kartais pavyksta išlįsti, nueiti su draugėmis kažko pavalgyti.
– Lionas yra netoli Prancūzijos Alpių. Galbūt teko nukeliauti ir paslidinėti?
– Neteko. Buvo mintis su T.Parkeriu nuvažiuoti, bet kažkaip nepavyko šiais metais, o toliau žiūrėsime.
– Ar šeima dažnai aplanko arba ketina aplankyti?
– Kadangi aš čia dar tik nuo žiemos, tai atvažiuos pavasariui. Jei būčiau nuo rudens, tai gal būtų ir anksčiau atvažiavę. Taip su broliu darydavo.
– Ilgesys Lietuvai jaučiasi?
– Jaučiasi kažkiek, bet nelabai yra laiko tam liūdesiui. Užimtumas čia didelis: mokykla, sportas, namų darbai. Kartais nelieka laiko net pagalvoti apie tai, bet savaitgaliais prisimeni, kaip tau gera Lietuvoje būdavo. Tačiau supranti, ko čia atvažiavai.
– Ar yra toks ryškūs dalykas, kurio labiau trūksta svečioje šalyje?
– Yra – draugų. Metai iš metų su jais bendrauji, o čia atvažiuoji, iš draugiškumo visi bendrauja, bet tokių tikrų draugų trūksta.
– Ketvirtadienį vietos ASVEL žais su Kauno „Žalgiriu“. Kaip vertini šį sudėtingą žalgiriečių sezoną?
– Sunkiai šį sezoną, bet kiekvieną taip būdavo, kad įklimpsta į gilią duobę, o po to nusikapsto iki to 8-uko. Dar turiu vilčių ir dėl šio sezono, tai tikiu „Žalgirio“ pergale.
– Rungtynes stebėsi su „Žalgirio“ atributika?
– Aha, turėsiu „Žalgirio“ marškinėlius ir sėdėsiu prie ASVEL komandos.
– Neteks aiškintis dėl to?
– Ne, tikrai ne. Jie puikiai supranta, kad savi atvažiuoja ir jokių priekaištų dėl to neturi.
– Ši savaitė buvo itin liūdna visam pasaulio krepšinio pasaulio dėl Kobe Bryanto ir jo dukros žūties. Kokią dalį jis tavo gyvenime užėmė ir kaip akademijoje visi reagavo į tokias naujienas?
– Kobe buvo vienas iš mano idealų, sekiau ir žiūrėjau jo ir Michaelo Jordano žaidimą. Ne tgi katiną pavadinome jo garbei. Labai gaila. Naujienos labai greitai aplinkui išplito. Buvo ir ašarų, ir visko. K.Bryantas buvo puiki asmenybė ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Jis daug žmonių privertė pamilti šitą sportą.
Labai gaila, kad taip netikėtai mus paliko. Jo dukra Gianna buvo vos 13-os metų. Jai buvo žadama puiki karjera WNBA ne dėl tėčio pavardės. Žiūrėdavau jos žaidimą, buvo talentingas vaikas...
