Trečiąjį sezoną Kinijoje kovojantis D.Motiejūnas Lietuvos rinktinėje nežaidė nuo 2017 metų Europos čempionato, kuriame per šešerias rungtynes vidutiniškai pelnė po 6,3 taško ir atkovojo po 1,3 kamuolio.
Po tų pirmenybių, kurios baigėsi Lietuvai aštuntfinalyje nesėkme su Graikija, D.Motiejūnas nerado bendros kalbos su tuometiniu strategu Dainiumi Adomaičiu, kuris net neįtraukdavo krepšininko į kandidatų sąrašą.
Kitų metų vasarį vyksiančiojo pirmojo Europos pirmenybių atrankos lango metu Lietuva 21-ąją dieną išvykoje susikaus su Belgija, o 24-ąją namuose priims Čekiją. C grupėje taip pat varžysis ir Danija.
Šiemet Lietuvos krepšininkas atstovauja Šanchajaus „Sharks“ komandai ir per 36 žaidimo minutes pelno po 22,8 taško, atkovoja po 14,7 kamuolio ir atlieka po 3,8 rezultatyvaus perdavimo.
Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio interviu su V.Čeponiu „Olimpinėje panoramoje“ savo feisbuko puslapyje paskelbė pats žurnalistas ir komentatorius.
– Dariau, ar nejutai baimės prieš stodamas prie rinktinės vairo? Juk jeigu nepavyks patekti į olimpines žaidynes, nemažai sirgalių su žemėmis maišys pirmiausia trenerį.
– Aš tikrai nebijau. Žinau, kad daugeliui aistruolių dėl komandos nesėkmių labiausiai kaltas treneris. Esu jau užsigrūdinęs ir dėl to, kad anksčiau buvau atleistas ne iš vieno klubo. Aš tikiu, kad viskas bus gerai ir mes žaisime olimpiadoje. Neabejoju, kad visi gerai atliksime darbą.
– Esi patenkintas olimpinės atrankos varžybų burtais. Dėl kelialapio į Tokiją tikriausiai lemiamoje dvikovoje teks susigrumti su Slovėnijos ekipa. Jos lyderis Luka Dončičius tiesiog žiba NBA čempionate. Kodėl tau slovėnai atrodo palankesni varžovai nei kai kurios kitos galingos komandos?
– Tai stipri rinktinė. Taip, Dončičius spindi NBA. Jei Slovėnijos rinktinei vėl atstovaus Madrido „Real“ puolėjas Anthony Randolphas, jei į nacionalinę komandą griš NBA žaidžiantis gynėjas Goranas Dragičius, tai bus labai pajėgus varžovas.
Girdėjau, kad G. Dragičius yra kalbinamas grįžti į rinktinę. Vis dėlto manau, kad mes, ypač su Jonu Valančiūnu ir Domantu Saboniu, turėtume pranašumą priekinėje linijoje ir galėtume tai išnaudoti. Taip, Dončičius individualiai labai stiprus, bet esu įsitikinęs, kad jis vienas mūsų neįveiks.
– O, tarkim, turkai neatrodo silpnesni už slovėnus?
– Taip, Turkija mums gal būtų parankesnis oponentas. Tai komanda, kuri labai gerai žaidžia namie, bet kur kas silpniau svečiuose.
Už slovėnus man kiek grėsmingesni atrodo italai, rusai. Slovėnijos rinktinė yra aukšto lygio, bet skųstis burtais tikrai nereikia.
– Minėjai, kad mūsų rinktinė atrankos turnyre rungtyniaus pagal „Žalgirio“ sistemą. Tačiau nacionalinėje komandoje juk bus ir daug kitų ekipų narių. Ar nekils sunkumų?
– Rinktinei atstovaus ir būrys „Žalgirio“ krepšininkų. Ta sistema jau patikrinta, ji, nors ne visada, bet dažniausiai veikia efektyviai.
Teks taikyti supaprastintą tos sistemos variantą, pritaikytą prie tų krepšininkų, kuriuose turėsime – juk rinktinei nebus daug laiko rengtis atrankos varžyboms.
„Žalgiryje“ turime apie 70 derinių, tai, žinoma, kad naudosime toli gražu ne visus. Kauno komanda pasitelkia daug gynybos sistemų. Visas jas įsisavinti per trumpą laiką būtų per sudėtinga, todėl parinksime reikalingiausias.
– „Žalgirio“ treneriai stengiasi itin nuodugniai išanalizuoti varžovus ir smogti į jų silpniausias vietas. Ar panašiai bus ir rinktinėje?
– Ne visai, nes nelabai bus ką „skautinti“ (prieš olimpinį atrankos turnyrą rinktinės sužais tik vieną kitą draugišką mačą – past.). Dėl šios priežasties daugiausia dėmesio sutelksime į savo žaidimą. Pavyzdžiui, kreipsime didelį dėmesį, kaip susikurti pranašumo situacijas („mismatchus“), kaip pasirinkti teisingą žaidėjų išsidėstymą aikštėje.
– Neseniai sakei, kad sunkiai įsivaizduoji, kad aikštėje tuo pačiu metu būtų J. Valančiūnas ir D. Sabonis. Kodėl?
– Nevisiškai taip buvau suprastas. Jie gali rungtyniauti kartu kurį laiką. Tai priklausys nuo to, kokie varžovų aukštaūgiai tuo metu žais.
Jei jie bus labai aukšti ir fiziškai stiprūs, tada Jonas ir Domantas galėtų rungtyniauti drauge. Tačiau dar reikia, kad vienas iš mūsiškių atakuotų ne tik iš baudos aikštelės, o mestų ir iš vidutinio nuotolio.
Kitu atveju du monstrai Valančiūnas su Saboniu trukdytų vienas kitam, užkimštų baudos aikštelę, jiems paprasčiausiai stigtų vietos.
– Pasaulio čempionate Kinijoje D. Sabonis išvis neatakavo iš vidutinio nuotolio, o NBA pirmenybėse jis tokių metimų atlieka nemažai. Domantas yra vidutinio lygio metikas. Ar jaunasis Sabonis gali duoti naudos komandai mesdamas ne tik iš baudos aikštelės?
– Manau, kad taip. NBA rungtynėse matome, kad jis gali pataikyti ir iš toliau. Jei Domas ir rinktinėje iš vidutinio nuotolio mestų dažniau, tada jam su Jonu puolime taptų lengviau papildyti vienas kitą.
– Minėjai, kad į rinktinę vėl bus kviečiamas Donatas Motiejūnas. Tačiau Kinijos lygoje jis žaidžia vidurio puolėju. Nacionalinei komandai tikriausiai atstovaus ir dar vienas „centras“ – Artūras Gudaitis. Kaip juos visus pavyks sutalpinti?
– Aišku, mums nereikia keturių vidurio puolėjų, bet Domantas, Donatas galėtų žaist ir kaip sunkieji puolėjai.
Motiejūnas sugeba įmesti ir tritaškių, todėl gali praplėsti aikštę. Kita vertus, Kinijoje jis įpratęs rungtyniauti „centru“, be to, ilgai nežaidė Europoje. Žiūrėsim, kaip jam seksis adaptuotis rinktinėje. Jis pažadėjo atvykti į Europos čempionato atrankos „langus“.
– Planetos pirmenybėse Kinijoje lietuviai buvo tarp autsaiderių pagal tritaškių taiklumą. Atsarginių suolą nuolat trynė snaiperis Rokas Giedraitis, nacionalinėje ekipoje neatsirado vietos kitiems metikams – Adui Juškevičiui, Artūrui Milakniui. Ar tu norėtum daugiau taikliarankių komandoje?
– Aišku, kad metikai yra labai svarbūs. Ypač mūsų situacijoje, kai turime pajėgius aukštaūgius Domą ir Joną. Kai prieš juos dvigubinama gynyba, snaiperių vaidmuo tampa labai svarbus.
– Buvęs rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis rinkosi kitus gynėjus, kurie pataiko kiek prasčiau nei paminėti krepšininkai, bet solidžiau ginasi. Ar kviesi į nacionalinę komandą ir tuos, kurie turi smagią rankelę, bet gindamiesi yra silpni?
– Vieną prastai besiginantį tokį žaidėją dar galima „paslėpti“ aikštėje, bet jei bus daugiau tokių, tada jau būtų sudėtinga.Pasaulio taurės varžybose Kinijoje mūsų komandai atstovavo tik trys aukšti krepšininkai – Valančiūnas, Sabonis ir Jankūnas. Ar ne per mažai?
Dainius gal neturėjo pasirinkimo, juk po traumos dar nebuvo atsigavęs Artūras Gudaitis. Taip, trys aukšti žmonės yra mažokai.
Kita vertus, Lietuvoje iš esmės neliko tipiškų sunkiųjų puolėjų. Pavyzdžiui, Paulius Jankūnas su savo greičiu dabar yra labiau „centras“ nei ketvirtasis numeris. Eimantas Bendžius Vilniaus „Ryte“ rungtyniauja sunkiuoju puolėju, bet jis kartu yra ir pusiau lengvasis puolėjas.
– Kaip vertini rinktinės pasirodymą Kinijoje?
– Rezultatas blogas, bet komandai trūko kelių taškelių, kad patektų į kitą etapą, o ten viskas galėjo susiklostyti ir sėkmingai. Lietuviai juk pralaimėjo australams ir prancūzams, kurie nukeliavo iki pat pusfinalio. Pats mūsiškių žaidimas nebuvo blogas.
– Lietuviai tuose mačuose ypač prastai žaidė per pirmuosius du kėlinius. Kodėl?
– Gal pritrūkdavo jėgų vejantis atitrūkusius varžovus. Daugiau nenoriu plėstis. Tai klausimas ne man.
– Vienu iš savo asistentų pasirinkai Tomą Masiulį, su kuriuo kartu dirbate „Žalgiryje“. Kodėl?
– Jis puikiai žino „Žalgirio“ žaidimo sistemą. Be to, Tomas – nuostabus žmogus, geras specialistas, juo galima pasitikėti šimtu procentų.
– Ar „Žalgiryje“ nebus per sunku treneriui Šarūnui Jasikevičiui, kai tu ir T. Masiulis skirsite daug dėmesio rinktinei?
– Ne. Tomas per Europos čempionato atrankos „langus“ liks darbuotis „Žalgiryje“. O vasarą Šarui, kai jis žais golfą, pagalbos nereikės (juokiasi).
– Daugiau nei ketverius metus nedirbai vyriausiuoju treneriu. Ar dėl to nekils problemų?
– Nemanau. Aš juk nebuvau nutolęs nuo krepšinio. Tikiu, kad susitvarkysiu su savo naujomis pareigomis.
Anksčiau buvau atleistas iš kai kurių klubų, bet tiek „Žalgiryje“, tiek „Lietuvos ryte“ negalėjau prisiimti visos atsakomybės dėl komandų rezultatų.
Dėl to, kad tada visiškai nepirisidėjau prie klubų komplektavimo, sezono eigoje perimdavau vyriausiojo trenerio pareigas iš kitų strategų. Tik Sopoto komandoje buvo kita situacija.
– Iš kurių trenerių, su kuriais kartu dirbai, pasisėmei daugiausia žinių?
– Šarūno Jasikevičiaus ir Jono Kazlausko. Taip pat kai kurių dalykų išmokau ir iš Ramūno Butauto, Rimanto Grigo, Gintaro Krapiko, Aleksandro Džikičiaus, Aleksandro Trifunovičiaus.
– Turbūt didžiausias iššūkis buvo darbas kartu skandalinguoju Vladimiru Romanovu, kai jis buvo „Žalgirio“ šeimininkas?
– Tai vienas iš iššūkių. Tikrai su juo nebuvo lengva (juokiasi).
