Gimtajame Kaune pirmuosius žingsnius dėjusi gynėja į „Aisčių“ klubą buvo pakviesta dar 2008-2009 m. sezone, o dabar, įsibėgėjus 2019-2020 m. sezonui, ji skambiai pradėjo sentimentų kupiną etapą Lietuvos čempionių titulą ginančių „Aisčių-LSMU“ gretose.
Debiutiniame Douglas Baltijos čempionato mače su Tartu „Ulikool/Kalev“ S. Baltkojienė per 27 minutes sumetė 20 taškų, atkovojo 11 kamuolių, atliko 10 rezultatyvių perdavimų ir vietinei publikai prisistatė įsirašydama trigubą dublį.
27-erių kaunietė atvira – nauja pradžia Lietuvoje sužadino daugybę šiltų prisiminimų, kurie krepšininkę nukėlė į pačią karjeros pradžią.
„Grįžti po tiek metų į pirmąjį savo karjeros klubą yra labai geras jausmas, – su tinklalapiu „Moterulyga.lt“ emocija dalijosi S. Baltkojienė. – Aišku, per tiek metų viskas pasikeitė, bet atstovauti būtent Kauno komandai man yra garbė, nes čia gimiau ir užaugau. Tada tai buvo mano pirmieji metai moterų lygoje, buvo labai džiugu prisijungti prie komandos. Tais metais buvo labiau akcentuojama moksleivių lyga, nes tada buvo paskutiniai metai sporto mokykloje, todėl, kiek atsimenu, daugiau laiko praleisdavau su savo bendraamžėmis.“
S. Baltkojienė Kaune rungtyniavo iki 2012 metų, kai paskutinį sezoną atstovavo legendiniam Kauno „VIČI-Aisčių“ klubui. Su šia ekipa įžaidėja debiutavo moterų Eurolygoje, skynė titulus Baltijos moterų krepšinio lygoje (BWBL) ir Lietuvoje – triumfuota aukščiausioje šalies lygoje ir taurės varžybose.
Vieninteliame karjeros sezone Eurolygoje krepšininkė fiksavo 4,3 taško, 1,5 rezultatyvaus perdavimo ir 1 atkovoto kamuolio statistiką per 14,5 žaidimo minutės.
2012-ųjų vasarą „VIČI-Aisčių“ klubą pakirtus finansinei krizei, daugkartinių Lietuvos čempionų ekipa žlugo, o S. Baltkojienės karjera įgavo pagreitį: ji 2012-2013 m. gynė Šiaulių „Rūtos-Universiteto“ garbę, 2013-2014 m. – Kauno r. „Hoptrans-Sirenų“, 2014-2015 m. – Marijampolės „Sūduvos“, o 2015-2016 m. grįžo į „Hoptrans-Sirenų“ gretas.
Tada paskutinį sezoną Lietuvoje žaidusi S. Baltkojienė užfiksavo įspūdingą finišą. Galingai žaidusios gynėjos vedamas Kauno rajono klubas pusfinalyje eliminavo čempionių titulą gynusią „Uteną“, trečiajame finalo mače į Marijampolės „Sūduvos“ krepšį ji sumetė net 40 taškų, „Hoptrans-Sirenos“ serijoje galiausiai triumfavo 3-1 ir pirmąkart istorijoje tapo čempionėmis.
Po šio ir šalies taurės varžybų bronza pažymėtų metų Santos karjera kasmet krypo vis į kitą Europos valstybę: 2016-2017 m. sezone žaidė Švedijoje (Umea „Udominate“), 2017-2018 m. – Vokietijoje (Vaserburgo „TSV 1880“), 2018-2019 m. – Lenkijoje (Gdynės „Arka“).
„Lygos skiriasi labai smarkiai, ypač Lenkijos, – išskyrė S. Baltkojienė. – Lenkijos lyga – labai stipri, visos komandos pajėgios žaisti su kiekviena ekipa, nėra didelio skirtumo tarp komandų. Pavyzdžiui, Švedijoje yra 3-4 stipresni klubai, o visi kiti tiesiog egzistuoja. Vokietijos lyga, manau, šiek tiek stipresnė nei Švedijos, nes ten žaidžia labai daug legionierių. Kai teko žaisti Vokietijoje, iš 12 komandos žaidėjų tik dvi buvo vokietės.“
Vietiniuose frontuose pergales raškiusi lietuvė su Vaserburgo komanda, kurioje tada žaidė ir „Aisčių-LSMU“ puolėja Ieva Bagdanavičienė, iškovojo Vokietijos taurę, o su Gdynės klubu Lenkijoje pasidabino bronzos medaliu.
Tarptautinėje arenoje ilgametė Lietuvos rinktinės narė fiksavo itin solidžią statistiką. Europos taurėje 2016-2017 m. sezone ji metė po 17,5 taško, atliko po 5,5 rezultatyvaus perdavimo ir sugriebė po 3,2 kamuolio, tuo metu 2017-2018 m. sezone krepšininkės rodikliai siekė 10,7 taško, 2,3 atkovoto kamuolio bei 2 rezultatyvius perdavimus.
Tiesa, šio sezono pradžioje įvykęs sugrįžimas į Švediją S. Baltkojienei nesusiklostė sėkmingai. Lulėjos BBK komandą papildžiusi tautietė startavo užtikrintai, vietinėse pirmenybėse rinko po 9,5 taško, atliko po 5,3 rezultatyvaus perdavimo ir atkovojo po 1,3 kamuolio, tačiau vėliau ji liko užgožta.
Per pirmuosius du Europos taurės turus S. Baltkojienė žaidė po 24 minutes, trečiajame žaidimo laikas nukrito iki 17-os minučių, o ketvirtajame – vos iki keturių.
„Du mėnesius buvo viskas gerai, bet atvykus WNBA žaidėjai mano laikas aikštelėje mažėjo ir mažėjo, – karčią patirtį prisiminė S. Baltkojienė, su Švedijos klubu oficialiai išsiskyrusi lapkričio 8-ąją. – Todėl reikėjo priimti sprendimą: aš noriu sėdėti ant suolo ir gauti pinigus ar aš važiuoju namo su kompensacija, ar laukti iki švenčių, kol man suras klubą. Pasirinkau antrąjį variantą, nes man tai atrodė protingiausia.“
Tokią etapo Švedijoje pabaigą S. Baltkojienė priėmė kaip naudingą patirtį. Dabar žvelgdama atgal, į prabėgusius pusketvirtų metų svetur, krepšininkė legionierės kelią apibūdina kaip iššūkių kupiną ir kartkartėmis negailestingą.
„Būti legioniere nėra lengva, nes iš tavęs reikalauja maksimumo, – pabrėžė „Aisčių-LSMU“ atakų organizatorė. – Jeigu negali pelnyti taškų, sėdi ant suolo ir niekas su tavimi nesiterlioja. Ši patirtis mane asmeniškai užgrūdino, pasisėmiau daug žinių ir įgijau daugiau patirties.“
