Į treniruočių stovyklą strategas pakvietė 13-a krepšininkių, kurių gretose yra ir naujų veidų. Moterų rinktinės aprangą pirmą kartą turėtų užsivilkti jaunoji Justė Veronika Jocytė. Naujų veidų bus ir trenerių štabe. Mantas Šernius į rinktinę pakvietė trenerį Vilių Stanišauską, kuris vasara su Lietuvos šešiolikmečių rinktine iškovojo Europos čempionato sidabro medalius.
Prieš artėjančią stovyklą treneris pasidalino mintimis apie prabėgusią vasarą ir laukiančius naujus iššūkius.
– Kur gimėte, augote, mokėtės?
– Esu klaipėdietis, gimęs ir užaugęs Klaipėdoje. Čia ir sportavęs iki dvyliktos klasės. Baigiau Klaipėdos universitetą – sporto pedagogiką. Kol kas, visas gyvenimas Klaipėdoje.
– Kaip prasidėjo pažintis su krepsiniu? Kokia ji buvo?
– Pirmąjį kartą prisiminti šiek tiek sunkoka, bet kiek atsimenu, nuo mažų dienų aš augau su krepšiniu. Lankiau tinklinio treniruotes ir treneris mane tiesiog išvarė, nes per treniruotes aš mėtydavau į krepšį visą laiką.
Treneris pasakė, kad „tau tikriausiai reikia į krepšinį eiti“, tad pasirinkau krepšinį. Iki šiol turiu vaikystėje surinktus žurnalus apie krepšinį, turiu ir vaizdo įrašų. Krepšinis nuo mažų dienų su manim augo. Mano šeima tokia sportiška: ir brolis kažkiek žaidęs krepšinį, ir giminė žaidusi krepšinį. Turiu pusbrolių kurie ir dabar žaidžia krepšinį. Aplink krepšinį ir augau visą laiką.
– Kaip prasidėjo trenerio karjera?
– Istorija tokia, kad aš, aišku, norėjau žaist krepšinį, bet gal kažkiek talento pritrūko, gal ūgio ar kažko tokio. Gavosi toks dalykas – dabartinis V. Knašiaus krepšinio mokyklos direktorius Alfredas Kaniava pasikvietė mane jam padėti darbuotis Regionų krepšinio lygoje.
Pradėjęs ten dirbti užsikabinau, mane tas dalykas vežė – tos visos naujos žinios, nors aš tikrai labai daug ko nemokėjau ir nežinojau. Po truputį pradėjau mokytis, kartais nueidavau pavaduoti vieną kitą trenerį į sporto mokyklą. Taip užsikabinau, tikrai labai patiko šitas darbas ir siekiau jo.
– Darbas su vaikais – nelengvas?
– Tikrai nelengvas darbas. Vaikus reikia mokyti, tu jiems turi būti ne tik treneris, turi būti kaip ir antras tėtis – mokyti ne tik krepšinio paslapčių, kažkiek ir gyvenimiškų dalykų. Mes ir varžybas, turnyrus važiuojame – turi jais rūpintis, prižiūrėti. Kantrybės turiu (juokiasi).
– Prisiminkime vasarą ir U16 merginų rinktinės stovyklą. Kokiomis mintimis pradėjote pirmąsias treniruotes?
– Pirmosios mintys buvo, kad važiuoju į nežinomybę. Pirma rinktinė – aš rinktinėse nesu net asistentu buvęs, o čia iš karto vyriausiuoju treneriu paskirtas. Važiavau tikėdamasis, kad bus geras pasiruošimas, geras rezultatas. Aišku, buvo ir tos nežinomybės. Buvau dalyvavęs federacijos projektuose U15 talentų karta, tad kažkiek tas merginas žinojau.
Kai jau buvau paskirtas rinktinės treneriu, stebėdavau rungtynes jei kas į Klaipėdą atvažiuodavo. Maždaug žinojau, koks bus panelių lygis. Aišku, visiškai nežinojau, koks bus Europos lygis. Atrodo, labai gerai pasiruošėm: visi kaip komanda susibendravom tiek su žaidėjom, tiek su visais treneriais, tas irgi labai daug prisidėjo prie gero rezultato.
– Tas paskyrimas vyriausiuoju treneriu buvo netikėtas?
– Tikrai buvo netikėtas. Kai sužinojau, kad būsiu rinktinės vyriausiasis treneris, labai džiaugiausi ir geros emocijos buvo. Tokia gera emocijų banga. Aišku, svajojau galbūt ne vyr. treneriu būti, o kurioj nors rinktinėj asistentu būti, iš kažko pasimokyti, bet jeigu gavau tokį šansą, tai jį griebiau ir neatsisakiau.
– Kada čempionato metu suprantote, pajutote, kad galima kažką su šia komanda nuveikti?
– Buvo toks momentas. Mes atvažiavome į čempionatą ir prieš jam prasidedant, tą laisvą dieną, vyko fotosesija. Prieš mus fotosesijoje dalyvavo prancūzės. Tiek mes, treneriai, tiek žaidėjos, kai pamatėme prancūzių komandą, jų ūgį, pasitikėjimą savimi, galvojom… Galvojau „kur mes čia papuolėm, kaip čia viskas bus?“ Šiek tiek tokios baimės atsirado, nors draugiškose varžybose gerai žaidėm.
Bet kai išėjom į aikštę – pačios pirmos rungtynės su tomis prancūzėmis – pamačiau, kad tas prancūzių pasitikėjimas, ta jų laikysena nublanko: mes tiesiog komandiniu darbu, komandine dvasia galime žaisti ir jas aplošti. Po tų pirmų rungtynių ir iškovotos pergalės tikrai ir panelės pajautė, kad jos gali, ir mes, treneriai, dar labiau pradėjome tikėti tuo, ką darome ir iš to atėjo tas teigiamas rezultatas.
– Ar jau nuslūgo ta euforija? Ar dar grįžtate mintimis į kokias rungtynes?
– Aišku, grįžtu. Dažnai pasižiūriu rungtynių įrašus. Kad ir kaip būtų skaudu, ir finalą tenka pasižiūrėti. Pasižiūriu ir geras rungtynes: ketvirtfinalio, aštuntfinalio, pusfinalio. Pasikraunu gerų emocijų. Pasižiūriu, ką mes žaidėme. Buvome išvykę į EYBL turnyrą – irgi reikėjo pasižiūrėti, prisiminti kaip ir ką mes žaidėm. Tikrai smagu. Aišku, tas kartėlis dėl finalo kažkiek jaučiasi, ypač kai prisimenu, kad galėjome jį laimėti. Ką padarysi.
– Su šiomis merginomis jau pradėjote pasiruošimą pasaulio čempionatui. Dalyvaujate EYBL turnyre ir varžotės su metais ar dviem vyresnėmis krepšininkėmis. Čia svarbu galutinis rezultatas ar labiau kreipiate dėmesį į tam tikrus žaidimo elementus?
– Tikslas ir būtų tas pasiruošimas pasaulio čempionatui. Dabar važiavome į šį turnyrą, vežėmės dvylika žaidėjų, kurios žaidė Europos čempionate, bet tikrai neatmetu galimybės, kad mes pabandysim ir žaidėjas, kurios buvo kandidatės ir nepateko į dvyliktuką. Galutinis rezultatas aišku yra svarbus, visada nuvažiavus norisi laimėti. Ir dabar važiavome į tą turnyrą su tikslu kovoti ir laimėti. Pasisekė, kad visas tas penkias rungtynes laimėjom ir vėl grįžtame namo su geromis emocijomis. Tos pergalės tikrai prideda.
– Kaip manote ar ta euforija savotiškai negali pakišti kojos čempionate, nes merginos apie save labai gerai gali pradėti galvoti?
– Aš labai tikiuosi, kad nei merginos, nei mes, treneriai, nepradėsime per gerai apie save galvoti. Todėl ir dalyvaujame turnyruose su dviem metais vyresnėmis panelėmis, kad tektų gerai pakovoti, kad galėtume tam ruoštis.
Aišku, Europos čempionato sidabras, nuvažiavus į Pasaulio čempionatą, pridės to noro kovoti dėl medalių, bet negali garantuoti, kad ten nuvažiavus pateksi į finalo ketvertą ar pasieksi prizinę vietą. Tos pergalės prideda kažkiek atsakomybės, bet be tų pergalių, tos atsakomybės, nebūtų siekimo jų. Labai tikiuosi, kad mes pasiruošim ir galėsime ten taip pat konkurencingai dalyvauti, kaip ir Europos čempionate.
– Kaip jūs apibūdintumėte Justę Jocytę kaip krepšininkę ir kaip asmenybę?
– Ši vasara nebuvo mano pirma pažintis su Juste, kadangi ji sportuoja toje pačioje krepšinio mokykloje, kurioje aš dirbu. Ji su mano berniukais dalyvavo Junior NBA čempionate, tad aš ją pažinojau ir žinojau, kokia ji yra, ką ji gali ir manęs tikrai nestebina tokie jos rezultatai. Pasižiūrėjus Moksleivių lygos rungtynes, kur ji dalyvaudavo su vyresniais, kokie rezultatai būdavo, aš tikėjau, kad ir Europos čempionate ji bus mūsų lyderė.
Ji labai ramus žmogus, gal šiek tiek netgi per daug ramus. Mes su treneriais pasikalbame, kad žmogus turi būti įžūlus, jeigu nori būti krepšininkas, o Justė kaip tik yra tokia tyli, rami. Jos ko nors jeigu paklausi – ji atsakys. Kiti gal sako, kad ji visada tokia susikaupusi, rimta, nesišypso, bet ji tikrai yra paprasta mergina. Su ja galima apie viską pasikalbėti. Ji labai geras žmogus ir tikiuosi, kad ji pasieks labai gerų rezultatų.
– Kaip manote kokia ateitis jos laukia?
– Justė tikrai gali labai daug pasiekti. Jos tie pasirodymai Europos čempionate ir tas visas dėmesys… Aš matau, kad ji puikiai su tuo dėmesiu tvarkosi, nesijaučia jokia žvaigždė ir su visom komandos draugėm ir su trenerių kolektyvu lygiai taip pat bendrauja, niekuo neišsiskiria. Tas jos paprastumas tikrai žavi. Manau, dauguma ir vaikinų, ir merginų, jei sulauktų tiek daug dėmesio, sužvaigždėtų ir pradėtų kitaip elgtis, kitaip bendrauti su kitais, bet Justė tikrai paprastas žmogus ir tai ją puošia.
– Kokia buvo jūsų reakcija, kai sulaukėte kvietimo prisijungti prie moterų rinktinės?
– Ta reakcija buvo labai netikėta. Važiavau automobilyje, sulaukiau skambučio. Kai tai sužinojau, ištiko lengvas šokas: tikriausiai kiekvieno trenerio svajonė yra dirbti nacionalinėje rinktinėje, čia aukščiausias lygmuo. Aš apie tokią galimybę net nebuvau kol kas pasvajojęs. Sulaukus kvietimo, man apsiniaukęs dangus pasidarė giedras, pradėjo saulė šviesti.
– Kokie jūsų asmeniniai tikslai ir ambicijos?
– Mano pagrindinis tikslas atvažiavus į rinktinę yra pasisemti patirties, pasižiūrėti kaip viskas vyksta aukščiausiame lygmenyje, su geriausiais treneriais, trenerėmis. Trenerės – buvusios puikios krepšininkės, su labai didele patirtimi, Mantas Šernius – vyr. treneris – dirbęs įvairiuose klubuose ir vyrų rinktinėje buvęs, su didele patirtimi. Pasižiūrėti, kaip tas visas darbas vyksta, kaip kas atrodo. Aišku, ir kažkuo prisidėti. Gavau uždavinių – paruošti analizę Turkijos komandos žaidimo. Tikrai atsakingai į tai žiūriu ir tikiuosi, kad prisidėsiu prie komandos.
– Kaip manote kokios galimybės rinktinei prasibrauti į Europos čempionatą?
– Man sunku tą vertinti – nenoriu labai daug kalbėti, kad paskui neprisikalbėčiau. Pasižiūrėjau trejas turkių rungtynes Europos čempionate, jų žaidimas kaip ir aiškus. Manau, reikėtų pasiruošti ir lietuvės tikrai turi šansų.
– Jaučiatės laimingas šiuo laikotarpiu?
– Po vasaros, po to Europos čempionato sulaukiau daug sveikinimų, daug palinkėjimų toliau sėkmingai dirbti. Tikrai labai geras ir sėkmingas laikotarpis. Tikiuosi, kad ir toliau viskas eisis puikiai. Tie kvietimai į moterų rinktinę, ruošimasis Pasaulio čempionatui man kaip kažkoks kosmosas. Aš, atrodo, buvau paprastas treneris, dirbau su Klaipėdos moterų komanda, su vaikais, sukausi tik Klaipėdoje, savose sultyse, o dabar ir jaunimo rinktinės, ir moterų rinktinė… Man čia kažkas labai neįtikėtino ir labai tuo džiaugiuosi.
Lietuvės Europos čempionato atranką pradės lapkričio 14 dieną rungtynėmis su Albanijos rinktine. Susitikimas Kėdainių arenoje prasidės 18 valandą 30 minučių. Šios rinktinės jau rungtyniavo tarpusavyje ir 2019 metų atrankoje į Europos čempionatą. Pirmose rungtynėse lietuvės išvykoje iškovojo pergalę rezultatu 119:61, o namuose laimėjo 146:58.
Lapkričio 17 dieną Manto Šerniaus auklėtinės išvykoje susitiks su Turkijos rinktine. E grupėje dar kausis ir Serbijos rinktinė, su kuria Lietuvos ekipa susitiks 2020 metų vasario mėnesį.
Į 2021 metų Europos čempionatą Ispanijoje ir Prancūzijoje pateks devynių grupių nugalėtojos ir penkios geriausios antrąsias vietas užėmusios komandos.
