K.Maksvytis šįmet pasiryžo dirbti Rusijoje, bet nuo Lietuvos reikalų jam pabėgti nepavyks.
Sutartį su Permės „Parma“ klubu pasirašęs buvęs Klaipėdos „Neptūno“ treneris prieš sezoną daug laiko praleido gimtinėje ir buvo įvykių sūkuryje, kai pagrindinė šalies rinktinė kovojo pasaulio čempionate.
Kai ties ketvirtfinalio slenksčiu suklupusi ir be olimpinio bilieto likusi Dainiaus Adomaičio komanda liko be vairininko, K.Maksvyčio pavardė iškart atsidūrė pretendentų sąrašo viršuje.
Prieš tapdamas LKL klubų treneriu jis surinko trofėjų kolekciją jaunimo čempionatuose, o buvę jo auklėtiniai dabar tapo vyrų rinktinės ramsčiais.
LKF prezidentas Arvydas Sabonis greit surado 42-ejų K.Maksvyčio telefono numerį ir pateikė jam pasiūlymą, tačiau bandė tai padaryti kone paslapčiomis.
„Susitikimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar trenerį domintų tokia galimybė ateityje treniruoti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę.
LKF tikslas yra rasti geriausią ir optimalų variantą, kas galėtų pakeisti D.Adomaitį ir vesti komandą į olimpines žaidynes.
Trenerio pozicija buvo tokia, kad jis nori pagalvoti, pasitarti su šeima ir svarbiausia – sužinoti savo klubo poziciją, ar jie išleistų jį. Tam reikia laiko.
Dar neturime jokio galutinio atsakymo, bet įvykių neskubiname. Turime laiko iki spalio pabaigos, nes lapkričio mėnesį bus tvirtinama naujo trenerio kandidatūra“, – aiškino LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas.
Tuo metu portalo 24sek.lt žurnalistas Donatas Urbonas skelbia, kad treneris ketina duoti A.Saboniui teigiamą atsakymą, o Rusijos ekipa K.Maksvyčiui neturėtų tapti kliūtimi užimti atsakingas pareigas Lietuvos rinktinėje.
LKF vykdomojo komiteto posėdis vyks lapkričio 12 dieną, jo metu turėtų būti patvirtintas naujasis rinktinės treneris.
Nors LKF ir K.Maksvytis kalba atsargiai, akivaizdu, kad susitarimo tikimybė yra didelė, nepaisant visos rizikos nepatekti į Tokijo olimpines žaidynes.
Jaunam treneriui tai netaptų nuosprendžiu, o federacijai irgi būtų kuo pasiteisinti.
Pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė užėmė 9-ąją vietą. Tai prasčiausias krepšininkų pasirodymas per visą dalyvavimo planetos pirmenybėse istoriją.
D.Adomaitis – pirmasis rinktinės treneris, kuris postą paliko neiškovojęs nė vieno medalio.
– Ar į rinktinę kviesite Donatą Motiejūną?
– Jeigu vadovausiu rinktinei, be abejonės, kandidatų sąraše jis bus. Donatą pažįstu seniai, esu jį treniravęs Kaune.
– Šią vasarą pradėjote legionieriaus karjerą. Ar labai skiriasi krepšinis Lietuvoje ir Rusijoje?
– Lietuviai turi geresnius krepšinio pagrindus, per treniruotes kaunasi dėl kiekvieno kamuolio.
Permė – labai kontrastingas milijoninis miestas: nuo šiuolaikiškiausių prekybos centrų iki medinukų namų.
Viena prastesnių patirčių – atšiauresnis klimatas – jau dabar ten beveik žiemos pradžia.
Bet mes ten atvažiavome žaisti krepšinio.
– Ar vešitės į Permę šeimą?
– Ne, nusprendėme, kad šeima liks namuose. Dukterims reikia į mokyklą: jaunesnioji Greta eina į pirmąją klasę, o vyresnioji Goda – trečiokė.
Bet lietuvių kalbos Permėje netrūks – klube esame penki lietuviai (asistentas Gintaras Kadžiulis, fizinio rengimo treneris Deividas Rinkevičius, krepšininkai Adas Juškevičius ir Eigirdas Žukauskas. – Red.).
– Turėjote kvietimų ne iš vieno LKL klubo, bet pasirinkote darbą Rusijoje. Į „Parma“ klubą persikėlėte dėl gerokai pelningesnio siūlymo?
– Kvietimų tikrai buvo, bet rinkausi tarp „Neptūno“ ir „Parma“. Permės klubas yra augantis, ambicingas, turintis didžiausią sirgalių armiją. Jį net palyginti galima su Kaunu.
Permės klubo vadovai nori susigrąžinti „Ural Great“ laikus, kai dukart laimėjo Rusijos čempionatą. Tos ambicijos man patinka.
Aišku, ir finansinė pusė buvo svarbi. Bet sprendimas keltis dirbti į Rusiją – išėjimas iš tam tikros komforto zonos.
Kelias tikrai turėtų būti nelengvas – sportininkus Rusijoje gąsdina labai tolimos kelionės, žaidžiamos tik vienos rungtynės per savaitę.
Tai tiesa, nes ir žaidėjų sunku prisikviesti. Visi žino, kokiomis sąlygomis reikės praleisti sezoną, todėl esame priversti mokėti daugiau, kad atvažiuotų pas mus. Kitas kelias – rizikuoti ir kviestis žaidėją po traumos.
Kelias iki gero žaidimo dar tolimas, bet tikiuosi pasiekti tikslą.
– Atrodo, kad „Parma“ žaidimas jūsų dar netenkina?
– Žaidimas gerėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėjausi. Pažangos norėtųsi didesnės. Tam yra objektyvių priežasčių, nes turnyre Panevėžyje dėl traumų neturėjome įžaidėjų.
Buvome priversti keisti žaidimą, o tai buvo sudėtinga. Kita vertus, užsigrūdinome, pabandėme žaisti ir laimėti be įžaidėjo.
– Kokios trukmės sutartį pasirašėte?
– Vienam sezonui su galimybe pratęsti. Sutartis prasitęs, jei komanda Jungtinėje lygoje bus geriausiųjų aštuntuke ir pateks į atkrintamąsias varžybas.
– Klubas neplanuoja dalyvauti Europos turnyruose?
– Praėjusį sezoną „Parma“ užėmė 13-ąją vietą, todėl į europinius turnyrus nepateko. Bet planuose tai numatyta ir kitą sezoną bus siekiama dalyvauti.
