Ir kai Dainius Adomaitis per oficialią spaudos konferenciją pabrėžtinai ėmė šaukti, daužyti stalą ir angliškai keiktis, darėsi aišku, kad artėja laikas pakartoti tuos žodžius.
Turėtum labai nemylėti sporto šakos, kad šitaip su ja elgtumeis. Tau turėtų rūpėti tik tavo ego, kad priimtum tokius sprendimus, kokių ėmėsi FIBA.
Ir kai tai padarai, pasak klasiškų žodžių, L.Kunigėlio ištartų per 2012 metų Londono olimpinių žaidynių atrankos turnyrą Karakase, turėtum „užsikrušti“.
D.Adomaičio žodžiai „sumautas pokštas““ ir „bl...“ – tik į dangų šovusi viršūnė, kuri brendo nuo pat pirmosios pasaulio čempionato dienos.
Iš tiesų – nuo dar anksčiau, tačiau pradžiai pažiūrėkime į tai, kas nutiko Kinijoje.
Nuo pat pirmųjų dienų į FIBA langus skriejo kritikos akmenys, su rašteliais: „Kas vyksta pasaulio čempionate?“
Su begale sunkumų susidūrė žurnalistai, nemažai karčių žodžių bėrė sirgaliai, garsiai nuostabą ir pyktį reiškė garsūs treneriai.
Jono Valančiūno reikalavimas „kažką daryti“ ir D.Adomaičio visų klausimų adresavimas FIBA organizacijai bei Lietuvos rinktinės parašytas protestas tik tapo bendros visumos ietigaliu, smeigusiu į krepšinio organizaciją, kuri dėl karo su Eurolyga liko be geriausių tarptautinio krepšinio teisėjų pasaulyje.
Serbų treneris Aleksandras Džordževičius po pergalės prieš Filipinus juokėsi iš pasaulio čempionato sistemos: po pirmojo grupių etapo komandos ankstų rytą lipo į lėktuvus ir skrido į kitus miestus, o jau kitą dieną privalėjo žaisti.
„Tik išprotėjęs treneris lieptų treniruotis savo žaidėjams po tokios kelionės“, – pareiškė A.Džordževičius.
Rusų krepšininkas Andrejus Voroncevičius net ir po pergalės prieš Nigeriją 82:77 žėrė priekaištus teisėjams: „Švilpukai buvo ne laiku ir ne vietoje. Pražangos buvo sunkiai suprantamos. Neturiu geros nuomonės apie teisėjus, kurie užknisa. Matyt, jie nežino, kaip krepšinis žaidžiamas Europoje.“
Lenkijos žiniasklaida šaukė apie vagystę po rungtynių su Kinija (69:70).
„FIBA, tai yra tikra nesąmonė. Tai nepateisinama“, – dėl klaidos paskutinę akimirką piktinosi Lenkijos krepšinio žvaigždė Marcinas Gortatas.
O dar juodkalniečių keiksmai FIBA organizacijai ir teisėjams.
Skaudžiausia, kad visa tai – tik dalis tos nesąmonės, kurią FIBA vadina pasaulio čempionatu.
Pirmiausia čia norėčiau padėkoti tiems paprastiems kinams, kurie visada bandė padėti, ne vieną kartą parodė kelią ir buvo labai malonūs, tačiau jų mandagios pastangos buvo užgožtos nesklandumų. Ir už juos atsakinga – FIBA.
Nuo absurdiškų situacijų – kai žiniasklaidai skirtame gide nurodoma, kad „gali būti, kad internetas neveiks“, iki kitoje pastraipoje prašymo „dalintis įspūdžiais“ iš pasaulio čempionato.
Nuo nesugebėjimo užtikrinti sklandaus pasaulio čempionato: kai krepšininkai ir treneriai pyko dėl mėgėjų lygio teisėjavimo, dalis sirgalių negalėjo suvokti, kodėl susiduria su bėdomis viešbučiuose, o žurnalistai juokėsi, kai negalėjo normaliai išsiųsti medžiagų.
Dalis darbo tapo imtynėmis su Kinijos didžiąja ugniasiene.
Juk kai nusprendi šaliai skirti pasaulio čempionatą – visai nerūpi, kaip ta šalis žiūri į visą pasaulį.
Tai – veikiau didelis nesusipratimas nei pasaulio čempionatas. Atrodo, kad čia pirmą kartą atvyko tie patys FIBA atstovai, kurie patys gūžčiojo pečiais ir kartojo frazę: „Mums irgi“.
Neveikė tas, neveikė anas. Retas savanoris kalbėjo angliškai.
Dar net ruošiantis pasaulio čempionatui pasipylė absurdiškos bėdos su vizomis.
Iš pradžių sėdi ir lauki tradiciškai įprasto kvietimo, kurį pristatysi į ambasadą, bet sulauki laiško, kad to kvietimo nereikės – jį ambasados gaus tiesiogiai. Nuėjęs į ambasadą sužinai, kad jokio laiško niekas dar negavo, tad paskutinėmis dienomis sėdi ir lauki.
Netrukus sulauki skambučio iš Kinijos ambasados Lietuvoje, kad jau atsidūrei sąraše. Gauni vizą. O tavo pašte pasirodo specialus kvietimas, kurio net būti neturėjo, o jame – dar ir kitų žiniasklaidos priemonių atstovų dokumentai.
Jeigu pradėsi skaičiuoti tokių absurdų skaičių, tai susikrautų visai nemenkas rezultatas.
Bet jeigu kai kuriems sirgaliams ir čia gausiai atvykusiems Lietuvos žurnalistams teko kankintis, bet buvo galima išgyventi, tai krepšininkams tokios, kaip sakė D.Adomaitis, nesąmonės buvo pražūtingos.
Jeigu tau nerūpi tavo darbas, tai nerūpi, bet liesti tų, kurie aukoja savo laiką vardan rinktinių tikrai nevalia.
Pažiūrėjus į tuos teisėjus, kurie dirbo per Australijos ir Lietuvos ar Lietuvos ir Prancūzijos rungtynes, darėsi net nejauku.
Kokio velnio į pasaulio čempionatą turėtų vykti NBA ir Eurolygos krepšininkai, jeigu teisėjai nesugeba atlaikyti jų svorio?
FIBA ambicijos Lietuvos krepšiniui kainavo labai daug. Ir netgi dar neprasidėjus pasaulio čempionatui.
Atrankos į pasaulio čempionatą langų sistema tapo tikru spjūviu į veidą krepšinio šaliai. Su visa pagarba kiekvienai valstybei, bet ar tikrai verta Lietuvai žaisti su Kosovu?
Ką atnešė krepšinis prirūkytoje salėje?
Atranką D.Adomaitis su komanda įveikė lengvai ir paprastai, tačiau tuo metu rinktinės žiūrimumo reitingas važiavo žemyn.
Lietuvos rinktinės sirgaliai nenorėjo žiūrėti į komandą, kurioje nėra geriausių žaidėjų. Ne dėl to, kad atvykę būtų labai prasti, bet buvo sunaikintas pats principas – juk kaip džiaugėsi šią vasarą į „Vanagupės“ viešbutį atvykę stipriausieji žaidėjai, kurie buvo pasiilgę tradicinės vasaros, tos treniruočių stovyklos.
FIBA iškankino geriausias rinktines tik dar kartą primindama, kad yra griozdiška organizacija, nesugebanti keistis ir ieškoti kompromisų.
Karas su Eurolyga žlugdo tai, dėl ko pati FIBA ir atsirado – krepšinį. Juk kaip keistųsi teisėjavimo lygis, jeigu čia dirbtų visi geriausi Eurolygos teisėjai.
Kaip atrodytų koks nors kitas atrankos turnyras patogiu grafiku, jeigu ten atvyktų ir Eurolygos krepšininkai.
Bet kai nori parodyti, koks didelis ir rimtas esi, spjauni į veidą visiems pamatiniams principams.
Tada ir gaunasi pasaulio čempionatas, kur per spaudos konferenciją treneris daužo stalą.
Kur garsūs vardai stebisi, kas iš viso sukūrė tokią sistemą, per kurią krepšininkai net pailsėti normaliai negali.
Kur pripažįsti, kad teisėjai padarė brangią ir žioplą klaidą, bet jau nieko padaryti negali, tad tik palinki Lietuvos rinktinei sėkmingos kelionės namo.
Kur vis daugiau didžiųjų klubų pradės svarstyti, ar tikrai verta išleisti savo krepšininkus, kur tinkamai jais pasirūpinti nenorima.
Kur didžiausios žvaigždės pasaulyje pradeda tarti „ne“.
Kur praradęs autoritetą Europoje bandai visais būdais savo galią išlaikyti Pietų Amerikoje, Afrikoje ar Azijoje.
Kur nesugebi pripažinti organizacinių klaidų ir pradedi kaltinti Kiniją, nors kiekvienam buvo aišku, kad reikėtų gerokai anksčiau ir rimčiau ruoštis čempionatui tokioje šalyje.
Kur supranti, kad FIBA tarsi tyčia murkdo rinktinių krepšinį.
Belieka sutikti ne tik su D.Adomaičio keiksmais per spaudos konferenciją, bet ir labai taikliu pastebėjimu – pasaulio čempionatas be Lietuvos rinktinės sirgalių jau tikrai bus kitoks.
