Lietuvos krepšininkai kelius į Kiniją pramynė dar beveik prieš du dešimtmečius, tad nenuostabu, kad čia vis nuskamba ir lietuviški vardai.
Tada kinai tik planavo didžiosios ugniasienės, skirtos interneto kontrolei, statybas, o vietinė lyga dar negalėjo mėtytis tokiomis sumomis, kad suviliotų ir NBA žvaigždes.
Šeštadienį Kinijoje prasideda pasaulio krepšinio čempionatas, kuris žada daugybę intrigų – ypač Lietuvos rinktinei, kurios grupė startuos sekmadienį, o Dainiaus Adomaičio komanda susitiks su Senegalu.
Vis sugrįžta
Vienas pirmųjų į Kiniją atvykusių Lietuvos krepšininkų – ir dabartinis Regionų krepšinio lygos (RKL) prezidentas Vaidas Jurgilas. 1997 metais jis pasirašė vienerių metų sutartį su Šanchajaus „Sharks“ klubu. Vėliau apie jį pasaulis sužinojo, nes būtent „Sharks“ sistemoje užaugo Kinijos krepšinio legenda Yao Mingas.
Tada penkerius metus profesionalų krepšinį žaidęs dvimetrinis puolėjas paklausė „Sharks“ klube 1996-1997 metų sezoną praleidusio Sauliaus Štombergo, su kuriuo kartu rungtyniavo Kauno „Atlete“, patarimo ir niekada nesigailėjo.
Vos nuskambėjus klausimui apie šią tolimą šalį V.Jurgilo balse kažkas pasikeičia – tai iškart leidžia suprasti, kad kalbi su aistringai Kiniją pamilusiu žmogumi.
„Ir dabar pasiilgstu, todėl kartais nuskrendu. Su kinais susirašome. Mėgstu ir kinų maistą. Asmeniškai man Kinija davė labai daug. Ir kalbu ne tik apie pinigus. Čia atsirado daugybė pažinčių. Tai labai įdomi šalis“, – lrytas.lt sakė V.Jurgilas, kuris baigęs krepšininko karjerą netgi įkūrė verslą, kurį susiejo su Kinija.
Dėl grynųjų susidūrė su Rusijos pareigūnais
Šiandieną apie žaidimą Kinijoje galėtų papasakoti nemažai žaidėjų ar trenerių. Kinams tikrai įsiminė ir jų rinktinę treniravusio Jono Kazlausko pavardė, o dar vieną sezoną čia praleis ir rinktinės trenerių štabo nesvarstytas Donatas Motiejūnas, kuris kaip tik sudarė sutartį su tuo pačiu „Sharks“ klubu, kur žaidė ir vienas iš straipsnio herojų V.Jurgilas.
Tik pastarajam teko daugiau rizikuoti. Jeigu Kinija ir šiandieną dar vadinama egzotika, tai tuomet tokia kelionė prilygo visiškai fantastikai. Kai V.Jurgilas išvyko į Kiniją, Lietuvoje buvo praėję vos dveji metai po pirmojo bankomato įrengimo, Lietuvos futbolo rinktinė žaidė Vilniaus „Žalgirio“ stadione.
Pasaulyje tuomet aidėjo raudos dėl princesės Dianos mirties. Honkongas buvo išbrauktas iš Jungtinės Karalystės kolonijų sąrašo.
Krepšininkams Kinijoje mokėti grynaisiais dar buvo įprasta praktika.
„Jeigu atvirai, tai sutartyje buvo nurodyti grynieji. Tad 1998 metais baigiau sezoną ir į Lietuvą keliavau per Maskvą. Tada iš Maskvos nebuvo galima išvežti užsienio valiutos. Mane sustabdė ir nenorėjo išleisti, – nemažai streso suteikusi momentą prisiminė V.Jurgilas. – Aš jiems rodžiau sutartį, aiškinau, kad sumokėti visi mokesčiai. Juk nebuvau net išėjęs iš oro uosto. Dėl manęs lėktuvas negalėjo pakilti gal valandą.“
Mokė Y.Mingą
V.Jurgilas Kinijoje greitai susidūrė su Y.Mingu. 229 cm ūgio kinų milžinas „Sharks“ klube žaidė iki 2002 metų, kai pakėlė sparnus į NBA. Vėliau NBA žvaigždė įsigijo „Sharks“ klubą, tačiau atsisakė teisių į jį, kai tapo Kinijos krepšinio asociacijos vadovu. Dvimetrinis lietuvis netgi mokė jaunąjį Yao krepšinio gudrybių.
„Mums iškart paaiškino, kuo jis svarbus. Tada jam buvo 17 metų. Dar nemokėjo mesti kabliu, tvirtai žaisti nugara, todėl turėjau jį mokyti. Jis dirbo labai daug. Jam buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, – prisiminė V.Jurgilas. – Tik kartais treneriai mane stebindavo. Uždėdavo 17-mečiui 100 kilogramų štangą ir jis turėdavo daryti pilnus pritūpimus. Sakydavome, kad nedarytų, nes kenkia nugarai.“
Dėl Y.Mingo būdavo ir nutraukiamos „Sharks“ treniruotės. Atvykę valdininkai rikiuodavosi nuotraukoms. Abejonių, kad šio klubo sistemoje auga tikra Kinijos krepšinio ateitis nebuvo.
„Kadangi treniruotės būdavo labai sunkios, tai mes laukdavome tų delegacijų, – juokėsi V.Jurgilas. – Išties jis buvo labai saugomas, suteiktos išskirtinės sąlygos. Man tekdavo su juo dirbti, nes ten žaidžiau sunkiuoju kraštu.“
Suteikė laisvę
Atvykusį į Kiniją V.Jurgilą stebino ne tik kultūriniai pokyčiai. Štai Šanchajus turėjo ištisą sportininkų bendrabučių rajoną. Ten stovėjo ir olimpinė valgykla, kur buvo galima gauti geriausio maisto. Bendrabučiuose galiojo griežtos taisyklės, bet V.Jurgilas gyveno šiek tiek toliau nuo šio rajono viešbutyje, tad su kitais klubo užsieniečiais galėjo mėgautis laisve.
Vėliau kitas šio straipsnio herojus Martynas Purlys papasakos (skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“), ką reiškia griežtas kinų režimas. V.Jurgilas apie tai buvo girdėjęs, tad džiaugėsi, kad jam teko kiek kitokia dalia.
„Man buvo galima vaikščioti visada ir kur noriu. Tik po tų fizinių treniruočių daug privaikščioti ir negalėdavai. Bet draudimų ir nesulaukdavome. Gyvenome su keliais rusais, buvo ir amerikietis. Kinai turėjo įspūdingą kultūrinę programą. Šanchajus buvo milžiniškas. Kiekvieną savaitgalį turėdavome pietauti su treneriais ir rėmėjais. Kartą paklausiau, ar galiu neiti, tad jie man paaiškino, kad tai daryti būtina“, – pasakojo V.Jurgilas.
Jo žodžiai skambėjo visiškai priešingai nei M.Purlio, kuris dabar su šypsena pamena griežtas taisykles.
Prigijo pravardė
V.Jurgilas ir šiandieną pakankamai dažnai mėgaujasi kinų virtuve. Čia atvykęs jis ragaudavo kone viską, ką kinai pasiūlydavo.
„Gan greitai pradėjau su kinų lazdelėmis valgyti. Prigijo ir pravardė „No problem“ („Jokių problemų“, – red.). Mano anglų kalba nebuvo tada gera, tad kai paklausdavo, ar valgysiu vieną ar kitą patiekalą, sakydavau: „No problem“, – juokėsi V.Jurgilas.
Jeigu apimdavo europietiško maisto ilgesys, kankintis jam nereikėdavo – Šanchajus pasiūlė daugybę aukšto lygio restoranų su vakarietiškais patiekalais.
„Tik kai atvykdavo kas į svečius, juodos duonos kepalą galėdavau iškart suvalgyti“, – juokėsi jis.
Jam ypač įsiminė, kad kinai maistą gamina ir iš vėžlių. Tad kartą atvykus jo dukrai, treneriai nusprendė padovanoti vėžlį. V.Jurgilas jį keletą savaičių laikė vonioje, o tada paleido į tvenkinį.
„Tiesiog negalėjau grąžinti į restoraną ir suvalgyti“, – sakė jis.
Žadėjo milijoną, bet nubraukė nulį
Kinai užsieniečiams krepšininkams stengėsi palikti įspūdį. Kinijos krepšinio lyga tada mėgino pritraukti vis daugiau žaidėjų, ruošėsi tam, kas vyksta dabar. V.Jurgilui įsiminė, kaip tuščias tribūnas buvo bandoma užpildyti kareiviais. Tai ypač jausdavosi per rungtynes su kariuomenės klubu.
Tačiau ir tada krepšinis buvo populiarus, o aistruoliai mėgo lieti emocijas.
„Įsiminė Žvaigždžių diena. Užsieniečiai žaidė prieš Kinijos krepšininkus, kur buvo ir Y.Mingas. Tada dar dalyvavau dėjimų konkurse, bet nelaimėjau. Pamenu, kad teisėjai labai palaikė kinus, o mes paskutinę akimirką iš aikštės vidurio pataikėme ir laimėjome. Tada tarsi Graikijoje į aikštę pradėjo skrieti monetos, visa arena švilpė. Mes iškart bėgome į persirengimo kambarį. Teisėjai nenorėjo įskaityti pergalės, bet galiausiai tai padarė“, – pasakojo V.Jurgilas.
Tačiau sugadinta diena Kinijos krepšininkams buvo ne didžiausias kuriozas, nutikęs tą vakarą.
„Kai jau visi nurimo, mums įteikė milijono juanių čekį. Visi labai apsidžiaugėme, skaičiavome, kiek čia kiekvienam klius. Vakare ateiname ir mums duoda po pusantro tūkstančio dolerių. Paklausėme, kur kiti pinigai, bet mums paaiškino, kad tai buvo reklaminis triukas. Tą papildomą nulį tyčia įrašė“, – juokėsi jis.
Tačiau, kaip pabrėžė V.Jurgilas, jokie keisti nutikimai šios šalies įvaizdžio jam nesugadino. Atvirkščiai – ryšys tapo tik tvirtesnis, tad ne veltui dar 1998 metais šią šalį kaip krepšininkas palikęs jis čia sugrįžo jau verslininko vaidmenyje.
Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“. Antroji dalis vėliau pasirodys ir portale lrytas.lt.
