NBA padangėje „Toronto Raptors“ ilgai buvo laikoma ištižėlių ekipa. 2013-aisiais Kanados klubas jau 18 metų žaidė NBA, tačiau per tą laiką ekipa vos tik kartą laimėjo atkrintamųjų varžybų seriją, nė karto reguliariajame sezone nelaimėjo 50 mačų, nuo 2008-ųjų nepateko į lemiamas akistatas dėl NBA aukso žiedų ir kaip rėtis prarasdavo savo lyderius – Vince'ą Carterį, Chrisą Boshą ir Tracy McGrady.

„Raptors“ ir „Grizzlies“ ekipos kartu 1995-siais žengė nuo Kanados į NBA ir „meškinai“ buvo lyg ir labiau giriami dėl savo geros klubo sistemos. Pabėgę į Memfį, „Grizzlies“ net sugebėjo prisikasti iki NBA finalų, o „Raptors“ kritimo kreivė žemiau nulio nukrito 2013-siais.

Ir tada pasirodė naujasis Kanados ekipos vadovas, kuris NBA buvo pripažintas geriausiu. „Masai Ujiri“ – tai ne kokios genties šūkis, egzotinis patiekalas ar animacinio filmuko herojus. Tai žmogaus vardas ir pavardė, kuriam klubo savininkai liepė ištraukti „Raptors“ iš prarajos dugno ir pakelti ekipą į olimpą.

Jau patį pirmąjį sezoną „Raptors“, kurio virtuvėje pradėjo šeimininkauti M.Ujiri, sugebėjo pasiekti klubo reguliaraus sezono rekordą – laimėjo 48 mačus ir atkrintamųjų varžybų etape susikirto su nežinia ką galvojančiu, ant savo išbarstyto smėlio slystančio „Brooklyn Nets“.

Nors naujasis Kanados klubo vadovas susirinkusiems sirgaliams šaukė „Fuck Brooklyn“, tai buvo labiau adrenalino pliūpsnis jam pačiam ir aistruoliams.

„Raptors“ paskendo paskutiniame septintajame mače su „Nets“, kai 37-erių Paulas Pierce'as, kuris strakalioti po aikštę ir blokuoti varžovų metimus baigė jau 2004-aisiais, sugebėjo savo blokais uždaryti kelią Torontui į kitą lemiamų kovų etapą.

Ir toliau NBA aplinka juokėsi iš „Raptors“ lyg iš penktoko, kuris pabandė nevykusiai ir šveplai nusikeikti suaugusiųjų rate.

„Jie neturi „to kažko“, – po metų tas pats P.Pierce'as kalbėjo jau „Washington Wizzards“ ekipos sudėtyje, kai „Raptors“ ir vėl pateko į pirmąjį NBA atkrintamųjų varžybų raundą.

„To kažko“ – tai pasitikėjimo savimi, dvasios stiprybės ir nugalėtojo instinkto.

„Žinau, kad visi ir vėl nori išgirsti mano garsiuosius žodžius ir tai pasakyčiau apie P.Pierce'ą, – eiliniame susitikime su sirgaliais 2014-aisiais kalbėjo M.Ujiri. – Tai va. Man nusišikt ant jo“.

Ir antrą kartą „Raptors“ vadovas gavo baudą iš NBA už tokius skambius žodžius bei asmeninį laišką, kad vertėtų burną prasiplauti muilu.

Kas iš to išėjo – kaip galvojate? Ir vėl Kanados ekipa pralaimėjo, tik šįkart „sausai“.

Daugelis NBA klubo vadovų į lygą prasimušdavo standartiniais keliais – ar pabaigus krepšininko karjerai, ar pabuvus komandos treneriu arba agentu, ar pasitrynus garsių strategų štabuose.

Prieš 17 metų į NBA prasibrauti panoręs M.Ujiri tokios prabangios istorijos neturėjo: jis net arti nebuvo prie lygos krepšinio aikštės ir nieko netreniravo. Tačiau sugebėjo tapti klubo vadovu.

M.Ujiri yra kilęs iš Nigerijos, tačiau jo vardas iš kitos Afrikos žemyno kranto pusės. Mat Masai mama – iš Kenijos, o su M.Ujiri tėvu ji susipažino Anglijoje, kur abu mokėsi Medicinos universitete.

Ten 1970-siais ir gimė Masai, o jam sulauks dvejų, šeima persikėlė į Nigeriją.

Esame pripratę prie klišių, kad Afrikos sportininkų sėkmės formulė siejasi su karais, nepritekliumi, badu – viso to nebuvo M.Ujiri gyvenime ir apie tai negalėjo rašyti ašarą išspausti gebantys įvairūs žurnalai.

Pagrindinė sporto šaka Nigerijoje – futbolas ir Masai augo didžiausiu futbolininkų Zico ir Diego Maradonos aistruoliu. 13 metų jis netikėtai susipažino su visiškai kita sporto šaka.

„Mes eidami į futbolo aikštę kaskart vis užsukdavome prie stovinčio krepšio ir mesdavome į jį kamuolį, – prisiminė M.Ujiri. – Visi juokdavosi, kai futbolo kamuolį mesdavome į krepšį“.

Vieną dieną Masai keliai susikirto su JAV krepšinio treneriu Oliveriu B.Johnsonu, kurį visi labiau žino kaip „treneris OBJ“. Arba tiesiog – „Afrikos krepšinio krikštatėvis“.

Prie keletą metų iki susitikimo su M.Ujiri treneris atrado Hakeemą Olajuwoną, kuris tuomet dar stovėjo futbolo vartuose ir pradėjo iš jo daryti krepšininką. Dabar OBJ krepšinio bacila užkrėtė ir Masai.

Tad D.Maradoną pakeitė Michaelas Jordanas, kuris kaip tik ir debiutavo NBA.

„Kai kažkada NBA direktorių susitikime M.Jordanas priėjo prie manęs ir paklausė, kaip man sekasi – tiesiog vos neapalpau“, – prisiminė dabar jau NBA čempionų „Raptors“ vadovas M.Ujiri.

Reikia pripažinti, kad vaikinas iš Afrikos į NBA norėjo prasimušti ne kaip vadybininkas ir ekipos vadovas, o kaip žaidėjas.

Iš Nigerijos jis išvyko mokytis į Sietlą, kur įnirtingai rengėsi stojimui į universitetą, suprasdamas, jog atsilieka visais įmanomais aspektais – tiek krepšinio, tiek ir mokslo.

Po dviejų metų darbo aikštėje ir suole, jis sugebėjo prasibrauti universitetą ir net pateko į pirmojo NCAA diviziono ekipą „Montana Bobcats“.

Tačiau iš Montanos komandos į NBA nepatenkama, o M.Ujiri net nebuvo geriausiu ekipos nariu. Jis suprato, kad NBA durys uždarytos ir patraukė ieškoti krepšinio laimės į Europą. Na, tikrąja krepšinio Europa tai būtų sunku pavadinti – savo paslaugas jis siūlė Anglijoje, antrame Belgijos krepšinio divizione, pusiau profesionalioje Vokietijos lygoje, Suomijoje ir net, atsiprašome, Danijoje.

Būtent ten jis suprato – jei jau krepšininko karjera tave nubloškė į Daniją, vadinasi jau laikas ją baigti.

M.Ujiri tiesiog persimetė į krepšinio skautus, bet jis turėjo vieną aiškų pliusą prieš kitus konkurentus iš Amerikos: krepšinio supratimą nuo pat jo dugno ir norą dirbti.

Būsimasis „Raptors“ vadovas daug keliavo, bendravo su treneriais ir žaidėjais JAV, Europoje ir Afrikoje ir vieną kartą gavo tokį storą pasiūlymą, kurio atsisakyti buvo nevalia.

2000-siais jis lydėjo Nigerijos vidurio puolėją Olumide Ouijedji – jis nebuvo jo agentu, tačiau vyko kaip didelės žaidėjo svitos narys į NBA peržiūras.

Ten jis pasikalbėjo, teisingiau keliais žodžiais persimetė, su fizinio parengimo treneriu Davidu Thorpu. Ir apsikeitė elektroninio pašto adresais.

Po dviejų metų M.Ujiri parašė D.Thorpui laišką.

„Aš ne iš karto supratau, kas man rašo. Pasirodo, jis turėjo labai gerų žinių apie krepšinį ir galėjo surasti įdomių žaidėjų Amerikos mokykloms ir koledžams“, – pasakojo treneris.

D.Thorpas pasiūlė M.Ujiri susitikti per NCAA finalo ketverto kovas ir pastarasis labai greitai sėdo į lėktuvą ir atskrido į JAV. D.Thorpas jį supažindino su visais įmanomais NCAA treneriais.

„Žinote, kaip virusas plinta internetu. Taip Masai paplito per finalo ketvertą“, – prisimindamas juokėsi D.Thorpas.

Jau po mėnesio savo charizma M.Ujiri sužavėjo NBA klubo „Orlando Magic“ vadovybę ir tapo neapmokamu klubo skautu.

Tiesa, tokių skautų NBA yra begalė ir tik patiems atkakliausiems pasiseka. Toks buvo M.Ujiri – jis jau po metų buvo pakviestas padirbėti „Denver Nuggets“ ekipos vadyboje.

Tačiau „Nuggets“ ekipos veikla renkantis žaidėjus nuvylė iš Afrikos kilusį vadybininką ir netikėtai jam kaip aklai vištai grūdas į rankas pateko pasiūlymas padirbėti „Raptors“ skautų vadovu. Tai buvo viena labiausiai įvairiatautė vadybos komanda NBA – joje buvo ispanų, slovėnų, italas, argentinietis, taip pat amerikiečiai.

M.Ujiri suprato, kad tai jo klubas – bet juk norisi kuo daugiau. Ir ką? „Nuggets“ klubas M.Ujiri susigrąžino 2010 metais atgal, davęs jam generalinio vadybininko postą.

Tai iš esmės buvo labai geras darbas, tačiau reikėjo suprasti, kad M.Ujiri teko beprotiška užduotis – jam reikėjo vykdyti mainus su „New York Knicks“ ekipa, nes to pareikalavo Denverio žvaigždė Carmelo Anthony.

Ne kiekvienas imtųsi tokios atsakomybės, nes galiausiai bus pareikalauta iš tavęs atsakyti už tuos mainus, tačiau Masai ramiai ėmėsi šio iššūkio.

Jo mainai buvo geri, o iš „Knicks“ jis dar susižėrė begalę gerų jaunų žaidėjų.

Ši aistra vykdyti gerus mainus nepavedė M.Ujiri ir kitame darbe – „Toronto Raptors“, kur jį ir vėl perviliojo Kanados klubas.

Pasistumdžius kėdėms klube M.Ujiri netikėtai 2013-siais tapo svarbiausiu ekipos veidu – klubo vadovu.

Po dviejų metų skausmingų nesėkmių NBA atkrintamuosiuose mačuose, galiausiai „Raptors“ atnaujino laimėtų dvikovų rekordą NBA – reguliariajame sezone iškovojo 56 pergales, tačiau Rytų konferencijos finale krito nuo LeBrono Jameso kariaunos „Cleveland Cavaliers“.

Greičiausiai šį sezoną M.Ujiri gali vadinti pačiu blogiausiu karjeroje, nes ekipa patikėjo, kad lengvai gali tapti NBA čempione.

„Raptors“ vadovas pratęsė sutartį su treneriu Dwane'u Casey, pasirašė 140 mln. dolerių kontraktą su DeMaru DeRozanu ir pradėjo vadovauti visiems klubo procesams – nuo didžiausios švieslentės pirkimo iki naujos treniruočių salės statybos.

Kitą vertus, M.Ujiri bandė tokiu būdu pabėgti nuo įvaizdžio, kuris kaip šleifas tempėsi paskui Torontą – pralaiminti komanda, kuri praranda savo lyderius bei nėra patraukli investuotojams.

„Skirtumas tarp mūsų ir kitų klubų – mes neturime pergalių istorijos. Mes neturime tokio palikimo. Vadinasi, mes privalome jį sukurti. Juolab kad mums sekasi – juk esame vienintelė komanda visoje šalyje, kuri kovoja NBA. Galima būti net paskutiniu kaimu, tačiau jei tu padarysi nugalinti krepšinio produktą, pas tave eis visos žvaigždės“, – tikino M.Ujiri.

Ir jis galiausiai buvo teisus, tačiau iki pergalingų metų jam dar teko gauti du šaltus dušus po 0:4 nuo L.Jameso ir kompanijos. Ir dar smūgius žemiau juostos jau iš komentatoriaus P.Pierce'o: „Metai iš metų „Raptors“ nesugeba nieko pasiekti, nes ekipa nesugeba suvaldyti ją slegiančios atsakomybės“.

Bet po to netikėtai L.Jamesas persikėlė į Vakarus ir tokiam posūkiui geriau pasirengęs buvo M.Ujiri.

Maža to – jis buvo vienintelis generalinis klubo vadovas, kuris turėjo geležinius kiaušus ir ekipą kūrė pats: be slaptų viliojimų, be sezonų atidavimo, be susitarimų su agentais.

Jis „sukalė“ ekipa su aiškiais lyderiais: D.DeRozanu, Kyle'u Lowry ir Serge'u Ibaka bei jaunimu, kurį jis susirinko per NBA naujokų biržą. Viską jis darė tik pasikliaudamas savo uosle.

Visi galvojo, kad afrikiečiai Pascalis Siakamas ir OG Anunoby paimti tik dėl savo ir vadovo šaknų – juk visi iš Afrikos, tačiau paaiškėjo, kad tie vyrukai yra išties reikalingi komandai.

O storulis Fredas VanVleetas – mažas, niekam nereikalingas, bet ką jis išdarinėjo pastarąjį sezoną...

Be savo charizmos, M.Ujiri turi ir dar vieną svarbią vadovo dovaną: jis agresyvus ir turi skiepą nuo sentimentų.

Kai tik jis suprato, kad geriausias NBA treneris D.Casey atsitrenkė į sieną, tuoj pat jį atleido.

Ir atsitik tu man taip, kad po NBA kovų D.Casey buvo pripažintas geriausiu sezono treneriu, o į prizo įteikimo ceremoniją ėjo kaip bedarbis strategas. Ir gavo apdovanojimą už trenerio darbą, kurio jis jau nedirbo.

Po šio atleidimo, kaip sakoma, M.Ujiri tiesiog nutrūko nuo grandinės.

Jis paėmė ir iškeitė vienintelę „Raptors“ žvaigždę ir ekipai atsidavusį krepšininką D.DeRozaną, kad gautų į komandą Kawhi Leonardą.

Kuo tik po tokių mainų nebuvo kaltinamas M.Ujiri – saviškiai priekaištavo, kad jis išdavė DeMarą, sugriovė gerą mikroklimatą komandoje, nuliūdino K.Lowry.

Aplinkiniai – kad pasiėmė į komandą žaidėją, kuris visą sezoną praleido dėl traumos, turi „išdaviko“ etiketę su besibaigiančiu kontraktu. Ir kam dar jis pasiėmė į ekipą prikabintą Danny Greeną?

Įdomu, kur dabar tie kritikai?

M.Ujiri ir dar kartą sulaužė visus NBA dėsnius, kai galvojo apie naują trenerį. Visi didžiausi klubai, atsisakę jau prisitrynusių ekipoje trenerių, žiūri į tolimą aplinką – ieško „šviežio kraujo“.

Sakysime, Steve'as Kerras į „Golden State Warriors“ atėjo iš televizijos, Bradas Stevensas į „Boston Celtics“ – iš studentų krepšinio, „Milwauke Bucks“ vedlys Mike'as Budenholzeris – iš ten pat.

„Raptors“ vadovas tiesiog nutarė trenerio asistentą padaryti strategu. 50-metis Nickas Nurse'as niekada nedirbo pagrindiniu treneriu – jis tik Plėtojimosi lygoje buvo laimėjęs čempiono laurus, ten praleidęs net šešerius metus. Taip užsilaikyti šioje lygoje nenorėtų niekas.

Ir ką – treneris debiutantas „Raptors“ nukaldino NBA titulą. Įdomu, kad M.Ujiri surinko tokią komandą, kurioje nėra nė vieno žaidėjo, kuris Toronto klubo būtų buvęs pašauktas NBA naujokų biržoje.

Paskutinis toks buvo Jonas Valančiūnas, kurį M.Ujiri be gailesčio iškeitė vasario mėnesį. Bam, ir iškeitė, po septynerių metų tarnystės ekipai.

Marcas Gasolis, anksčiau turėjęs geriausiai besiginančio žaidėjo titulą, jau buvo niekam neįdomus su savo 30 mln. dolerių kontraktu. Bet M.Ujiri nutarė rizikuoti – keisti lietuvį į kur kas vyresnį ir ne itin sveiką krepšininką.

Jis rizikavo trapia ekipos chemija, kuri galėjo sugriūti ispaną įtraukus į pagrindinį starto penketą, o S.Ibaką pasodinus ant atsarginių žaidėjų suolo. Jis rizikavo, mokėdamas net ir prabangos mokestį – jei šis sezonas būtų ir vėl nekoks, vargu, ar ekipos savininkai būtų gerai nusiteikę M.Ujiri atžvilgiu. Juk „Raptors“ – trečioji pagal brangumą ekipa NBA.

Reikia pripažinti, kad tokia agresyvi vadyba dar nė karto nedavė vaisių NBA – taip buvo dar vakar. O dabar „Raptors“ yra čempionai.

NBA kovas komentuojantis P.Pierce'as po šio sezono pirmųjų dviejų mačų Rytų konferencijos finale su „Milwaukee Bucks“ ekipa, po kurių kanadiečiai atsiliko 0:2, garsiai pareiškė: „Čia kova baigta ir viskas aišku, finale žais „Bucks“.

Po to „Raptors“ laimėjo keturis mačus iš eilės ir nuo M.Ujiri nedingo šypsena, prisimenant komentatoriaus „prognozes“.

„Raptors“ ekipos vadovas septynerius metus laukė, kol jo ekipa laimės NBA čempionatą ir jis galiausiai ne žodžiais smogs buvusiam kritikui P.Pierce'ui – ir dar kaip smogė...