31-erių arbitras teisėjauti pradėjo dar būdamas moksleiviu, nors tada jo galvoje kirbėjo slapta mintis apie krepšininko karjerą. Prireikė 15-os metų, kol galiausiai G.Vilius atsidūrė Eurolygoje. Tiesa, ne kaip profesionalus krepšininkas, bet kaip aukščiausio lygio teisėjas.
„Ilgą laiką lankiau Kauno krepšinio mokyklą, o paskutiniais metais perėjau į „Perkūną“. 10-metį praleidau krepšinio aikštelėje, tačiau buvo daugiau nei akivaizdu, kad aukšto lygio krepšininku netapsiu“, – dabar su šypsena jaunystės svajones lrytas.lt prisiminė Eurolygoje teisėjaujantis G.Vilius.
Tuo metu G.Viliaus tėtis teisėjavo Kauno krepšinio mėgėjų lygoje (KKML). Iš pradžių, arbitras tik stebėjo, kaip rungtynėms teisėjauja jo tėtis, bet vėliau, atėjus tam tikram amžiui, pats nusprendė išbandyti teisėjo darbą.
„Tėčio patarimas buvo toks, kad pats turi nuspręsti, ar tau tai patinka, ar ne. Jei tuo užsiimsi, tuomet privalai daryti tai atsakingai ir skirti tam daug savo laiko arba geriau visai nedaryti“, – gyvenimišką tėčio patarimą lrytas.lt atskleidė iš Kauno kilęs teisėjas.
G.Viliaus karjera klostėsi mažais, bet užtikrintais žingsniais – nuo KKML, Moksleivių krepšinio lygos, Nacionalinės krepšinio lygos rungtynių iki pat Lietuvos krepšinio lygos (LKL), o galiausiai ir Eurolygos turnyrų.
„Nežinau, ar buvo tas lūžis, – apie karjeros vingius užsiminė G.Vilius. – Aš koncentruojuosi į patį procesą – teisėjavimą, pasiruošimą ir analizę. Neturėjau tada, neturiu ir dabar galutinio tikslo. Nesu tas žmogus, kuriam reikia išsikelti fantastinius siekius. Aš tikiu procesu, o ne galutiniu tikslu. Kas iš to tikslo, jei nežinai kaip jį pasiekti. Mėgstu sakyti: „Sėdi į traukinį ir važiuoji, o kur teks išlipti – laikas parodys“.
G.Vilius iš traukinio lipti kol kas tikrai nežada.
Lietuviui jau teko ypač atsakingos užduotys: teisėjauti Europos taurės finale ir pasaulio vaikinų iki 17 metų čempionato finale.
Negana to, vos prieš kelias dienas jaunas arbitras sulaukė neeilinio pripažinimo, kuomet buvo išrinktas geriausiu Lietuvos metų teisėju. Dar praėjusiais metais teisėjų reitinge ketvirtoje vietoje buvęs G.Vilius, šiemet šoktelėjo per tris pozicijas ir už nugaros paliko patyrusius arbitrus.
„Galbūt reikia šiek tiek talento, bet esmė yra sisteminė disciplina darbui. Protingas savikritiškumas ir pasitikėjimas bei tikėjimas tuo, ką darai. Karjera susideda iš daugybės būsimų sezonų. Vieną kartą įvertinimai bus vieni, kitą kartą bus kiti“, – savo pasiekimus lrytas.lt kukliai įvertino G.Vilius.
Nors kauniečio tarptautinė karjera dar tik prasideda, lietuvis, ko gero, jau spėjo įsirašyti į Eurolygos metraščius, kuomet skyrė techninę pražangą „Barcelona“ ekipos treneriui Svetislavui Pesičiui.
Patyręs serbas vos per minutę gavo dvi technines pražangas ir buvo išprašytas iš aikštės. Įvykų epicentre atsidūręs teisėjas iš Lietuvos „Barcelona“ treneriui skyrė pirmąją techninę nuobaudą nuo kurios viskas ir prasidėjo.
Visgi Eurolyga griežtai kontroliuoja tiek teisėjų darbą, tiek jų pasisakymus viešojoje erdvėje, todėl paklaustas apie skandalingą situaciją G.Vilius nesiruošė atskleisti detalių: „Šiuo klausimu – be komentarų“.
Atvirame pokalbyje pajėgiausias Lietuvos krepšinio teisėjas papasakojo apie teisėjavimo pradžią, darbo užkulisius ir esminius skirtumus tarp JAV ir Europos krepšinio lygų.
– Skirtingi teisėjai turi skirtingą darbo specifiką. Kokiu teisėjavimo principu remiatės jūs?, – lrytas.lt paklausė G.Viliaus.
– Turbūt svarbiausias dalykas – požiūrio klausimas. Niekada negali skirstyti rungtynių į svarbias ir nesvarbias. Klaidų visada padarysi, bet jeigu padarai dėl to, kad leidi sau nenusiteikti, tuomet geriau lik namie.
– Dažnai nutinka, kad teisėjavimas mėgėjų lygose tampa tik papildomu darbu vietiniams studentams, todėl dažniausiai jaunų teisėjų karjeros greitai nutrūksta. Kaip apibūdintumėte savo karjeros pradžią?
– Teisėjauti pradėjau būdamas 16-os metų. Tuo metu, tai buvo ne darbas, o mėgstama nauja veikla. Kadangi nuo septynerių lankiau krepšinio treniruotes, buvo visiškai normalu, kad po mokyklos nuolatos turiu kažkur skubėti. Būdavo, kad sužaisdavau rungtynes už savo komandą ir po to pasilikdavau teisėjauti kitoms rungtynėms. Tokia ir buvo ta pradžia.
– Kiek apskritai teisėjai domisi krepšiniu, ar jus galima laikyti aistringais šio sporto sirgaliais?
– Sirgaliais, tai tikrai ne. Priešingai, teisėjai rungtynes žiūri visiškai be emocijų, nes tuo metu natūraliai pradeda stebėti teisėjų darbą, kokios emocijos aikštelėje, ką veikia žaidėjai.
Galbūt mus galima lyginti su sirgaliais, nes mes nuolatos stebime kitų čempionatų lygas. Domėjimasis krepšiniu palengvina mūsų darbą, žinome, kas vyksta aplink mus. Tai lyg darbas be apibrėžtų darbo valandų, tik reikia protingai skirstyti laiką.
– Šį sezoną pradėjote teisėjauti ir Eurolygos rungtynėms. Kokie jausmai užplūdo teisėjaujant geriausiems Europos krepšininkams?
– Žinoma, per kelias pirmąsias rungtynes jaudulio buvo daugiau, bet vėliau viskas nusistovėjo į standartinį jaudulį, kuris jaučiamas prieš kiekvienas rungtynes.
Jaudulys dingsta prasidėjus veiksmui aikštelėje, tuomet nėra kada galvoti apie pavardes. Svarbiausia, kad būtum vienodas, ar tu teisėjauji Eurolygoje, ar Europos taurėje, ar LKL. Jei bandysi kažką dirbtinai įrodyti, galiausiai viskas atsisuks prieš tave patį.
– Kaip vyksta pasiruošimas tokio rango rungtynėms?
– Prieš išvyką pasižiūrime abiejų komandų pastarąsias rungtynes. Stebime kelias rungtynes, kaip komanda žaidė išvykoje ir kaip namuose. Analizuojame specifinius žaidėjus. Jei komandos jau žaidė tarpusavyje, tada būtinai analizuojame to sezono tarpusavio rungtynes, tuomet aiškiau, kas prieš ką ginasi ir kokios emocijos buvo tarp žaidėjų. Rungtynių rytą turime bendrą pasitarimą tarp teisėjų su kuriais teks dirbti.
Visgi rungtynių dieną nemėgstu žiūrėti įrašų, noriu palikti savo galvą šviežią, be išankstinių nuostatų. Viską pasidarau iki kelionės arba kelionės metu.
– Kurios Eurolygos rungtynės kol kas įsiminė labiausiai?
Vienų rungtynių išskirti negalėčiau. Galbūt labiausiai įsiminė kolegos su kuriais teko teisėjauti ir jų žmogiškos savybės. Atrodo, kad kuo didesnis profesionalas, tuo paprastesnė asmenybė.
– Kaip galėtumėte palyginti LKL ir Eurolygos turnyrus bei teisėjavimą juose?
– Skirtumų mažiau nei gali atrodyti. Išskirčiau tai, kad Eurolygoje daugiau žaidimo „antrame auškšte“, daugiau fizinio kontakto, krepšininkai labai gerai ir legaliai žaidžia gynyboje visais aspektais – tiek ant perimetro, tiek dvikovose po krepšiu ar veržiantis.. LKL daugiau sudėtingų ir sunkiau prognozuojamų situacijų.
– Kiek teisėjams yra svarbus fizinis kūno pasiruošimas?
– Tiek FIBA, tiek Eurolygoje yra tam tikri fiziniai normatyvai, kuriuos turi atitikti teisėjai. FIBA yra paruošusi atskirą programą, kuri teisėjams siunčiama kas mėnesį. Joje nurodoma, kiek teisėjai turi per savaitę laiko sportuoti. Panašiai yra ir Eurolygoje. Organizacijos aprūpina specialia įranga, laikrodžiais, kurie fiksuoja teisėjo aktyvumą. Vėliau visa informacija keliama į duomenų bazę.
– Pasirinkote ne FIBA, o Eurolygos turnyrus. Kaip vyksta teisėjų atranka ir priėmimas į šias organizacijas?
– FIBA turi savo teisėjų grupę, kurie teisėjauja tik šios organizacijos turnyruose, o Eurolyga savo. Kiekvienais metais Eurolygą papildo savo teisėjų grupę. Galima sakyti, kad tai yra medžioklė. Eurolygos atstovai stebi visus Europoje teisėjaujančius arbitrus ir vėliau pateikia jiems asmeninį pasiūlymą prisijungti prie lygos. Praėjusiais metais buvo pakviesti šeši teisėjai, ir aš tarp jų.
– Viskas vyksta paprastai, gaunate skambutį su siūlymu prisijungti ir privačiai susitariate?
– Eurolygoje viskas vyksta taip. FIBA turnyruose kiekviena šalis turi tam tikras kvotas su tam tikru teisėjų skaičiumi. Teisėjų asociacija kartu su krepšinio federacija siūlo teisėjus, kurie taps FIBA teisėjais, tada FIBA tvirtina galutinį teisėjų sąrašą.
– Visgi teisėjavote ne tik Europoje. Prieš kelerius metus save išbandėte ir NBA vasaros lygoje. Kuo skiriasi teisėjavimas JAV ir Europoje?
– Pats žaidimas labai skiriasi. Ypač skiriasi reguliaraus sezono metu. NBA visas dėmesys skiriamas žaidėjui su kamuoliu, bet šioje lygoje greičiai išties įspūdingi. NBA praktiškai nėra žaidimo be kamuolio. Europoje viskas kitaip. Kaip sakome, vyksta metimas, o tada tarp keturių žaidėjų prasideda „skerdynės“, kas atkovos kamuolį.
Europoje žaidėjas su kamuoliu nėra pagrindinis, kurį reikia stebėti. Žymiai didesnis veiksmas vyksta ten, kur nėra kamuolio.
– Lietuvoje pastaruoju metu kilo nemažas ažiotažas teisėjų darbu, kuris prasidėjo nuo to, jog LKL prezidentas Remigijus Milašius į Karaliaus Mindaugo taurės turnyrą pasikvietė teisėjauti italą Luigi Lamonicą. Pasigirdo kalbų, kad toks sprendimas tarsi nuvertina vietinių teisėjų darbą. Kaip jūs reagavote į šią situacijų?
– Čia buvo lygos sprendimas. Mes nesiruošiame vertinti tokių sprendimų. Krepšinio visuomenė plačiai apie tai pasisako, o mes toliau dirbame savo darbą.
– Jums teko teisėjauti ne vieneriose rungtynėse, kuriose sirgaliai į įvykius aikštėje reaguoja labai karštai. Kaip kovojate su papildomu spaudimu iš tribūnu?
– Baimė dingsta tuomet, kai prasideda rungtynės. Tam yra apsauga, o visas spaudimas susilieja į bendrą visumą. Rungtynių metu esame labai susikoncentravę.
– Į kurį Europos miestą jums vykti teisėjauti yra maloniausia?
– Kažką išskirti būtu sunku, bet maloniausia ten, kur susirenka pilnos arenos. Tokių komandų Eurolygoje yra tikrai nemažai. Kai sirgaliai aistringai palaiko komandą, tada ir teisėjams adrenalino lygis pakylą. Triukšmas ir emocija sukelia įspūdingą atmosferą. Tam ir skirtas sportas, tam žmonės ir renkasi į arenas, kad pajustų atmosferą ir jaustųsi jos dalimi.
– Šių metų pasaulio krepšinio čempionate Kinijoje nebus nei vieno arbitro iš Lietuvos. Ar nustebino toks FIBA sprendimas?
– Žinoma, buvo netikėta. Manau, kad bent vienas teisėjas iš Lietuvos ten turėjo būti.
