Portale lrytas.lt – speciali rubrika, skirta Lietuvos krepšinio lygos atkrintamosioms varžyboms. Įdomiausi faktai, įvykiai, kuriozai, skandalai – visko būta LKL finaluose per lygos istoriją, prasidėjusią dar 1993-iaisiais.
1990 metų kovo 11 dieną atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, mūsų šalies sportininkai beveik iškart atsisakė dalyvauti SSRS pirmenybėse. Krepšinio sezonas tuo metu buvo besibaigiąs, todėl Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“ kuriam laikui liko be oficialių varžybų, tačiau jau 1990 metų rudenį abu garsiausi klubai prisidėjo prie Lietuvos pirmenybėse kovojusių komandų.
1990-1991 metų Lietuvos čempionate žaidė 16 komandų, tarp kurių buvo net septynios Kauno ir keturios Vilniaus ekipos. Su dviejų didžiausių miestų krepšininkais varžėsi Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės ir Viečiūnų klubai.
Turnyras vyko trimis etapais, o antrajame etape iškovoti taškai buvo įskaityti ir paskutiniajame etape, kuriame žaidė tik keturios stipriausios šalies komandos „Žalgiris“, „Statyba“, Panevėžio „Lietkabelis“ ir Kauno „Drobė“.
Čempionato pabaigoje šis ketvertas tarpusavyje sužaidė tris ratus, kurie paeiliui vyko visuose trijuose miestuose Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje, bet Lietuvos čempionai paaiškėjo dar prieš paskutinį ratą.
Pirmojo atkūrus Nepriklausomybę surengto Lietuvos čempionato aukso medalius be didelio vargo iškovojo Raimundo Sargūno treniruojamas „Žalgiris“, kuriame žaidė Algirdas Brazys, Arūnas Visockas, Gintaras Einikis, Darius Lukminas, Darius Dimavičius, Gvidonas Markevičius, Tauras Stumbrys, Gintautas Šivickas, Erikas Bublys, Aurimas Palšis.
Žalgiriečiai pasiekė 22 pergales ir per visą sezoną patyrė vos vieną nesėkmę. Finalo etapo antrajame rate Kauno sporto halėje „Žalgirį“, kuris tuo metu jau buvo užsitikrinęs čempiono vardą, gana nelauktai 94:93 nugalėjo Eduardo Kairio treniruojami „Statybos“ krepšininkai.
„Statyba“ iškovojo 16 pergalių ir užėmė antrąją vietą, o bronzos medalių likimas sprendėsi paskutinėse runtgtynėse, kuriose „Lietkabelis“ įveikė „Drobę“ 81:73. „Lietkabelis“ iškovojo 12 pergalių, „Drobė“ – 11.
Daugelis geriausių Lietuvos krepšininkų tuo metu jau buvo išsivažinėję į užsienio klubus. Tiesa, „Žalgiryje“ ir „Statyboje“ dar buvo likę žaidėjų, kurie šioms komandoms atstovavo SSRS pirmenybėse, tačiau Lietuvos čempionato lygos nebuvo aukštas, trūko informacijos apie rungtynes, todėl sirgalių susidomėjimas buvo nedidelis.
„Lietuvos krepšinio federacija, surengdama baigiamąjį pajėgiausių Respublikos vyrų krepšinio turnyro ratą Vilniaus sporto rūmuose, siekė gražių tikslų, norėjo, kad ir žaidėjams, ir žiūrovams būtų malonu – vieniems žaisti, kitiems – gėrėtis jų žaidimu. Deja, nors keletas rungtynių iš tikro buvo labai įdomios ir atkaklios – žiūrovų beveik nebuvo. Matyt, jų reikia ieškoti kitur, ne Vilniuje...“ – čempionatui pasibaigus patarė laikraštis „Sportas“.
Vienas didžiausių čempionato trūkumų buvo intrigos stoka. Dėl didelio „Žalgirio“ pranašumo čempionai paaiškėjo labai anksti, todėl tikėtis didelio susidomėjimo turnyro pabaigoje buvo naivu.
Kad padidintų intrigą, Lietuvos krepšinio federacija prieš 1991-1992 metų čempionatą pakeitė varžybų sistemą. Pirmajame etape 16 komandų žaidė dviejose grupėse, o antrajame etape vyko atkrintamosiose varžybos. Tiesa, ne tokios kaip dabar – komandos visuose atkrintamųjų varžybų etapuose žaidė po dvejas rungtynes, o nugalėtojai paaiškėdavo susumavus įmestus taškus.
1991-1992 metų Lietuvos čempionate „Žalgirio“ pranašumas jau nebuvo toks didelis. Pirmajame etape čempionai laimėjo tik 12 iš 14 rungtynių. Pagrindinius turnyro favoritus įveikė „Drobė“ ir, labai netikėtai, „Žalgirio“ antroji komanda, kurioje tuo metu žaidė Žydrūnas Ilgauskas, Tomas Pačėsas, Virginijus Praškevičius.
Dvi nesėkmės nesutrukdė „Žalgiriui“ tapti A grupės nugalėtoju, o B grupėje pirmąją vietą užėmė irgi 12 iš 14 rungtynių laimėjusi „Statyba“.
Šios dvi komandos geriausiai žaidė ir per atkrintamąsias varžybas, kuriose iki pat finalo nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. O finale sąlygas aiškiai diktavo Kauno krepšininkai. „Žalgiris“ iš pradžių sutriuškino varžovus Vilniuje 97:74, o paskui nugalėjo ir Kauno sporto halėje 89:76.
Per atsakomąsias rungtynes Modesto Paulausko treniruojamam „Žalgiriui“ nesutrukdė net tai, kad jau pirmojo kėlinio pabaigoje iš aikštės buvo išvytas teisėjus išplūdęs G.Einikis („Keiktis tokiam meistrui nederėtų!“ – apie „karštą“ epizodą rašė laikraštis „Sportas“).
Už du plušėjo kitas kauniečių lyderis D.Lukminas, kuris pelnė net 38 taškus.
Daug atkakliau vyko mačas dėl trečiosios vietos. Jame Kauno „Atletas“ du kartus vienodu 3 taškų skirtumu nugalėjo „Lietkabelį“ 86:83 (svečiuose) ir 72:69 (namie).
1992-1993 metų sezone, paskutiniajame prieš Lietuvos krepšinio lygos įkūrimą, šalies čempionate turėjo dalyvauti 16 komandų: aštuonios – iš Kauno, dvi – iš Vilniaus, po vieną – iš Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės, Plungės ir Viečiūnų. Vis dėlto prieš pat turnyrą sąrašas sutrumpėjo, nes rungtyniauti atsisakė Kauno „Lituanica“.
Kadangi Lietuvai grįžus į FIBA stipriausi mūsų šalies klubai gavo teisę dalyvauti Europos turnyruose, o dvi Kauno komandos „Žalgiris“ ir „Atletas“ varžėsi pirmą kartą surengtame „Profbasket“ turnyre (jame kovojo buvusių sovietinių respublikų komandos), Lietuvos krepšinio federacija sugalvojo sudėtingą daugiapakopę varžybų sistemą, sudarytą net iš keturių etapų.
Šia sistema buvo siekiama, kad stipriausi klubai mažiau žaistų nacionaliniame čempionate ir galėtų skirti daugiau dėmesio tarptautinėms rungtynėms.
Dėl šios sistemos nukentėjo „Statyba“ ir „Drobė“, kurios nežaidė tarptautiniuose turnyruose, o Lietuvos čempionate po pirmojo etapo iškart pateko į trečiąjį etapą ir beveik visą žiemą liko be oficialių rungtynių.
Čempionato rengėjai vėl panaikino atkrintamąsias varžybas, o dėl medalių keturios stipriausios komandos – „Žalgiris“, „Atletas“, „Statyba“ ir „Drobė“ – kovojo finalo grupėje, kurioje žaidė du ratus.
Lemiamoje turnyro dalyje, kaip ir visą čempionatą, varžovai atsidūrė „Žalgirio“ šešėlyje. Henriko Giedraičio treniruojama Kauno komanda finalo grupėje laimėjo visas 6 rungtynes ir užtikrintai iškovojo aukso medalius.
Čempionų gretose ypač ryškiai spindėjo G.Einikis, kuris paskutiniame turnyro etape pelnydavo 29,3 taško. Varžovams sunkiai išsprendžiamas galvosūkis buvo ir D.Lukmino, A.Visocko, Vaido Jurgilo žaidimas.
Kova dėl kitų medalių komplektų buvo daug atkaklesnė. Galiausiai šalia „Žalgirio“ ant garbės pakylos įsitaisė dvi kitos Kauno komandos „Atletas“ (3 pergalės) ir „Drobė“ (2 pergalės). Ketvirtojoje vietoje liko „Statyba“ (1 pergalė).
Paskutinį čempionato savaitgalį Vilniaus komanda lygiai kovojo ir su „Atletu“, ir su „Drobe“, tačiau svarbiausiomis akimirkomis tvirtesni buvo Kauno krepšininkų nervai.
Per „Statybos“ dvikovą su „Atletu“ rezultatas paskutinės minutės pradžioje buvo lygus 73:73, bet pabaigoje taškus pelnė tik Darius Sirtautas ir Aidas Buzelis, išplėšę „Atletui“ pergalę 78:73.
Dar apmaudžiau lemiamame mūšyje dėl trečiosios vietos „Statyba“ nusileido „Drobei“. Vilniaus krepšininkai per pratęsimą pirmavo 72:67, bet pralaimėjo 73:75. „Drobės“ gelbėtojais tapo rezultatą išlyginęs Singaras Tribė ir bronzinius baudos metimus pataikęs Dainius Gulbinas.
1992-1993 metų sezonas buvo pažymėtinas tuo, kad smarkiai pasitempė nedidelių miestų komandos. Penktąją vietą galutinėje lentelėje užėmė Plungės „Olimpas“, šeštąją – „Šilutė“.
Tuo tarpu 1991 metais bronzos medalius iškovojęs „Lietkabelis“ buvo nustumtas į septintąją vietą. Aštuntąją vietą užėmė Klaipėdos „Neptūnas“.
Trys pirmieji čempionatai, surengti atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atliko savo pagrindinę funkciją – išsiaiškinti stipriausias šalies komandas. Tačiau varžybas rengusi Lietuvos krepšinio federacija vieną pagrindinių savo pareigų vykdė atmestinai.
Čempionato rengėjams buvo priekaištaujama dėl painios ir nuolat keičiamos varžybų sistemos, prastos informacijos sklaidos, nesugebėjimo sudominti sirgalius. Krepšinis beveik nepatekdavo į televizijos ekranus, o visuomenės dėmesio stokoję klubai nebuvo patrauklūs galimiems rėmėjams.
Ypač daug nusiskundimų buvo 1992-1993 metų sezone, per kurį nė vienerios rungtynės nebuvo surengtos nei Kauno sporto halėje, nei Vilniaus sporto rūmuose.
Vienintelis šviesos spindulėlis buvo krepšinio augimas nedideliuose miestuose Plungėje ir Šilutėje, kur, ypač atvykus stipriausiems Kauno ir Vilniaus klubams, nedidelės tribūnos lūždavo nuo žiūrovų.
Lietuvos krepšinyje brendo permainos. Jų ėmėsi aštuonių stipriausių šalies krepšinio klubų vadovai, nustūmę į šalį senos kartos funkcionierių vadovaujamą ir žengti koja kojon su laiku nesugebėjusią krepšinio federaciją ir 1993 metų balandį įkūrę Lietuvos krepšinio lygą.
