Tiesa, pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo aiški sostinės krepšinio lyderė buvo „Statyba“, šiame amžiuje matomiausioje vietoje būdavo rašomas „Lietuvos ryto“ pavadinimas, bet praėjusio amžiaus pabaigoje kelis sezonus į miesto krepšinio flagmano vardą pretendavo ir jį trumpam netgi perėmė kita komanda „Sakalai“.
Portale lrytas.lt – speciali rubrika, skirta Lietuvos krepšinio lygos atkrintamosioms varžyboms. Įdomiausi faktai, įvykiai, kuriozai, skandalai – visko būta LKL finaluose per lygos istoriją, prasidėjusią dar 1993-iaisiais.
„Sakalai“ nežaidė 1993-1994 metais vykusiame pirmajame LKL čempionate. Tuometinis Lietuvos policijos akademijos (LPA) klubas į LKL buvo priimtas 1994 metais. Tačiau naujokai labai greitai parodė, jog neketina stipriausioje šalies lygoje tenkintis statistų vaidmenimis.
Jau 1996 metų pavasarį, trečiajame LKL čempionate, „Sakalai“ aplenkė „Statybą“. Tais metais galutinėje reguliariojo sezono lentelėje „Sakalai“ užėmė penktąją vietą, „Statyba“ – tik šeštąją. Kitą sezoną atotrūkis dar padidėjo: 1997-ųjų pavasarį „Sakalai“ finišavo septinti, vieną sunkiausių jos istorijoje laikotarpių išgyvenusi „Statyba“ – paskutinė dešimta.
Vis dėlto įdomiausiai Vilniaus komandų santykiai susiklostė 1997-1998 metų sezone, kuomet ir viena, ir kita kovojo jau ne dėl vietų lentelės viduryje ar apačioje, bet dėl medalių.
Stiprų Vidaus reikalų ministerijos užnugarį jautę „Sakalai“ ketvirtojo LKL čempionato reguliariajame sezone užėmė antrąją vietą. Vis dėlto Šarūno Sakalausko treniruojama komanda nepasižymėjo ilgu atsarginių suolu ir per atkrintamąsias varžybas jos jėgos išseko. Jau pusfinalyje „Sakalai“ nesugebėjo pasinaudoti aikštės pranašumu prieš Kauno „Atletą“, o mače dėl trečiosios vietos „Sakalams“ anaiptol ne visi žadėjo pergalę prieš tuo metu vėl sutvirtėjusią „Statybą-Lietuvos rytą“.
Nors reguliariajame sezone „Sakalai“ abu kartus įveikė „Statybą-Lietuvos rytą“, tuometinis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Algimantas Pavilonis prieš mažąjį finalą dviejų Vilniaus komandų galimybes vertino vienodai: „Nors „Sakalai“ neturi daug stiprių krepšininkų, jie šį sezoną žaidžia gerai. Tiesa, „Sakalai“ turi ryškų lyderį Andrių Giedraitį, bet tai nesuteikia didelio pranašumo, nes patiems „Sakalams“ bus sunku nuspėti, kas imsis lyderio vaidmens „Statyboje-Lietuvos ryte“.
Tiesa, po pirmųjų mažojo finalo rungtynių A.Pavilonis galbūt net pasigailėjo dėl šios prognozės – „Sakalai“ bronzinę seriją pradėjo triuškinama pergale 88:63. Tačiau po dviejų dienų „Statyba-Lietuvos rytas“ laimėjo antrąsias rungtynes 89:85 ir išlygino serijos rezultatą.
Bronzos savininkai paaiškėjo per lemiamas trečiąsias rungtynes VRM salėje, kurios garbingiausiose vietose įsitaisė gausus aukščiausių vidaus reikalų sistemos pareigūnų desantas su tuometiniu Vidaus reikalų ministru Vidmantu Žiemeliu priešakyje.
V.Žiemelio ir jo svitos veiduose didelę rungtynių dalį švytėjo šypsenos. Ypač po to, kai antrojo kėlinio viduryje po Lino Kvedaravičiaus tritaškio „Sakalai“ pirmą kartą įgijo dviženklę persvarą 54:43.
Tačiau netrukus treneris Š.Sakalauskas puikiai žaidusį, bet jau gerokai nuvargusį L.Kvedaravičių trumpam pasodino ant atsarginių suolo ir įvykiai aikštėje pasisuko į priešingą pusę.
„Statyba-Lietuvos rytas“ per kelias minutes pavijo ir aplenkė varžovus 59:57, o paskui išsaugojo nedidelę persvarą ir laimėjo lemiamą dvikovą 72:69.
A.Giedraitis, L.Kvedaravičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Gronskis, Rolandas Matulis, Gintautas Šivickas ir kiti „Sakalų“ krepšininkai buvo priversti stebėti, kaip apdovanojimus atsiėmė varžovai.
„Lemiamoje dvikovoje „Sakalai“ dėl trumpo atsarginių suolo pavargo. Jų veiksmus taip pat kaustė didelė psichologinė atsakomybė – daugelis iš „Sakalų“ laukė tik pergalės“, – „Sakalų“ nesėkmės priežastis nurodė ilgametis „Žalgirio“ ir „Atleto“ treneris Vladas Garastas.
Vėliau „Sakalai“ dar keturis kartus žaidė mažajame finale, o 1999 metais vienintelį kartą laimėjo mačą dėl trečiosios vietos. Tačiau aplenkti „Lietuvos rytą“ ir tapti geriausia Vilniaus komanda „Sakalams“ nebepavyko nė karto.
