Portale lrytas.lt – speciali rubrika, skirta Lietuvos krepšinio lygos atkrintamosioms varžyboms. Įdomiausi faktai, įvykiai, kuriozai, skandalai – visko būta LKL finaluose per lygos istoriją, prasidėjusią dar 1993-iaisiais.
Pirmaisiais LKL sezonais M.Purlys žaidė Vilniaus „Statyboje“. Gynėjas su šia komanda 1994 metais laimėjo pirmojo LKL čempionato bronzos medalį, tačiau jau kitą sezoną prieš pat atkrintamąsias varžybas vieną geriausių „Statybos“ žaidėjų iš rikiuotės išmušė „Šilutės“ amerikiečio Richardo Thomaso smūgis.
Per 1995 metų kovą Šilutėje vykusias rungtynes R.Thomasas taip stipriai vožtelėjo vilniečiui, kad M.Purliui lūžo žandikaulis.
„Šilutės“ gynėjas buvo nubaustas nesportine pražanga, bet po kelių dienų nagrinėti incidentą ėmėsi LKL direktoratas, kuris R.Thomasą nubaudė dvejų rungtynių diskvalifikacija ir 10 tūkst. litų bauda. Pinigai buvo skirti M.Purlio gydymo išlaidoms.
„Statyba“ tuo matu turėjo vilčių pakilti į trečiąją vietą, bet praradusi pagrindinį įžaidėją taip ir liko šeštojoje pozicijoje.
M.Purlys grįžo į aikštę per ketvirtfinalio seriją, bet žaisti dar nebuvo pasirengęs, per dvejas rungtynes su Kauno „Lavera“ pelnė vos 5 taškus (jo vidurkis iki traumos buvo 9,7 taško) ir Vilniaus komanda pasitraukė iš kovos dėl LKL apdovanojimų.
Beje, nuo varžovo nukentėjes M.Purlys ir pats nebuvo šventasis. Tą patį sezoną – 1995 metų vasario mėnesį – per „Statybos“ ir „Šiaulių“ rungtynes nedaug trūko, kad būtų susimušę vilnietis Alfredas Vainauskas ir Šiaulių komandos legionierius Olegas Bulancevas. Krepšininkai kibo vienas kitam į atlapus, bet teisėjai sugebėjo juos išskirti ir abu peštukus pašalino iš aikštės.
Po kelių dienų incidentą svarstęs LKL direktoratas nubaudė ne tik A.Vainauską ir O.Bulancevą (jiems skyrė 100 dolerių baudas), bet ir atskirai nagrinėjo M.Purlio elgesį. Jis buvo įspėtas „dėl provokuojamų veiksmų“.
M.Purliui dar kartą nepasisekė 1998 metų pavasarį. Per antrąsias ketvirtfinalio rungtynes su Plungės „Olimpo“ komanda „Statybos-Lietuvos ryto“ gynėjas kovodamas dėl kamuolio labi nesėkmingai susidūrė su varžovu Sigitu Kažukausku.
Plungietis netyčia alkūne stuktelėjo vilniečiui į nosį ir iš jos pasipylė kraujas. M.Purlys negalėjo baigti rungtynių, bet vilniečiai jau pirmavo dideliu skirtumu, tad tąkart praradimas didelės įtakos neturėjo.
Trečią kartą karjeroje nosį susilaužiusio M.Purlio praradimas galėjo turėti įtakos per kitus atkrintamųjų varžybų etapus. Krepšininkas tą sezoną pelnydavo 9,7 taško, todėl Vilniaus komandai buvo labai svarbus.
„Statybos-Lietuvos ryto“ laimei, M.Purlys praleido tik visą pusfinalio seriją su Kauno „Žalgiriu“, o per mačą dėl trečiosios vietos su Vilniaus „Sakalais“ vėl buvo rikiuotėje.
Kai kurie sirgaliai galbūt iškart jo nė nepažino, nes saugodamas sužeistą nosį, M.Purlys į aikštę žengė užsidėjęs apsauginę kaukę. Nors kaukė žaisti trukdė, valingo krepšininko ji nesustabdė.
Serijoje dėl trečiosios vietos M.Purlys buvo vienas geriausių „Statybos-Lietuvos ryto“ žaidėjų ir įmesdavo vidutiniškai 13 taškų. „Statyba-Lietuvos rytas“ laimėjo Vilniaus klubų dvikovą 2:1 ir antrą kartą iškovojo bronzos apdovanojimus.
Po pergalės lemiamose trečiosiose rungtynėse M.Purlys apsauginę kaukę švystelėjo į tribūną, kurioje buvo susibūrę „Statybos-Lietuvos ryto“ aistruoliai. Kažkuris iš jų namo grįžo su vertingu suvenyru.
Simboliška, kad nuo traumų kentėjęs krepšininkas per paskutines jo karjeroje LKL rungtynes irgi patyrė traumą. Tai atsitiko 2000 metų balandį, kai M.Purlys žaidė Panevėžio „Semoje“. Jis buvo rezultatyviausias Panevėžio komandos krepšininkas (pelnydavo 12,9 taško), bet per pirmąsias ketvirtfinalio rungtynes su Vilniaus „Sakalais“ susižeidė koją ir nebegalėjo rungtyniauti antrajame mače.
„Sema“ nedideliu skirtumu pralaimėjo abejas ketvirtfinalio rungtynes ir į pusfinalį praleido „Sakalų“ krepšininkus.
Nors 2000 metų vasarą M.Purliui sukako vos 29-eri, jis į LKL nebegrįžo. Vilnietis dar porą sezonų žaidė Kinijos, Lenkijos ir Estijos klubuose, bet traumų šleifo neatsikratė ir anksti baigė profesionalo karjerą.
