Miunchenas, 1999-ųjų balandžio 20 ir 22 d.
Įspūdingiau nebūna. „Žalgirio“ krepšininkai nužygiavo per Eurolygos arenas azartiškais žingsniais: veni, vidi, vici! Atėjau, pamačiau, nugalėjau! Miuncheno olimpinėje sporto halėje „Žalgiris“ laimėjo svarbiausią Europos klubinių komandų turnyrą ir parvežė į Lietuvą Eurolygos nugalėtojų taurę.
Auksakalys šį įspūdingą trofėjų kūrė ir gamino 320 valandų. „Žalgiriui“ jį laimėti prireikė daug daugiau. Bet to juodo ilgo treniruočių darbo mes nematėme – tik vieną už kitą įspūdingesnes pergales.
1998-ųjų rudenį į „Žalgirį“ Eurolygos senbuviai žiūrėjo, kaip žiūrima į naujoką. Stebėjo ir kuo toliau, tuo labiau turėjo stebėtis: naujokas klūpčiojo tik pačioje Eurolygos maratono pradžioje, o paskui ėmė žygiuoti vis tvirčiau ir, kai pasiekė „keturių finalą“ Miunchene, jau nedaug kas tuo labai stebėjosi.
Vis dėlto ir „keturių finalo“ pirmą dieną Eurolygos grandai žvilgčiojo į „Žalgirį“ kaip į išsišokėlį. Kur tai matyta: iš naujokų laivo – tiesiai į kilmingųjų puotą.
Pirėjo „Olympiakos“ tikrų tikriausiai manė tą išsišokėlį kaip reikiant pamokysiąs. Ir skaudžiai nudegė. Bolonijos „Kinder“ krepšininkams prieš finalo rungtynes jau ne „Žalgirio“ mokymai buvo galvoje. Italijos žurnalistai pasakojo, kad „Kinder“ stovykloje butą labai didelio susirūpinimo.
O sprendžiant pagal finalo rungtynių pradžią, rankos šiek tiek virpėjo ir visko mačiusiam Predragui Danilovičiui, didžiajai Jugoslavijos ir Europos krepšinio žvaigždei, prieš penkerius metus geriausio Europos krepšininko rinkimuose pralenkusiam net Arvydą Sabonį.
To lemiamo mūšio pradžioje buvo akivaizdu, kad jaudinasi ir mūsiškiai. Bet jie greičiau atsikratė starto karštligės ir jau po pirmojo kėlinio Kroatijos žurnalistai ir krepšinio specialistai pliaukšėjo liežuviais sakydami: „Tokio nuostabaus krepšinio, kokį šiandien žaidžia „Žalgiris“, Europa seniai nematė. Ko gero, nuo tų laikų, kai vienoje rinktinėje kartu žaidė Draženas Petrovičius, Toni Kukočas ir Dino Radja“.
Visiems saviškiai mieliausi. Bet „Žalgiris“ Miunchene buvo tokia komanda, kuria žavėjosi daugelis. „Olympiakos“ treneris Dušanas Ivkovičius po pusfinalio rungtynių pareiškė: „Žalgiris“ šiandien buvo absoliučiai geriausias“.
„Kinder“ treneris Ettore Messina po „Žalgirio“ apdovanojimo konstatavo bemaž tą pat: „Žalgiris“ visus pralenkė per žingsnį“.
Abejas Miuncheno rungtynes „Žalgirio“ krepšininkai sužaidė taip, kaip iki tol dar nebuvo žaidę. Sakytumei – plieniniai. Bet plienas nelankstus, o „Žalgiris“ žaidė taip pat tvirtai, kaip ir lanksčiai.
Pirėjo „Olympiakos“, didžiausią Graikijos krepšinio pažibą, aukščiausią reitingą Europos 1994-1999 metų klubų rikiuotėje turinčią komandą, „Žalgiris“ tiesiog parklupdė. Milijonų televizijos žiūrovų ir tūkstančių tribūnų aistruolių akivaizdoje.
Garsusis kroatas Arijanas Komazecas plakėsi į „Žalgirio“ gynybos užkardą kaip vienadienis drugelis į stiklą. Nedaug geriau atrodė ir išgarbintas amerikietis Anthony Goldwire'as. O bebaimiu vadinamas Milanas Tomičius apskritai nėrė į krūmus ir iš ten sukrapštė (per 29 min.) tik du taškelius.
Vidurio puolėjas Draganas Tarlačas, apie kurio jėgą kuriamos legendos, „Žalgirio“ stiprybę atlaikė tik vieną kėlinį. Eurelijui Žukauskui vienam prieš vieną buvo per sunkų jį sulaikyti.
Laikė pasikeisdami su George'u Zideku, o kai jiems labiau pradėjo padėti kiti, D.Tarlačo gastrolės po baudos aikštelę baigėsi. Po pertraukos ir jis paskendo „Žalgirio“ įkvėpimo jūroje. Per pirmąjį kėlinį surinkęs 13 taškų, per antrąjį D.Tarlačas pridėjo tik du.
Raudonplaukis stipruolis Johanas Rogersas irgi prapuolė tuose pačiuose vandenyse. O Argentinos žvaigždė Fabricio Oberto buvo užpūstas kaip gimtadienio žvakutė.
„Žalgirio“ krepšininkai nedavė „Olympiakos“ jokių pergalės šansų net ir antrąjį kėlinį, kai pradėjo mėgautis savo stiprumu.
Anthony Bowie, dengdamas Milaną Tomičių, suspėjo linksmai pamerkti savo komandos atsarginiams. „Žalgiris“ jau buvo supančiojęs „Olympiakos“ žaidėjus savo negailestinga gynyba.
Tik prancūzas Arsenas Ade Mensah ir vienas iš dviejų Pirėjo komandos graikų Dimitris Papanikolaou jautėsi kiek laisviau. Bet ką gali dviese padaryti prieš komandą – uraganą?
„Žalgirio“ puolimo bangos tiesiog šlavė „Olympiakos“ gynybos užtvaras. Taškų pelnė visi 10 kauniečių. Net tik 2 min. žaidęs Kęstutis Šeštokas suspėjo įmesti tritaškį ir pražydo savo šviesia šypsena.
„Žalgirio“ puolimo karalius buvo A.Bowie, kronprincas – Tyusas Edney, iškiliausi riteriai – Dainius Adomaitis ir Saulius Štombergas.
Kauniečių puolimo ginklas buvo žaibiškos kontratakos, apgalvotas (bet irgi ne lėtas) pozicinis puolimas ir tie septyni (iš 15) tritaškių, kuriuos į „Olympiakos“ pergalės vilčių karstą įkalė A.Bowie (tris), D.Adomaitis (du), S.Štombergas ir jau minėtas K.Šeštokas.
Raudona-balta Pirėjo gerbėjų tribūna kuo toliau, tuo labiau tilo, o galop visai prarado amą.
„Žalgirio“ vyrai dar nesibaigus rungtynėms jau mojavo žaliajai lietuvių tribūnos armijai, kuri iki užkimimo skandavo „Ačiū! Ačiū!“.
Dėkoti tikrai buvo už ką. Lietuvos komanda taip žaidusi buvo tik per Barselonos ir Atlantos olimpines žaidynes ir 1995 metų Europos čempionatą. Tada – su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu.
R.Kurtinaitis ir Miunchene buvo populiarus, vos spėjo dalyti interviu. Kolegos jį vieningai vadino Lietuvos sporto ministru.
„Žalgiriui“ iš visų pusių pylėsi komplimentai.
A.Bowie šią dvikovą pavadino „geriausiomis mūsų rungtynėmis“. Jonas Kazlauskas sakė, kad „gali būti ir dar geresnių“. Buvo nesunku numanyti, kad finale to gali prireikti.
Bolonijos „Kinder“ krepšininkai kitame pusfinalyje nurungė „Teamsystem“. Susidūrę su galinga ir aršia gynyba, Artūras Karnišovas ir jo partneriai pasirodė per silpni ją dažniau įveikti.
Lietuvis žaidė tartum be ūpo, tartum kažko įsižeidęs ir prarado ne vieną žiūrovų reitingo tašką.
Iš „Kinder“ komandos pavojingiausi buvo serbai Predragas Danilovičius ir vidurio puolėjas Radoslavas Nesterovičius, turintis dar graikišką pavardę – Makris.
Poilsio dieną paklaustas, ar per finalo rungtynes nekankins „serbų kompleksas“, „Žalgirio“ treneris atsakė: „Nemanau. Jie jau nieko nebijo“.
Per finalo rungtynes „Žalgirio“ vyrai tai patvirtino visu šimtu procentų. Jie gynė savo krepšį kaip liūtai. Kada taip buvo, kad Predragas Danilovičius per 34 min. įmestų tik 7 taškus? Europa tokį dalyką jau sunkiai ir prisimintų.
Kaip ir per rungtynes su „Olympiakos“, mūsų vyrai jau pirmą kėlinį susikrovė solidžią taškų atsargą (45:30).
Kaip visad kiek galėdami grūmėsi visi, o taškų daugiausia surinko A.Bowie, T.Edney, S.Štombergas ir G.Zidekas.
Bet būtų neteisinga nepaminėti ir Mindaugo Žukausko. Jis ypač sėkmingai įsitraukė į žaidimą, pakilęs nuo suolelio. P.Danilovičius, kurį jis ilgiausiai dengė, gal net sapnuos jo blyškų veidą ir kietas rankas – malūnus, kurie neleidžia laisvai nė žingsnio žengti.
„Žalgiriui“ neužteko tokių rankų tik prancūzui Antoine'ui Rigaudeau ir atletiškajam Hugo Sconochini suvaržyti. Pirmasis pataikė penkis tritaškius iš septynių, o iš viso surinko net 27 taškus. Antrasis veržėsi prie krepšio kaip tankas ir pelnė 15 taškų. Tik sublizgės juodi kaip smala plaukai – ir gaudyk vėją.
„Kinder“ parodė tvirtesnį charakterį negu „Olympiakos“. Net ir atsilikdami 15-20 taškų, šios Bolonijos komandos krepšininkai nenuleido rankų ir dantis sukandę vijosi kauniečius.
Užteko „Žalgirio“ krepšininkams stabtelėti, keletą kartų nepataikyti iš po krepšio – taškų skirtumas ėmė žaibiškai tirpti ir buvo sutirpęs iki slidžių penkių taškų.
Laikas – iš tikrųjų reliatyvus. Pirmas kėlinys lėkte pralėkė. O antras, rodės, niekada nesibaigs...
Ypač lėtai slinko priešpaskutinė minutė. Tik po to, kai A.Bowie įmetė tritaškį ir padidino skirtumą iki aštuonių taškų, laikas vėl pradėjo bėgti greitai. „Žalgiris“ laimėjo 82:74.
O po to – taurės įteikimo ceremonija, sveikinimai bei specialus prizas naudingiausiam finalo ketverto turnyro žaidėjui Tyusui Edney ir ovacijos visai „Žalgirio“ komandai.
Vienas pirmųjų Eurolygos čempionus pasveikino Lietuvos Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, o Nijolė Vagnorienė atskubėjo į „Žalgirio“ rūbinę nešina „Lietuvos avialinijų“ specialiai Eurolygos čempionams užsakytomis šokolado plytelėmis su krepšininkų atvaizdais.
Dabar, aišku, bus kalbų: Vagnoriai gretinasi prie krepšininkų. Bet vos jie įžengė į rūbinę, kai atskriejo ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo telegrama.
Ech, kaip būtų gerai, jeigu visi išmoktume gyventi taip, kaip žaidžia „Žalgiris“ – ranka rankon, širdis širdin.
Beje, Miunchene „Žalgiris“ laimėjo ne tik Eurolygos čempionų taurę, bet ir teisę 1999-ųjų rudenį dalyvauti „McDonald's“ ir „Barcelona“ klubo šimtmečio minėjimo turnyruose.
Pernai bemaž tuo pačiu metu iškovojęs Europos taurę, per metus „Žalgiris“ pakilo į aukščiausią Europos klubinio krepšinio aukštumą, kartu taip aukštai iškeldamas ir Lietuvos vėliavą.
Ar reikia Lietuvai geresnio įvaizdžio?
