Triumfo žygis (9): rautis plaukų nereikėjo, bet pagalvoti buvo apie ką

„Nemačiau, kaip ir kuo „Cibona“ galėjo įvaryti „Žalgirį“ į kampą. Nemačiau, nors buvo minučių (ir nemaža), kai „Žalgiris“ šlubavo. Bet ir tada nesinervinau. Tiesiog žiūrėjau. Komandų sudėtys nebuvo lygios. „Cibona“ dabar neturi nė vieno žaidėjo, kuris bent iš tolo prilygtų Draženui Petrovičiui. Turi neblogų žaidėjų. Bet kas jie? Europos eiliniai. Tik Giričekas jau tikrai neblogas.

O „Žalgiris“ turi tris NBA duonos ragavusius krepšininkus, turi Saulių Štombergą, kuris jau taip pat priklauso Europos krepšininkų elitui. „Žalgiris“ turėjo laimėt ir laimėjo“, – taip Eurolygos rungtynes, kurios ketvirtadienį vyko Draženo Potrovičiaus krepšinio centre Zagrebe, komentavo Vladas Garastas, iš Lietuvos trenerių turintis didžiausią „Žalgirio“ ir „Cibona“ dvikovų patirtį.

Pasak V.Garasto, „Žalgirio“ krepšininkams rungtynes labiausiai apsunkino „Cibona“ namų sienos, jos garsus vardas ir jų pačių nelygus žaidimas. Didžiausi „Žalgirio“ privalumai buvo lygi komandos sudėtis (vieniems nesiseka, įeina kiti), tarpais tikrai gera zoninė gynyba ir solidus George'o Zideko žaidimas. „Cibona“ mėginimą rungtynių pabaigoje išsigelbėti pražangų taktika V.Garastas pavadino naiviu ir kvailu. „Tai buvo gumos tempimas ir tiek. Naivu buvo tikėtis, kad kauniečiai baudų nepataikys. Tomis pražangomis kroatai tik palengvino „Žalgirio“ gyvenimą“, – mano V.Garastas.

Paklaustas, ar šią „Žalgirio“ pergalę galima vadinti revanšu prieš „Cibona“ už tą lemtingąjį 1986 metų pralaimėjimą per Europos čempionų taurės varžybų finalą Budapešte, buvęs „Žalgirio“ treneris nusijuokė: „Revanšas už Budapeštą buvo tų pačių metų rugsėjo 14 dieną Argentinoje. Tada mes net ir be Sabo (jis susižeidė 6-ąją minutę) atskaitėme „Cibona“ dvidešimt septynis taškus. Tai buvo Joneso taurės pusfinalio rungtynės. Kroatai jų nenori net prisiminti.

Matyt, dėl to prieš ketvirtadienio rungtynes savo spaudoje paistė apie „Žalgirio“ revanšą“.

Kad ir kaip ten buvo, net ir po ketvirtadienio rungtynių „Žalgirio“ ir „Cibona“ per tarpusavio rungtynes laimėtų pergalių santykis vis dar kroatų naudai. Bet jau tik 5:4.

„Žalgiris“ laimėjo 79:71 (33:28). Tai jau dešimtoji kauniečių pergalė Eurolygoje.

O rungtynių pradžia buvo liūdna. Sužaidus 10 min., kroatai pirmavo 16:6... Jie kabinosi už pergalės krašto dantimis. Šešių tūkstančių žiūrovų gerkles it medum tepė aukštaūgis Ivanas Grgatas (210 cm), Kroatijos rinktinės mokykloje mokytas Davoras Marceličius ir, žinoma, naujoji „Cibona“ žvaigždė Gordanas Giričekas.

„Žalgiris“ atrodė sutrikęs. Sakytumei buvo išsigandęs „Cibona“ vardo. Bet juk Anthony Bowie ir Tyusas Edney tą vardą, ko gero, tik šį sezoną išgirdo ir labai abejotina, kad jis juos galėjo taip sujaudinti, kad imtų aikštėje plaukioti, kaip plaukiojo.

Visas mūsiškių starto penketas (ir Saulius Štombergas, ir Eurelijus Žukauskas, ir Tomas Masiulis) buvo kaip nesavas. Tai skubėjo lyg gaisro gesinti. Tai judėjo tik tas žaidėjas, kuris turėjo kamuolį. Nepadėjo nė Jono Kazlausko paimta minutė.

Tada „Žalgirio“ pulko vadas metė į mūšį naujas pajėgas: vieną po kito pasodino bemaž visus pirmojo penketo krepšininkus (fronte paliko tik A.Bowie) ir išleido kitus.

Narsiausi buvo Darius Maskoliūnas ir George'as Zidekas. Tai jie sulygino ir persvėrė rezultatą, o G.Zidekas dar privertė ketvirtą kartą prasižengti geriausią „Cibona“ aukštaūgį I.Grgatą. Rodės, kroatai visai įklimpo, dabar tai jau duosim.

Bet tas I.Grgatas prie „Žalgirio“ krepšio tapo dar pavojingesnis negu iki tol. Vėl atsigavę kroatai išviliodavo mūsų aukštaūgius tolyn – ir patiekdavo jam kamuolį tiesiog lėkštutėje. O jis metė su didžiausiu apetitu.

Tiesa, pataikė ir A.Bowie. Vėl grįžęs į aikštę S.Štombergas pamalonino „Žalgirio“ gerbėjus pirmojo kėlinio deficitu – taikliu tritaškiu. Dar vieną pridėjo Dainius Adomaitis. Bet per pertrauką „Žalgirio“ stovykloje negalėjo būti linksma.

O po pertraukos irgi neiškart pragiedrėjo. I.Grgatas per pustrečios minutės pelnė septynis taškus paeiliui. E.Žukauskui reikėjo skradžiai žemę prasmegti. Jį pakeitė G.Zidekas ir – o laime! – I.Grgatas tuoj pat prasižengė penktą kartą...

Bet „Cibona“ ir toliau spardėsi. G.Giričekui kompaniją palaikė Vladimiras Krstičius, Nikola Prkačinas ... „Žalgiris“ vėl ėmė atsilikti 38:42, 39:44, 48:53.

Bet jau matėsi ir šviesa to nelemto tunelio gale. Užsisuko T.Edney. Du tritaškius parašiutu nuleido S.Štombergas. T.Edney kamuoliu tiesiog šluostė varžovams nosis. Vienas prieš du, prieš tris.

„Žalgiris“ priekyje 68:59! Liko 3 min. 38 sek., „Cibona“ mėginimai išsigelbėti jau tik pakuteno nervus.

Dabartinis „Žalgiris“ stipresnis už dabartinę „Cibona“. Kažin ar ją būtų išgelbėjęs ir tas amerikietis Kennethas Atkinsas, kuris nežaidė dėl traumos. O jo tautietis Dellas Dempsas atrodė visai ne amerikietiškai.

Kitas Eurolygos rungtynes „Žalgiris“ žais namuose. Su Belgrado „Crvena zvezda“... Revanšo!

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai sutriuškino Belgrado „Crvena zvezda“ ir užsitikrino Eurolygos E grupėje pirmąją vietą. Veltui jugoslavų treneris Jovica Antoničius, atvykęs į Kauną, save ir savo komandą drąsino: „Mes laimėsim!“ Tas užkeikimas jiems šiek tiek padėjo tik rungtynių pradžioje.

Bet užteko „Žalgirio“ vyrams kaip reikiant įsibėgėti, – ir Jugoslavijos čempionų narsa išgaravo kaip kamparas. Vien tik jų vidurio puolėjas Nikola Jestratijevičius nepadarė nei sau, nei Jugoslavijos krepšiniui gėdos. Tas 22 metų aukštaūgis (210 cm), kol pavargo ir susipančiojo keturiomis pražangomis, pranoko abu „Žalgirio“ vidurio puolėjus.

Tik N.Jestratijevičiui neturėtų būti gėda, jeigu Kauno rungtynių vaizdo įrašą į JAV paprašytų atsiųsti Vlade Divacas, per rungtynes su „Žalgiriu“ talkinęs „Crvena zvezda“ ekipai Belgrade. Bet, aišku, kaip lengvinančią aplinkybę, teisindamiesi tiek prieš jį, tiek prieš savo gerbėjus, Jugoslavijos čempionai galėtų minėti tas tritaškių salves, kuriomis „Žalgiris“ šį kartą apšaudė jugoslavų krepšį.

„Žalgiris“ tiesiog užpylė „Crvena zvezda“ tritaškiais: pataikė 13 iš 18 mestų! 72 proc. taiklumas! Tritaškius kauniečiai metė taikliau negu baudas (70 proc). Tokio taiklumo toliašaudės artilerijos Eurolyga, ko gero, dar nebuvo mačiusi.

„Žalgiriui“ šį kartą neprireikė nė Mindaugo Žukausko, kuris Belgrade įsūdė jugoslavams keturis tritaškius paeiliui. Jis išvis nežaidė. Šį sykį paprasčiau būtų išvardyti, kas iš „Žalgirio“ tritaškių neįmetė.

Prie savo krepšio gynybą sutirštinusios „Crvena zvezda“ tolimą apšaudymą, baigiantis pirmajam kėliniui, tritaškiu pradėjo Dainius Adomaitis. Paskui per 5 min. du tritaškius įšovė Saulius Štombergas, o dar po vieną pridėjo Darius Maskoliūnas ir vėl D.Adomaitis.

„Crvena zvezda“ treneriui Jovicai Antoničiui, regis, jau tada pradėjo plaukai šiauštis. Jis ne vieną kartą mėgino juos prispausti delnais. O po pertraukos J.Antoničius, atrodė, net meldėsi (suglaudęs delnus), kad tas „Žalgirio“ šaudymas baigtųsi.

Bet po dviejų Anthony Bowie tritaškių sekė George'o Zideko pataikymas iš toli, paskui Tyuso Edney, Sauliaus Štombergo, dukart Kęstučio Šeštoko ir galop Dariaus Maskoliūno.

Kęstučiui Šeštokui tai buvo pirmos Eurolygos rungtynės, per kurias jis pagaliau gavo pažaisti. Ir ką? Duok Dieve, kiekvienam tokio debiuto.

Betrūko, kad į aikštę įbėgtų „Žalgirio“ treneris Jonas Kazlauskas, dar ir dabar kartais per treniruotes tritaškiais nurungiantis savo žaidėjus, ir švystelėtų keturioliktąjį „trigubą“ į „Crvena zvezda“ lanką... Bet jau ir be to rungtynių pabaigoje J.Antoničius kažkaip nesveikai kikeno.

Taip ir ligą žmogui galima įvaryti. Jo komandai pergalė prieš „Žalgirį“ buvo kaip tas paskutinis šiaudas, kurio karštligiškai griebiamasi skęstant. Pralaimėję Kaune jugoslavai prarado beveik visus šansus išsilaikyti Eurolygoje.

„Žalgiris“ laimėjo 91:65 (42:32), o Belgrado buvo pralaimėjęs 69:77 (37:42). Šį kartą daug geriau negu Belgrade žaidė abu „Žalgirio“ amerikiečiai. Ir matyt, jog tikra tiesa: kad ir kas atsitiktų, pirmiausia reikia ieškoti moters. Kauno sporto halės tribūnoje šį kartą sėdėjo A.Bowie ir T.Edney žmonos, o šio – dar ir duktė.

Reikia manyti, kad tarp žiūrovų buvo ir Eurelijaus Žukausko išrinktoji. Bet gal ji atėjo tik po pertraukos. Antrą kėlinį E.Žukauskas blokavo jugoslavų metimus tiesiog fantastiškai.

Bet ar jau jugoslavams atkepta už visus pralaimėjimus? Ne. Lietuvos ir Jugoslavijos rinktinės turi savo sąskaitas. „Crvena zvezda“ sutriuškinimas jų nesulygino. Bet vis tiek malonu.

Netrukus Manresoje „Žalgiris“ žais su TDK ir tada jau bus galima visai nesijaudinti, kas laimės, kas pralaimės. Kauniečiai dabar turi 11 pergalių ir jų visiškai pakanka, kad galėtume pataupyti nervų ląsteles atkrintamosioms varžyboms.

O „Žalgiriui“, ko gero, būtų net sveika laisvai paeksperimentuoti, nesijaudinant dėl to, kuo tie eksperimentai gali baigtis. Bet, aišku kaip dieną: vis tiek jaudinsimės. Pergalės ne saldainiai, kurių net vaikai kai kada atsivalgo.

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai vertina ne tik pergales, bet ir garbę. Prieš Eurolygos rungtynes Manresoje pergalių jie turėjo pakankamai, kad galėtų sau leisti lengvą pasivaikščiojimą po šio Katalonijos miesto sporto rūmų areną. Bet pasirinko kovą, ją laimėjo ir vakar grįžo namo vėl ant balto žirgo.

Tai buvo jau dvylikta „Žalgirio“ pergalė Eurolygoje iš penkiolikos lig šiol galimų. Namuose nugalėję Manresos TDK 75:66 (38:31), ketvirtadienį svečiuose kauniečiai išplėšė pergalę rezultatu 80:78 (41:34). Pergalingi buvo du taiklūs George'o Zideko baudos metimai, kai iki finalo sirenos buvo likusios 3,5 sek. Katalonai dar mėgino įmesti tritaškį. Bet Fortūna jiems atsuko nugarą.

Žiūrovai abi komandas palydėjo plojimais. Abi jų nusipelno ne tiek už žaidimo kokybę, kiek už kovingumą ir gebėjimą atsitiesti, kai, rodos, viskas slysta iš prakaituotų rankų.

Pernykščiams Ispanijos čempionams tiesiog juoda buvo rungtynių pradžia. Jie plakėsi į tankią „Žalgirio“ gynybą kaip baimės apimti paukščiai. Tribūnose raudonavusios dar tuščios žiūrovų kėdės tarytum atspindėjo ne tik žaizdotą šio sezono TDK žaidimą, bet ir jos gerbėjų randus.

O „Žalgiris“ pylė ant tų žaizdų ir randų druską: 10:0, 26:7. Anthony Bowie ir Eurelijus Žukauskas kiek metė, tiek pataikė. Kiti buvo ne tokie taiklūs, bet pavyzdingai plušėjo gynyboje ir buvo galima pamanyti, kad jau po pirmo kėlinio TDK komanda bus priversta iškelti baltą vėliavą.

Juolab kad didysis Johnas Williamsas (206 cm, 140 kg), per rungtynes Kaune tiesiog kankinęs mūsų aukštaūgius, šį kartą labiau priminė jau gulbės giesmę sugiedojusį geraširdį krepšinio veteraną, netruko susirinkti tris baudas ir buvo pasodintas daryti išvadų.

Tačiau TDK treneris Luisas Casimiro rado būdą atgaivinti savo ekipą ir pasėti sumaištį „Žalgirio“ komandoje. Tas būdas buvo spaudimas. Jis sugriovė ne tik „Žalgirio“ puolimą. Įsismarkavę aikštės šeimininkai rado vis daugiau kelių prie mūsiškių krepšio.

Trys puolėjo Paco Vazquezo tritaškiai privertė „Žalgirio“ krepšininkus pasitikti varžovus toliau nuo krepšio. Laisviau pasidarė baudos aikštelėje ir tuo naudojosi rūstaus veido aukštaūgis amerikietis Sharronas Millsas (207 cm) ir taip pat rūsčiai nusiteikęs Ramonas Moya (202 cm), vienas po kito dėjimais įkaldami kamuolį į krepšį.

Žaidėjų kraujas vis labiau kaito. A.Bowie ėmė mokyti teisėjus ir užsidirbo techninę pražangą. Nukentėjo Sh.Millso galva ir jis sėdo ją šaldyti ledu. Žaidimo sparta vis didėjo. „Žalgirio“ persvara ištirpo iki šešių taškų. Ir kai komandos išėjo ilsėtis, jau ir žiūrovai šluostėsi prakaitą. O iš pradžių tuščiai raudonavusios tribūnų kėdės jau bemaž visos buvo užimtos.

Antras kėlinys irgi buvo trūkčiojantis. TDK žaidimą sulėtino išvadas padaręs J.Williamsas. Bet „Žalgiriui“ dėl to nepasidarė lengviau. Tas Terminatorius du kartus paeiliui „sunešiojo“ Eurelijų Žukauską ir apsiramino tik gavęs ketvirtą baudą. Negana to, TDK gynyboje ir toliau strigo Tyusas Edney. A.Bowie irgi užsikirto.

„Žalgirio“ pranašumą dviem tritaškiais palaikė Saulius Štombergas, atkaklusis Tomas Masiulis, dar Eurelijus Žukauskas. Bet iš TDK apkasų šaudė Pere Capdevila, dvidešimtmetis Romanas Montanezas, ledą į šalį padėjęs Sherronas Milsas. Ir dar įpusėjus antram kėliniui komandas skyrė jau tik du taškai. T.Edney pakeitęs Darius Maskoliūnas sureguliavo „Žalgirio“ žaidimą ir, kai liko žaisti apie 4 min., kauniečiai buvo priekyje 73:59. Bet tada prasidėjo siaubo filmas...

Kamuolys vis dažniau ėmė kristi kauniečiams iš rankų. Aikštės šeimininkų spaudžiami jie vis keisčiau blaškėsi. Kažkur skubėjo ir tiesiog dovanojo varžovams taškus.

Kai likus 35 sek. bemaž netrukdomas prie krepšio nuvingiavo ir įmetė P.Capdevila, iš „Žalgirio“ persvaros neliko nieko – 76:76. G.Zidekas baudos metimais stumtelėjo mūsų komandą į priekį. Bet Sh.Millsas tuoj pat atsakė dvitaškiu.

Kai G.Zidekas pataikė dar du baudos metimus, tribūnos sunkiai atsiduso... Sakytumei, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Bet juk šių rungtynių vaizdo įrašu tikriausiai apsirūpino ir būsimieji „Žalgirio“ varžovai, su kuriais kauniečiams dar teks susitikti. Kas bus, jeigu ir jie ginsis nuo „Žalgirio“ atakų spaudimu?

Jei tai ir bus per ateinančio ketvirtadienio rungtynes namuose su Zagrebo „Cibona“, dar nereikės per daug jaudintis. Iš E grupės pirmos vietos „Žalgirio“ jau net žemės drebėjimas negali išstumti. O jei per atkrintamąsias rungtynes? Gerai, kad iki jų dar yra ne tiek jau mažai laiko.

Jeigu 1998-ųjų rugsėjo 24 dienos vakarą kas nors būtų papasakojęs, kad neprabėgus nė penkiems mėnesiams Kauno „Žalgirio“ krepšininkai bus laimėję dvylika Eurolygos pergalių ir patekę į aštuntfinalį pirmu savo grupės numeriu, ko gero, tam žmogui būtų patarta: „Nesapnuok“.

Tai buvo tas vakaras, kai „Žalgirio“ vyrai Stambule bemaž beviltiškai pralaimėjo savo pirmąsias Eurolygos rungtynes „Fenerbahce“ komandai ir tuo, kaip pergalingai jie paskui žygiavo iki šio ketvirtadienio, tąkart Stambule dar nekvepėjo.

Bet dar griežtesniu „nesapnuok“ tikriausiai būtų buvęs nutrauktas kiekvienas, kuris prieš šio ketvirtadienio „Žalgirio“ rungtynes su Zagrebo „Cibona“ būtų pradėjęs piešti tokį vaizdą, kokį matėme Kauno halėje. Atvykusi be abiejų savo legionierių Kennetho Atkinso bei Dello Dempso ir jaunojo Gordano Giričeko, kurį jau vertina ir Kroatijos rinktinės treneriai, „Cibona“ triuškino „Žalgirio“ krepšininkus priblokštų žiūrovų akivaizdoje...

Tokias rungtynes net sapne susapnavęs, pabustum išpiltas šalto prakaito. O čia jos buvo realybė.

Zagrebe kauniečiai laimėjo 79:71, Kaune pralaimėjo 64:74 (26:40) ir tai buvo tipiškas psichologinio pralaimėjimo atvejis, kokie paprastai nutinka komandoms, kai jos pervertina savo jėgas ir neįvertina varžovų.

„Žalgiriui“ pergalės dėl taškų jau nereikėjo. „Cibona“ taškai irgi nebuvo mirtinai reikalingi, nes Kroatijos čempionai jau irgi buvo užsitikrinę aštuntfinalio vietą. Tiesa, nugalėję „Žalgirį“ jie galėjo tikėtis savo grupėje pakilti viena vieta aukščiau, o virš kauniečių, kaip sakoma, buvo tik dangus. Bet ne šis skirtumas daugiausia lėmė.

Lemtinga buvo ta euforija, kuri kaupėsi aplink „Žalgirio“ krepšininkus su kiekviena jų pergale. „Žalgiris“ nenugalimas, „Žalgiris“ nepaklupdomas, „Žalgiriui“ nėra lygių. Nors „Cibona“ treneris Vinko Jelovacas prieš Kauno dvikovą balta vėliava ir nemojavo, bet berdamas „Žalgiriui“ komplimentus leido suprasti, kad ją lagamine irgi turi.

Ir „Žalgirio“ vyrai neatsilaikė prieš tokį saldų spaudimą. Ne jie pirmi ir, aišku, ne paskutiniai. Bet vis tiek gaila.

„Gavome antausį, kaip turi būt, – po rungtynių pripažino „Žalgirio“ kapitonas Darius Maskoliūnas. – Ir treneris sakė, ir patys prieš rungtynes kalbėjome, kad reikia būti atsargiems, nemanyti, kad lengvai laimėsime. Bet, matyt, išdavė pasąmonė... Matyt, vis dėlto tikėjomės lengvo grobio. Labai nesmagu, visiems nesmagu. Prieš savo žiūrovus nesmagu. Ir pulti siaubingai nesisekė, ir gynėmės prastai“.

Aprašinėti, kaip prastai „Žalgiris“ tą vakarą žaidė, galima būtų be galo ir krašto. Bet kas iš to? Ką duoda blogų sapnų pasakojimas? Įspėja, kad, žiū, kas nors tokio gali atsitikti ir gyvenime, kai būtinai reikės sėkmės? Nebent dėl to, bet tik trumpai.

„Žalgirio“ žaidimas buksavo nuo pradžių. Kaip į pusnį vasarinėmis padangomis įvažiavęs automobilis. Jonas Kazlauskas mėgino jį išstumti ir vienaip, ir kitaip. Bet pirmąjį kėlinį tai apskritai atrodė beviltiškas darbas. Kuo toliau, tuo „Žalgiris“ klimpo giliau.

O „Cibona“ vis labiau įsibėgėjo. Ypač jos aukštaūgis Ivanas Grgatas (210 cm), kurį jo partneriai pavyzdingai „maitino“ kamuoliais. Savo ilgais žingsniais jis per aikštę tiesiog šuoliavo ir tiek Eurelijui Žukauskui, tiek George'ui Zidekui buvo nepagaunamas.

Po pertraukos „Žalgiris“ lyg ir buvo pabudęs iš transo. Bet neilgam. Paskui kurį laiką mūsiškių žaidimo gyvybę palaikė tik Eurolygos išsiilgęs Kęstutis Šeštokas, ir „Cibona“ nutolo 56:39. Kai Jonas Kazlauskas pagaliau išvairavo savo komandą į geresnį kelią, ji sušvelnino skirtumą. Bet paskui vėl smigo į pusnį...

Ivanas Grgatas pelnė 28 taškus ir atkovojo 15 kamuolių, vienu daugiau negu abu mūsų aukštaūgiai, kurie pelnė vos du taškus. Kovą dėl atšokusio kamuolio „Cibona“ laimėjo 42:27. Beveik toks pat ir komandų taiklumo skirtumas.

„Kad ir kaip nesmagu, bet gal tas antausis – pačiu laiku“, – guodėsi Darius Maskoliūnas. Gal... Sako, kad pralaimėjimai labiau grūdina, todėl ir už muštą du nemuštus duoda.

Bet gauti antausį nuo „Cibona“ savo aikštėje... Geriau jau jį būtų tik susapnuoti.

Ir vis dėlto „Žalgirį“ galime sveikinti. Aštuntfinalį jis pasiekė įspūdingai.

„Žinoma, gerų rungtynių sužaidėme daugiau. Tikrai prastos buvo tik anos, kurias pralaimėjome Saratove, ir šios Kaune. Per daug rautis plaukus nėra dėl ko. Bet pagalvoti turime apie ką“, – sakė Darius Maskoliūnas.

Eurolygos aštuntfinalio dvikovos prasidės kovo 2 dieną. „Žalgiris“ pirmas rungtynes žais namie. Kovo 4 – svečiuose, o jeigu prireiks trečių rungtynių – kovo 11 dieną vėl namuose. Su Stambulo „Ulker“.