Po Ortezas, 1998-ųjų gruodžio 17 d.
Sako, kad Napoleonas į Prancūziją norėjo parsivežti Vilniaus Šv.Onos bažnyčią. Geriau jau prancūzai iš Lietuvos būtų pasiėmę krepšinio kamuolį. Būtų prie jo pripratę, nes dabar jis jiems aiškiai per didelis – niekaip nelenda į krepšį. Arba jų labai trumpi pirštai – niekaip jo nesugraibo.
Eurolygos dvikovą ketvirtadienį tarp Kauno „Žalgirio“ ir Po Ortezo „Elan Bearnais“ komentavęs Linas Kunigėlis keliskart paminėjo, kad varžybos – labai nervingos. Kurgi ne. Ten buvo aštuoni tūkstančiai prancūzų tribūnose, pamiršusių eleganciją ir rėkiančių kaip besiplūstančios kiemsargės.
Aštuoni tūkstančiai, įsivaizduojantys žalgiriečių galvas po savo giljotinomis ar kartuvėse.
Bet turi būti aukštas vyras ir gerai pasistiebti, jei nori ant kaklo užmesti kilpą Eurelijui Žukauskui.
Prancūzai niekaip jo nepasiekė, o Lietuvos baruose varžybas stebėję vyrai labai sparčiai girtėjo, po kiekvieno jo blokuoto kamuolio susidauždami bokalais.
Prancūzams buvo ko nervintis. Jie vijosi „Žalgirį“ visas rungtynes, ir kai kurių veidai televizoriuje visą laiką buvo panašūs į moksleivių, kuriems piktas mokytojas be perstojo rašo dvejetą.
Po Ortezo komandos treneris, abu kėlinius paranojiškai mindžikavęs palei šoninę liniją, rungtynių pabaigoje atsisėdo ant kėdės ir iš nevilties isteriškai nusikvatojo. Geriau jau būtų iškart nusižudęs, kai lietuviai pradėjo varžybas spurtu 8:0.
„Žalgiris“ ėmė grasinti nokautu, prancūzams net nespėjus pakelti rankų. Šie apskritai pirmomis minutėmis atrodė tarsi ką tik būtų susipykę su mama – nusiminę ir kažko išsigandę.
„Žalgiris“ – priešingai. Ačiū Dievui, tai gal pirma komanda Lietuvoje, neturinti „nemuškit per smarkiai“ komplekso. Vos prasidėjus televizijos transliacijai, dar stebint „Žalgirio“ apšilimą, jautėsi kauniečių pasitikėjimas savimi.
Ypač po to, kai režisieriai stambiu planu parodė gerai nusiteikusį, besišypsantį Tyusą Edney. Juo apskritai reikėtų pasidomėti mokslininkams. Ar jis turi nervų sistemą? Ar kas nors bandė plaktuku jam stuktelėti į kelį? Jis pelno taškus su sėdinčio prie židinio ramybe. Nuostabiausia, kad tebelieka toks pat ramus, kai nepataiko.
Kas kita dar vienas NBA mokinys – Anthony Bowie. Treneris Jonas Kazlauskas turėjo jį pasodinti, kad atvėstų, nes po susistumdymo aikštėje tapo aišku, jog A.Bowie visiškai nedaro įspūdžio jokie didingi prancūzų tautos laimėjimai – nei Eifelio bokštas, nei D'Artanjanas.
Prancūzai, jausdami į nugaras kvėpuojančius savo sirgalius, buvo dirglūs ir skuboti. Juos aiškiai erzino tie rungtynių pradžioje prarasti taškai, kuriuos tarsi atkovodavo, bet niekaip nepersverdavo rezultato.
Erzino metimai iš tritaškių zonos, jie tarsi skriedavo taikliai ir vis iššokdavo velniop, lyg kas būtų sulankstęs lanką; erzino kamuolys, nes buvo per lėtas ir jį vis numušdavo žalgiriečiai. Jiems pasisekė, kad „Žalgiriui“ kartais taip pat nesisekė, kitaip svečiai būtų negyvai užerzinę.
Kauno klubas laimėjo 66:56 ir taip nutraukė dešimt mėnesių trukusią „Elan Bearnais“ pergalių savo aikštėje seriją. Prancūzijos komandos metraštininkai gali pradėti rašyti ją iš naujo. Galbūt serija bus tokia pat ilga, jeigu „Žalgiris“ neužvažiuos į Prancūziją anksčiau.
