Pirmąją rašinio dalį skatykite čia.
„Lietuvos vėliavos spalvos: geltona, žalia ir raudona – vilties ir kovos spalvos – nuo šiol plevėsuoja virš Europos krepšinio, – taip „Žalgirio“ triumfą aprašė įtakingas Europos sporto leidinys „L’Equipe“. – Tai pati geriausia naujiena, nes pirmoji Kauno klubo pergalė svarbiausiose Europos varžybose ne tik kompensuoja visuotinę nedidelės baltų šalies krepšinio aistrą.
Ši pergalė yra geriausias atlygis ir už „Žalgirio“ parodytą stilių – tyras, žaižaruojančias kaip krištolas atakas ir kietą, atšiaurią kaip baltų klimatas gynybą.“
Žaidimą vadino „sprinterišku“
Apie to sezono „Žalgirio“ žaidimo stilių kalbama iki šiol. Europos krepšinis dešimtajame dešimtmetyje darėsi lėtas, sutelktas į gynybą ir ne visada toks patrauklus, kaip norėtųsi.
J.Kazlausko „Žalgiris“ žaidė su tokiu džiaugsmu, kad tų metų žinomas krepšinio veikėjas amerikietis Danas Petersonas ragino krepšinio Europą padėkoti „Žalgiriui“ ir „neįtikėtiną dovaną“.
NBA specialistai ir skautai buvo sužavėti atviro lietuvių krepšinio. Jie choru tvirtino: „Pagaliau ir Europoje matome gražų krepšinį! Pagaliau rungtynių rezultatas nėra toks, koks turėtų būti po pirmojo kėlinio.“
Pasak amerikiečio, būtų tiesiog naivu gražų krepšinį mėgstančiam šio žaidimo gerbėjui aiškinti, kaip nuostabiai žaidė „Žalgiris“, nes tai akivaizdu ir taip – tai būtų tolygu aiškinimui, jog Michaelas Jordanas gali „įdėti į krepšį“.
Dar prieš finalą jis patarė „Kinder“ krepšininkams įsimesti į sportinį krepšį lengvaatlečių batelių su vinimis, nes su kauniečiais į aikštę įžengs „sprinteriškas krepšinis“.
„Mieli bičiuliai, kai matai Kauno lietuvius, skriejančius 200 kilometrų per valandą greičiu, savo žaibiškomis atakomis panaudojančius visą aikštės plotą, chirurgiškai tiksliai perpjaunančius varžovų asmeninę gynybą ar labai tiksliais metimais negailestingai draskančius krepšinio tinklelį, atrodo, jog vėl sugrįžti į nuostabų anų laikų krepšinį, kai visko būdavo daug – vyksmo, metimų, taškų“, – sakė D.Petersonas, kadaise pats treniravęs Bolonijos klubą.
Žalgiriečių žaidimo stilių amerikietis apibūdino taip: „Jokių dvejonių, – mesti ar nemesti, – kai esi nedengiamas, jokios baimės, kad suklydus treneris gali tave pasodinti ant suolelio. Nėra jų žaidime ir vergiško prieraišumo iš anksto „išzubrintiems“ deriniams: esi laisvas – meti, ir viso gero“.
Pirmąsyk nuo Kovo 11-osios
Nereikia netgi pasakoti, kokio masto pasitikimą čempionams surengė Lietuva.
Vilnius netgi pabūgo priimti lėktuvą – bijojo, kad „Žalgirį“ pasitiksianti minia gali sutrikdyti visą oro uosto darbą. Todėl užsakytas reisas vidurdienį leidosi Karmėlavoje, kur nuo ryto laukė tūkstančiai: vieni sako, kad 10, kiti – kad 20 tūkstančių žmonių.
Žaidėjai atrodė apakę nuo to, kas vyko, ir scenoje sunkiai rinko žodžius, bet jų akys švytėjo. Jų galvos irgi.
„Tam reikalui paminėti nusiskutome visi plikai.
Ne kasdien Eurolygą laimime“, – juokavo D.Maskoliūnas, o minia svaigo apimta euforijos.
„Kas tokią istoriją tik sapnuose matydavo, gali nebijoti atsibusti. Tai tikrų tikriausia tikrovė“, – apie Eurolygos čempionų taurės atkeliavimą į Kauną rašė žurnalas „Ekstra“.
Nepakartojamą ekstazę taikliai aprašė Marijonas Mikutavičius, tuo metu dirbęs „Lietuvos ryto“ priede jaunimui „Mes“.
„Praėjusią savaitę visas pasaulis lietuviams buvo panašus į oranžinį krepšinio kamuolį. Kūrėjas turėjo įsižeisti, kad apvalus guminis daiktas taip greitai gali suardyti nusistovėjusią tvarką – eismo taisykles, darbo valandas, atsakomybę ir visuomenės elgesio normas.
Per visą Lietuvą – nuo pasipūtusio bankininko iki televizorių meistro – nusitiesė bendrumo ir išdidumo jausmas ir taip audringai susivienijome, ko gero, pirmą kartą po sentimentalios Kovo vienuoliktosios.
Abejingieji gali šaipytis, kad beprotybę sukėlė vos keliolika žmonių, galinčių greičiau už mus bėgioti ir aukščiau šokinėti. Juos gali keikti išdaužytų vitrinų savininkai Kaune ir prisigėrusių vyrų žmonos. Tačiau didžioji dalis lietuvių dabar tikriausiai jaučiasi nevisaverčiai, jeigu jų giminėje nėra bent vieno krepšininko“, – rašė M.Mikutavičius.
Visur skambėjo „Eurolyga-ga“
Tais 1999-aisiais M.Mikutavičius dar nebuvo sukūręs Lietuvos sporto himnu kitame dešimtmetyje tapsiančių „Trijų milijonų“.
Tais metais visų lūpose skambėjo kitas hitas – daina „Eurolyga-ga“, kurią grupė ŽAS įrašė kartu su krepšininkais.
Ji skambėjo Miunchene po pergalės, kai Lietuvos komanda jau bučiavo Eurolygos auksą, oro uoste per pasitikimą ir kone kiekvieno lietuvio namuose dar visą vasarą.
„ŽAS’ai mirė iš juoko, kai įrašinėdami dainą skaitė jos tekstą. Jame pilna konkrečių specifinių žaidybinių motyvų: „Aš po aikštelę lakstau zigzagais, treneri Kazlauskai, turi manim patikėt“, „padariau tarp varžovų landą, juodaodį aš apėjau“, „po velnių, vėl užmyniau ribą sužalotu Achilo kulnu“...
„Eurolyga-ga“ buvo įrašinėjama likus gal dviem savaitėms iki finalo Vokietijoje, ir teksto autorius poetas Gintaras Patackas nesiryžo įpainioti saldaus žodžių junginio „Mes – čempionai“. Galėjo tai padaryti, ir būtų paskelbtas pranašu.
T.Edney ir A.Bowie buvo drąsesni. „Mes tai padarėme“, – sakė jie angliškai pabaigoje, ir tai – paskutiniai dainos žodžiai.
„Galbūt priedainis „Eurolyga-ga“ bus toks pat amžinas, kaip ir „Queen“ „Radio ga ga“, – savo skiltyje prieš 20 metų rašė M.Mikutavičius.
„Žalgiris“ iki pat sezono pabaigos maudėsi pelnytos šlovės spinduliuose. Jie rinkosi ordinus ir medalius, papietavo su Vyriausybės nariais ir Taikomosios dailės muziejuje apžiūrėjo įžymųjį paveikslą „Žalgirio mūšis“.
Kai atėjo metas LKL finalams, būriai aistruolių iš anksto rinkosi prie mažytės „Kaustos“ salės tikėdamiesi bilietų. Visi norėjo savo akimis pamatyti būtent šį, čempionišką, „Žalgirį“.
Panaikintas prakeikimas
Ta pergalė Eurolygoje buvo tokia išskirtinė galbūt todėl, kad per tas keturias dienas Miunchene „Žalgiris“ padarė tai, ko lietuviams trūko 60 metų.
Nepaisant „Žalgirio“ pergalių Sovietų Sąjungoje, pasaulio akyse Lietuvos vyrų krepšinis nebuvo čempioniškas nuo 1939-ųjų, kai lietuviai tapo Europos čempionais.
Kaip žurnale „Krepšinis“ rašė Giedrius Janonis, Lietuvos krepšinį slėgė savotiškas S.Dariaus ir S.Girėno kompleksas.
„Lakūnai perskrido Atlantą, tačiau žuvo Soldino miškuose, vos keli šimtai kilometrų nuo Lietuvos.
Jų herojišką žygį nutraukė lemtis, kuri atsikartoja dažname Lietuvos istorijos pavyzdyje.
Lietuviai, kaip kunigaikštis Vytautas, kuriam paskutinę akimirką iš rankų išsprūdo karaliaus karūna, dažniausiai tapdavo didvyriais, taip ir nepasiekdami galutinio savo tikslo, – vaizdingai rašė 1999-ųjų „Krepšinis“. – Mitinis Sabonio kartos „Žalgiris“ dusyk žaidė Europos taurių finale, tačiau į Kauną neparvežė nė vienos taurės.
1995 m. Atėnuose Lietuvos rinktinė vėl suklupo Europos čempionato finale.
Šie pralaimėjimai dar sykį patvirtino, kad lietuviai – iš esmės tragiškų didvyrių, kuriems nelemta būti čempionais, tauta.
J.Kazlausko ekipa metė iššūkį šiai lietuvių lemčiai.“
