Šiais laikais tuo turbūt sunku patikėti, bet prieš dvidešimt metų Kauno „Žalgiriui“, kad įkoptų į Eurolygos viršūnę, užteko dešimties krepšininkų. Nors per visą auksinį 1998-1999 metų Eurolygos sezoną su „Žalgirio“ apranga į aikštę žengė vos dešimt žaidėjų, Kauno komanda pranoko varžovus tolygiau paskirstytu krūviu lyderiams ir ilgesniu atsarginių suolu.
Tyusas Edney, Anthony Bowie, Saulius Štombergas, Tomas Masiulis, Eurelijus Žukauskas, Jiri Zidekas, Dainius Adomaitis, Mindaugas Žukauskas, Darius Maskoliūnas ir Kęstutis Šeštokas. Šiems dešimčiai vyrų, 1999 metų balandžio 22 dieną finale įveikusiems Bolonijos „Virtus“ klubą ir iškovojusiems didžiausią „Žalgirio“ istorijoje pergalę, lenkėsi Lietuva.
Tais laikais per rungtynes buvo leidžiama registruoti tik dešimt krepšininkų, ir būtent šie dešimt žaidėjų buvo „Žalgirio“ paraiškoje per 20 iš 22 rungtynių, kurias Kauno komanda žaidė Eurolygoje.
Dvi išimtys buvo 2-ojo ir 15-ojo turų rungtynės, kurias dėl nedidelių traumų praleido M.Žukauskas. Abu kartus jį dešimtuke pakeitė Giedrius Gustas, bet 18-mečiui gynėjui buvo skirta tik vieta ant atsarginių suolo – į aikštę jis nebuvo įleistas.
Kelis mėnesius tik kaip treniruočių partneris po Europą keliavo K.Šeštokas. 22 metų puolėjas Eurolygoje debiutavo antrojo etapo priešpaskutinio turo rungtynėse, kai Kauno komanda jau buvo užsitikrinusi pirmąją vietą grupėje. Sezono pabaigoje K.Šeštokas trumpai žaidė ketveriose rungtynėse (beje, FIBA interneto svetainės statistikos skiltyje klaidingai suskaičiuota, kad K.Šeštokas žaidė penkerias rungtynes).
Tad „Žalgirio“ pergalę faktiškai nukalė devyni krepšininkai. Septyni iš jų nepraleido nė vienerių rungtynių, D.Adomaitis žaidė 20 rungtynių, M.Žukauskas – 18.
Šiais laikais išsiversti su tiek nedaug žaidėjų būtų beveik neįmanoma. Tačiau prieš du dešimtmečius krepšinis buvo kitoks, ir 1998-1999 metų sezone treneriui Jonui Kazlauskui nekilo jokių problemų. Priešingai, „Žalgiris“ netgi pranoko konkurentus ilgesniu atsarginių suolu.
Per visą sezoną nė vienas žalgirietis nė vieneriose rungtynėse nežaidė visų 40 minučių. Treneris J.Kazlauskas visuomet rasdavo progą bent trumpam pakeisti net ir sunkiausiai pakeičiamus lyderius.
Kitų komandų treneriai tokios prabangos neturėjo. Pavyzdžiui, Stambulo „Efes Pilsen“ gynėjas Petaras Naumoski net 14 rungtynių, tarp jų – abejas ketvirtfinalio rungtynes su „Žalgiriu“, žaidė be keitimo! O per rungtynes su Maskvos CSKA klubu, kuriose buvo žaisti du pratęsimai, makedonas aikštėje praleido visas 50 minučių.
Kartais nuo skambučio iki skambučio aikštėje ardavo ir kitų stipriausių komandų lyderiai: Carltonas Myersas iš Bolonijos „Fortitudo“, Ibrahimas Kutluay iš Stambulo „Fenerbahçe“, Dejanas Bodiroga ir Dino Radja iš Atėnų „Panathinaikos“, Vasilijus Karasiovas iš CSKA, Frankie Kingas iš Salonikų PAOK.
Ilgiausiai žaisdavęs žalgirietis 35-erių A.Bowie aikštėje praleisdavo vidutiniškai 30 minučių. Palyginti su kitų komandų lyderiais, šis skaičius buvo labai mažas – tą sezoną net dvylika krepšininkų rungtyniaudavo ilgiau nei 35 minutes (P.Naumoski – 39,1 min., F.Kingas – 38,2 min.).
J.Kazlauskas krepšininkus keisdavo dažniau negu kitų komandų treneriai ir leisdavo ilgiau atsikvėpti lyderiams. Dėl to „Žalgiris“ galėjo žaisti didesniu tempu, kuris tuo metu atrodė lyg plaukimas prieš srovę. Europoje buvo įsivyravęs labai lėtas krepšinis, bet kauniečių puolimo bangos sugriaudavo varžovų bangolaužius.
„Žalgiris“ buvo rezultatyviausia Eurolygos komanda (įmesdavo 79,5 taško), tačiau rezultatyviausias žalgirietis A.Bowie (vid. 14 taškų) turnyro rezultatyviausių krepšininkų lentelėje užėmė vos 27-ąją vietą.
Prie puolimo prisidėdavo visi krepšininkai, o trenerio dažniausiai nenuvildavo ir tie, kurie nepatekdavo į starto penketą (jį dažniausiai sudarydavo T.Edney, A.Bowie, S.Štombergas, T.Masiulis ir E.Žukauskas).
„Buvo nemažai rungtynių, kurių eigai didelės įtakos turėjo nuo suolo pakilę žaidėjai. Vienose rungtynėse tuo pasižymėjo D.Adomaitis, kitose mus ištraukė J.Zidekas, dar kitose žaidimą sutvarkė į aikštę įėjęs D.Maskoliūnas ar prie lūžio prisidėjo tritaškių pažėręs M.Žukauskas“, – dėstė treneris J.Kazlauskas.
Tai, kas buvo veiksminga visą sezoną, pasiteisino ir per lemiamus mūšius. Per finalo rungtynes su Bolonijos „Virtus“ klubu aikštėje vienas kitą nuolat keitė devyni žalgiriečiai. Tuo tarpu Bolonijos komandoje net keturi krepšininkai žaidė 34-36 minutes.
„Per dvejas paskutines rungtynes būdavo tokių momentų, kai atrodė, kad visi dešimt krepšininkų yra aikštėje. Gali bet kurį pakeisti minutei, įleisti atgal – visi dalyvavo tiksliai taip, kaip reikėjo žaisti prieš varžovus. Ir visi dirbo savo darbą. Manėme, kad „Virtus“ turi penkis ar šešis labai gerus žaidėjus ir tikėjomės, kad jiems kils problemų, kai prasidės keitimai. Stengėmės žaisti greitai, kad jie prasižengtų, kad mus stabdytų aikštės viduryje, kad pavargtų. Tai pasiteisino“, – kalbėjo svarbiausias Kauno komandos triumfo architektas J.Kazlauskas po finalo rungtynių, kuriose „Žalgiris“ šventė pergalę 82:74.
