Savaitgalį Kėdainiuose vyko baigiamoji moterų pirmenybių dalis, kurioje iš penkių šiemet turnyre startavusių ekipų varžėsi keturios – vyko finalo ketvertas.
Pirmąją vietą iškovojusi „Kibirkštis“ netikėtai po pratęsimo 102:103 krito nuo ketvirtąją vietą reguliariame sezone užėmusios Ukmergės „Vilkmergės“ ir savo gerbėjams pateikė nemalonią staigmeną – galutinėje įskaitoje liko trečia.
Šiemet triumfavo Kauno „Aisčių-LSMU“ komanda, lemiamose rungtynėse be didesnės intrigos 81:57 nugalėjusi „Vilkmergę“.
– Ar teisingai šį sezoną pasidalino galutinės vietos čempionate?, – lrytas.lt paklausė nuo 1996 metų iki 2013-ųjų su Lietuvos moterų rinktine dirbusį A.Paulauską.
– Manau, mes turėjome žaisti su „Aistėmis“ finale, bet pusfinalyje blogai gynėmės. Gal buvo ir taip, kad „Vilkmergė“ žengė į aikštę neturėdama ką prarasti, o mes jau galvojome apie finalą. Jei reikėtų atsakyti tiesiai į šį klausimą, tai jis būtų toks – ne, neteisingai.
– Vilniaus miestas „Kibirkšties“ komandai šiems ir kitiems dvejiems metams padidino paramą: vietoj anksčiau turėtų 150 tūkstančių, ekipai byrės kur kas didesnė parama – daugiau kaip 200 tūkstančių eurų. Su šiais pinigais jau galima galvoti apie rimtesnius projektus?
– Su šia komanda reikia pradėti galvoti apie atstovavimą Lietuvai moterų Eurolygos turnyre. Tam reikia turėti sistemą: negalima eiti į tokį rimtą turnyrą tik su šia diena – reikia turėti pagrindą, savo žaidėjas, kurios kovotų. Bet pasakysiu, kad tų skiriamų pinigų Eurolygos turnyrui tikrai neužtektų.
– Kai dar buvo tuometinis Vilniaus „Teo“ moterų krepšinio klubas, sklandė gandai, kad Eurolygos turnyrui reikėjo 1-1,5 mln. litų. Kiek dabar reikėtų lėšų „Kibirkščiai“, kad ji galėtų startuoti Eurolygoje?
– Tuomet, kai Vilniaus ekipa prasimušė į Eurolygos finalo ketvertą ir laimėjo trečiąją vietą Samaros mieste, biudžetas, mano rodos, buvo 1,5 litų – tai dabar apie 500 tūkst. eurų.
Po metų komandos biudžetas padidėjo, tačiau rezultatas nepagerėjo – Brno mieste ekipa liko ketvirta.
Gal tada ir užtekdavo, bet dabar žaidėjai yra pabrangusios. Manau, kad su 500 tūkst. eurų galima būtų bandyti startuoti Eurolygoje, tačiau tai būtų tik startas.
– Bet šiuo atveju klubas kitam sezonui gali turėti apie 300-400 tūkstančių eurų. Gal pradžioje reikia pasvarstyti apie žemesnio lygio turnyrą – kad ir Europos taurę?
– Taip, visada reikia nemažai svarstyti apie vieno ar kito projekto reikalingumą, gerai pasverti turimas lėšas. Manau, einant į rimtus turnyrus, privalai jau nuo pat pradžių rodyti gerą rezultatą, nes eiti tik šiaip – tikrai nuostolinga.
Sakysime, tarptautinių turnyrų strategija turi būti tokia – reikia rengti Lietuvos krepšininkes kovoms, prie jų lipdyti geras užsienio žaidėjas.
Nepirkti brangias, bet motyvuotas, kad lietuvaitės turėtų galimybę pasimokyti iš legionierių, perimtų geriausią, ką jos turi.
Dveji metai tokių treniruočių ir turėtume gerą rezultatą Europos taurėje, o jau po to ir Eurolyga būtų arti. Bet tam turi būti išstatyta aiški sistema.
– Nė viena šalies ekipa dabar nedalyvauja jokiose Europos taurių turnyruose. Tai normalu? Dabar pas mus madinga, kad moterų klubai niekur nežaidžia, išskyrus namuose?
– Viskas labai paprasta – klubai neturi pakankamai pinigų ir todėl pasirenka lengviausią kelią: niekur nedalyvauti.
Eiti tik tam, kad eitum? Prieš ketverius metus, kai vadovavau „Kibirkščiai“, buvome nutarę žaisti Europos taurėje. Ir kas? Buvo fiasko, nes tam reikia pasirengti – kitu atveju tai pinigų išmetimas į balą.
Kažkada buvęs vienas iš „Teo“ ekipos vadovų Gintaras Furmanavičius pasakė labai gerą frazę: „Pigūs žaidėjai kainuoja labai brangiai“.
Labai puikūs žodžiai – su pigiais krepšininkais rezultato nepasieksi, o pinigus vis tiek išmesi. Pradžioje reikia investuoti į savo žaidėjus, į jų profesionalumą. Bet jei neturi pinigų – tiesiog esi, būni, bet nekuri nieko. Užburtas ratas.
Jei kalbėsime apie šią dieną, tai su tokia sudėtimi, kurią turi Kauno „Aistės“, jos galėtų gerai pasirodyti Europos taurėje. Ar šios komandos vadovai ryšis šiam žingsniui – nežinau. „Kibirkštis“ taip pat svarsto kitą sezoną žaisti tarptautinėse varžybose.
– Moterų krepšinio pergalių kreivė krito tuo pat metu, kai prie Lietuvos krepšinio federacijos vairo stojo Arvydas Sabonis. Jūs ir anksčiau svaidėte kritikos strėles į LKF pusę dėl nevykusio požiūrio į šalies moterų krepšinį. Ar galima sakyti, kad prezidentas A.Sabonis visas galimas lėšas ir pastangas metė vyrų krepšinio iškėlimui, tuo sužlugdydamas moterų krepšinį?
– Dar 2011-siais Lietuvos moterų krepšinio rinktinė buvo aštunta, o jau 2013-siais lietuvės pasiekė blogiausią rezultatą Europos pirmenybėse – liko keturioliktos.
Tačiau tai nevadinčiau blogiausiu rezultatu, nes toks yra tada, kai visiškai nepatenki į pirmenybes. Taip yra dabar. Bet ir 2015 metais lietuvės buvo aštuntos. Na, negaliu sakyti, kad viskas labai jau taip blogėjo – ir dabar galima surinkti normalią nacionalinę ekipą, yra iš ko surinkti.
Nežinau, ar tai A.Sabonio kaltė dėl blogėjančių rinktinės rezultatų, ar jis yra informuojamas apie moterų krepšinį.
Savo laiku buvau pateikęs federacijai planus, ką reikėtų nuveikti, bet jie buvo ignoruojami. Be to, ant manęs iš visų pusių kai kas pasipylė...
Gal dabar dėmesys moterų krepšiniui ir atsirado, bet visada yra „bet“. Dabar žaidžiamas lygos finalo ketvertas – nėra jokio rungtynių komisaro, apie momentų televizinio pakartojimo sistemą net kalbėti nereikia. Jei LKL vos ne dėl kiekvienos situacijos teisėjai bėga žvilgtelėti į televizoriaus ekraną pakartojimo, tai čia nieko. Tai toks ir tas dėmesys.
– Tai, žinoma, moterų krepšinio įvaizdžiui kenkia.
– Tai dar nieko. Gerai, kad dar nė karto nieko nenutiko. Turime begalę istorijų, kai aikštelėse sustoja sportininkų širdys, įvyksta infarktai.
Pas mus nėra medicininės pagalbos šalia aikščių. Lenkijoje dalyvavau rungtynėse, kurios vėlavo valandą, nes nebuvo atvykusi greitoji medicininė pagalba pabudėti per dvikovą.
Pagal visą reglamentą, greitosios automobilis turi stovėti valanda prieš rungtynes ir išvyksta joms pasibaigus. Lietuvoje to nėra. Nežinau, gal Lietuvoje viskas labai saugu.
– Tai neatsakėte į klausimą – ar moterų krepšinio nuosmukis susijęs su A.Sabonio aštuonerių metų vadovavimu federacijai?
– Aš Lietuvoje nebuvau pastaruosius trejus metus – negaliu vienareikšmiškai į tai atsakyti. Bet pasižiūrėkime – anksčiau čempionate žaidė 8 komandos, dabar – penkios.
Pasikeitė čempionatų formatas, gresia, kad dar dvi komandos pasitrauks iš kitų metų pirmenybių. Taip, lyga reformavosi, deformavosi, tačiau žaidėjų vis tiek mes turime. Tai tiesiog belieka konstatuoti tokius dalykus.
– Pasižiūrėkime į šalies moterų krepšinio čempionatą – buvo anksčiau ir 8 komandos. Dabar – vos 5. Maža to – dabar čempionatas yra sujungtas su Baltijos turnyru. Net ir patys sporto žurnalistai tos sistemos nelabai suprato, o ką jau kalbėti apie sirgalius. Lygos vadovas Giedrius Gustas pasibaigus Baltijos lygos kovoms aiškino, kad turnyras pasiteisino, jokių finansinių problemų klubai nepatyrė, nes yra generalinis rėmėjas, daug komandų veržiasi į kito sezono varžybas. Tačiau kas žino moterų lygos užkulisius, žino, kad klubai labiau stumiami žaisti tuose turnyruose. Kaip jums šis modelis ir ar viskas yra taip gražu, kaip sako lygos vadovas?
– Dėl to modelio aš nesu prieš – mes žaidžiame su tarptautines varžybas. Kas būtų, jei tik tarpusavyje kovotų 5 komandos? Nelabai kas.
Čia mes dar ir kalbame apie krepšininkių parengimą – jos įgauna daugiau patirties. Turiu tokį posakį – „Kai neturi ką myli, myli tą, ką turi“.
Sakysime, ta lyga yra dugnas, nuo kurio privalo Lietuvos moterų krepšinis atsispirti. Tik svarbiausia, tą dugną nepramušti.
– Jūs ne vienerius dirbote Lenkijoje – vadovavote Torūnės ekipai, buvote vos ne dešimtmetį nacionalinės ekipos asistentu ir strategu. Ką reikėtų perimti iš tikrai gerai Europoje atrodančios Lenkijos moterų lygos ir įdiegti Lietuvoje?
– Ne, ten dairytis neverta, nes pas mus yra tikrai geriau. Gal nustebsite, bet taip yra. Lenkijoje dabar yra savotiškai atvira moterų lyga ir ten dominuoja užsienietės, o vietinės jaunos žaidėjos neragauja parketo – visas laikas atitenka patyrusioms krepšininkėms, legionierėms ir Lenkija labiau reprezentuoja Europai ne savo produktą, o užsienio žaidėjas.
Todėl ten nesveika situacija su ekipomis. Tiesa pasakius, ta pati situacija yra ir Rusijoje, kur milijoninėje valstybėje nerandama vietos talentingoms rusų krepšininkėms, o žaidžia amerikietės. Tad nereikia dairytis nei į Rusiją, nei į Lenkiją – ten nėra sveika moterų krepšiniui situacija. Lenkų sporto vadovams sakiau – jūs darote nusikaltimą prieš savo krepšinį.
– Rinktinę jau trečius metus treniruoja išėjęs ir vėl sugrįžęs treneris Mantas Šernius. Tačiau jis dabar dirba su „Žalgirio“ jaunimu. Tai gerai, kai strategas yra vyrų ekipos treneriu, o vadovauja moterų rinktinei?
– Su Mantu teko dirbti – jis tikrai turi visokių įdomių idėjų ir dirba profesionaliai. Gal reikia jo paklausti, ar jam tai netrukdo.
Mūsų šalies komanda jau antrąjį kartą iš eilės nepatenka į Europos čempionatą – šiuo atveju jo vietoje aš atsistatydinčiau. Juk generolas, nuvedęs armiją į pražūtį, turi nusišauti. Bet nesakau, kad jis būtinai tai turi padaryti – tikinu, kaip pasielgčiau aš. Bet jei jis mato rinktinės ateitį, federacija mato ateitį – tai viskas tvarkoje.
– Kokia jūsų pozicija: ar reikia suteikti užsienio krepšininkams Lietuvos pilietybę, kad jie atstovautų nacionalinei komandai. Juk jums vadovaujant „Teo“ klubui amerikietė Katie Douglas vos negavo lietuviško paso ir vos nepasivilko mūsų rinktinės marškinėlių.
– Taip, ten jau buvo visi taškai sudėti ir trūko tik Prezidento Valdo Adamkaus parašo. Bet jis nutarė kitaip.
Aš tada buvau ir dabar lieku už tai, kad vienas žaidėjas rinktinėje galėtų būti natūralizuotas. Žinoma, vyrų krepšinyje tokio poreikio nėra ir mes patys galėtume eksportuoti žaidėjus (juokiasi).
Tačiau moterų krepšinyje – pasižiūrėkite, beveik visos rinktinės turi vieną ar kitą krepšininkę, kuri per sportą gavo pilietybę.
