2017 metų Europos 3x3 bronzos medalio laimėtojas D.Lipovcevas 2013-siais atstovavo Sevastopolio „Musono“ klubui ir išvyko iš Krymo prieš pat jo aneksiją. Dabar Čerkasų klubo garbę po traumos ginantis krepšininkas buvo apsilankęs jau „rusiškame“ Sevastopolyje, o pokalbyje su žurnalistu nepagailėjo karčių minčių Rusijos vedamai politikai.
– Kaip galvojate, sportininkas gali kalbėti apie tai, kas vyksta ne aikštėje, o aplink ją?
– Kodėl ne? Tik reikia žinoti saiką. Dažnai dideli ir aukšti žmonės bijo kažką viešai leptelėti. Aš neturiu ko prarasti – labai ramiai bendrauju, nes neturiu jokio verslo. Kaip sakoma, iš manęs nėra ką atimti ir nėra prie ko prisikabinti.
– Kai atstovavote „Musono“ klubui, visa aplinka tik šaukė: „Rusija yra kieta, bet ji nemėgsta ukrainiečių“.
– Ne, iki 2014 metų viskas buvo gerai. Buvo taip idealu, kad apie tai niekas net ir negalvojo. Ir nekalbėjo. Iki to laiko, kol neprasidėjo žinomi įvykiai ir įsijungė propaganda bei viskas pradėjo keistis akimirksniu.
„Aš noriu į Rusiją, ten viskas labai gerai“ – labai šlykščiai atrodo tokie žodžiai, kai ant arenos sienos kabančiame ekipos plakate visi stovi apsirengę ukrainietiškais nacionaliniais rūbais.
Rusijai užėmus Krymą, didžioji dalis pradėjo šaukti: „Aš rusas, mano teises Ukraina visada pažeidė“. Nors viskas prieš tai buvo aišku – visi gražiai gyveno, dalinosi verslais.
Kai po aneksijos į Sevastopolį atvykau 2015 metais, man pasidarė koktu. Tuo metu draugavau su mergina iš Sevastopolio, mėnesiui atvykdavau pas ją. Visų pirma, ilsėtis Sevastopolyje neapsimoka – Turkijoje pigiau.
Mačiau plakatus: „Rusija ar fašizmas?“ Visi garsiai rėkė: „Jei nepriimsite rusų, atvažiuos traukinys su banderininkais, kurie visus išpjaus“. Tokios legendos Sevastopolyje sklandė, kad net plaukai stojosi piestu.
Per televizorių buvo rodomi tokie dalykai, kad net baisu – neva, karas vyksta, visa Zaporožė kariauja. Skambinu tėvui – sako, viskas ramu, nieko nevyksta. Juk Ukrainos televiziją rusams naujieji šeimininkai išjungė, tai prasidėjo Krymo zombinimas.
Tada atsirado tokie pasakymai, kad alus pigiausias, lėktuvai geriausi skraido, viskas tiesiog puiku. Ir tokie dalykai yra didelė niekšybė. Aš labai myliu Sevastopolį, jis mano mėgstamiausias miestas. Ir visą tai klausyti ir matyti yra morališkai sunku.
– Kodėl?
– Žmonėms labai stipriai praplovė smegenis. Pasirodo, mes esame fašistai. Žmonės realiai bijo važiuoti į Ukrainą, kad juos nepapjautų už tai, kad kalba rusiškai.
Sunku, kai ant tavo šalies pastoviai pilamas šūdas. Neva, banderininkai valdžioje ir tai baisiausia. Nors iš tiesų, ten labai daug neišsimokslinusių žmonių – jie net nežino, kas yra banderinininkai, dėl ko jie kovojo.
Arba su kiekvienu muštis belieka, lieka snukius daužytis, arba ilgai ir nuobodžiai aiškintis.
– Bendravote su tais krepšininkais, kurie atstovavo „Musono“ klubą ir pasiėmė Rusijos pilietybę?
– Dalis liko, dalis išvažiavo. Bet suprantu visus šiuo atveju. Viskas paprasta – buvo mūsų žemė, ją atėmė. Na, jei atėmė, ką padarysi. Išvažiuoti – labai sunkus ir didvyriškas poelgis. Juk viską reikia pradėti nuo nulio.
– „Musono“ krepšinio klubo prezidentas po Krymo aneksijos pasakė: „Mane perpildo emocijos. Pirmą kartą Sevastopolio arenoje skamba šventas Rusijos himnas“. Jis visada buvo prorusiškas ar meilė netikėtai gimė?
– Reikia suprasti, kad Sevastopolyje jo verslas, jis parištas ten, nes įkišo krūvą pinigų. Jei būtų pasakęs, kad jis už Ukrainą – iš jo viską atimtų. Bet ir taip dabar viską atėmė.
Tas sporto kompleksas, kur žaidėme, buvo didelis: ir pramogų centras, ir salė, ir viešbutis. Jam reikėjo tartis su naujaisiais šeimininkais, padlaižiauti.
– Galima dalinti Kryme esančius žmones į patriotus ir išdavikus?
– Aš puikiai suprantu tuos, kurie liko, gavo Rusijos pilietybę ir tyliai gyvena. Tokios naujos taisyklės – kažkaip reikia išgyventi. Jei esi patriotas, turi išvykti ir viską pradėti iš naujo. O tai labai baisu.
Yra pažįstamų ten, kurie tiesiog permirkę Rusijos didybe. Jie gauna kapeikas, bet jiems kažką aiškinti yra beviltiška. Įsivaizduokite, metami išprotėję biudžeto pinigai Krymo televizijai, ji daro viską, kad vaizdelis būtų toks – jūs visi gyvenate geriausioje planetos valstybėje. Viskas kita yra pelenai.
– Jūs labiau krepšininkas ar tris prieš tris krepšinio atstovas?
– Krepšininkas. Galbūt, mane labiau žino iš kovų trys prieš tris, nes ten prisirinkau daugiau titulų. Šiose sporto šakose daug niunasų – tris prieš tris viską lemia fizika. Kai buvau jaunas ir žaidžiau Maskvos ekipose, užsikrėčiau tris prieš tris turnyrais, nes Ukrainoje jų dar nebuvo.
– O kur daugiau galima užsidirbti?
– Krepšinyje. Tris prieš tris kol kas jokių pinigų nesukuria, nebent vyktum į visokius iššūkio turnyrus. Tai visiškai skirtingos sporto šakos – jos panašios, bet krepšininkams kuo toliau, tuo sunkiau žaisti tris prieš tris. Krepšininkai turi mažai šansų laimėti prieš gatvės krepšinio atstovus.
– Jums buvo siūloma Rusijos pilietybė?
– Taip, kai žaidžiau Maskvoje. Norėjau lyg ir gauti pilietybę, kad galėčiau pažaisti Rusijoje. Bet kai jau persikėliau į Sevastopolį – jau nebe.
– Ar reikia baigti bendrauti ir bendradarbiauti su Rusija?
– Kuo kalti žmonės? Rusija yra totalitarinė policininkų valstybė, kurioje visi sraigteliai stipriai užsukti. Palyginus su jais, mes labai laisvi ir nepriklausomi.
Mes galime parašyti ar pasakyti viską, ką tik norime. Ten už kalbas žmones uždaro. Ten baisu. Rusai supranta, kad jie gyvena šūde ir viskas pas juos blogai. Bet nieko nepadarysi – pas juos niekada neįvyks tai, kas įvyko pas mus Maidane. Aš dabar gyvenu su mergina iš Maskvos, jai labai sunku.
Kasdien pas juos išeina absurdiški įstatymai. Jei pabandysi ką nors pareikšti socialiniuose tinkuose – atsisėsi į kalėjimą. Pas juos ateina totalitarizmas, geležinė uždanga. Viskas labai jau arti.
Ten ir žmonės tokie patys – žinoma, fanatikų ir išprotėjusių yra pas mus ir pas juos. Jei žmogus yra išsimokslinęs, jis viską puikiai supranta ir niekada nepasakys, kad ukrainiečiai yra fašistai.
– Ukrainiečių krepšininkai dabar vyksta žaisti į Rusija. Tai yra blogis?
– Kodėl? Tu imi pinigus iš ten ir veži į Ukrainą. Suprantu, jei būtų atvirkščiai. Arba ten kalbi, kad Ukraina – blogis. Aš, žinoma, šimtą kartų pagalvočiau, ar vykti į Rusiją. Tačiau tai yra tik darbas. Juk tu nevažiuoji į Rusiją Putiną bučiuoti.
