Jau atsidūręs „Philadelphia 76ers“ ekipoje W.Chamberlainas užfiksavo beprotišką rekordą – pelnė 100 taškų viename mače. Šis pasiekimas iki šiol lieka nepagerintas.
Šiuos mainus tik keli maži žingsneliai skiria nuo prilyginimo didžiausiai krepšinio vadybos nesėkmei.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad NBA ekonominė būklė ir klubų valdymo struktūra 1965-aisiais buvo kardinaliai kitokia. Neegzistavo griežti finansiniai rėmai – buvo tik keletas pagrindinių taisyklių, kuriomis remdamiesi savininkai ir vadybininkai valdė klubus.
Teisės į žaidėjus buvo keičiamos į naujus automobilius. Užuot mokėjęs atlyginimą klubas galėjo imtis dengti kreditą už krepšininko nusipirktą namą ir tokiu būdu prisirišti netoliaregį sportininką prie darbo ir gyvenamosios vietos.
Atskirais atvejais krepšininką netgi galėjo pralošti kortomis ar ruletėje. Juk praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis buvo rasinės atskirties klestėjimo laikas ir kai kurie komandų savininkai į žaidėjus žiūrėjo tiesiog kaip į daiktus.
Pavadinti W.Chamberlaino perleidimą vienareikšmiškai blogiausiais mainais sporto istorijoje negalima ir dėl to, kad „Warriors“ tada kamavo rimtos finansinės problemos. Klubas 1962-aisiais persikėlė į San Franciską iš Filadelfijos, tęsėsi įsitvirtinimo naujoje vietoje periodas, kuris reikalavo daug išlaidų.
Klubo vadovybei pasirinkimas buvo toks: arba atiduoti W.Chamberlainą, arba netrukus bankrutuoti.
Tad nepaisant to, koks absurdiškas gali atrodyti nutikimas su W.Chamberlainu, „Warriors“ istorijoje būta dar kvailesnių mainų.
Gauti ir paleisti V.Carterį
„Warriors“ klubo atstovai niekada nebuvo laikomi darbo NBA naujokų biržoje meistrais – vien ko vertas Joe Smitho pasirinkimas pirmuoju 1995-aisiais.
O po metų talentais turtingiausioje dešimtmečio biržoje klubas pasirodė dar „kiečiau“ – „Warriors“ 11-uoju pašaukė Toddą Fullerį, matyt, ne itin susižavėję Kobe Bryanto, Pejos Stojakovičiaus ir Steve’o Nasho žaidimu, kurie buvo pasirinkti atitinkamai 13-uoju, 14-uoju ir 15-uoju numeriais.
1997-aisiais „Warriors“ sustojo per žingsnį nuo Tracy McGrady, pasirinkę Adonalą Foyle’ą. Po viso šito tapo aišku, kad klubui nerukus turėtų aklai pasisekti vien dėl išimties iš taisyklės dėsnio. Juolab kad 1998-ųjų biržoje „Warriors“ turėjo aukštą 5-ąjį šaukimą, o tarp didžiausių atradimų buvo minimas duetas iš Šiaurės Karolinos universiteto Antawnas Jamisonas ir Vince’as Carteris.
Abu atrodė daug žadantys, tik V.Carteris papirkdavo ne vien savo rezultatyvumu, bet ir užburiančiais skrydžiais virš krepšio. Visa lyga laukė „naujojo Jordano“ atėjimo.
Konkurentai padarė viską, kad „Warriors“ pasisektų. „Toronto Raptors“ ilgai galvojo ir galiausiai dūrė į A.Jamisoną. Po kelių minučių V.Carteris spaudė ranką NBA komisarui Davidui Sternui užsidėjęs kepurėlę su „Golden State“ simobolika. O dar po kelių akimirkų „Warriors“ generalinis vadybininkas Gary St.Jeanas atidavė V.Carterį į „Raptors“ už A.Jamisoną.
Tokių mainų priežastimi vėliau buvo pateikta prielaida, kad A.Jamisonas yra labiau įvairiapusis ir geriau pasirengęs NBA. Iš dalies tai buvo tiesa: A.Jamisonas žaidė NBA 16 metų, dukart dalyvavo Visų žvaigždžių rungtynėse ir buvo rinkta geriausiu šeštuoju žaidėju.
Bet visa tai A.Jamisonas pasiekė ne „Warriors“ sudėtyje, jau nekalbant, kad jo karjera buvo ne tokia ryški ir produktyvi kaip V.Carterio, kuris iki šių dienų gerina istorinius NBA rekordus.
Karališka dovana
1990-ųjų pradžioje nedaugelis galėjo konkuruoti vaizdingumu su „Run TMC“ greitu puolimu. Timas Hardaway, Mitchas Richmondas ir Chrisas Mullinas ant parketo suko viražus, sėkmingai papildydami vienas kitą.
T.Hardaway savo driblingu vertė traškėti besiginančiųjų sąnarius daug anksčiau nei Allenas Iversonas ir Kyrie Irvingas. M.Richmondas buvo atsakingas už atletiškumą ir užsispyrimą, o armijos instruktorių primenantis Ch.Mullinas savo tolimais metimais įstrigo atmintyje tų, kurie po 20 metų ims lyginti su juo Klay Thompsoną.
Paskutiniame šios trijulės sezone 1990-1991 m. „Run TMC“ vidutiniškai rinko 72,5 taško. „Warriors“ laimėjo 44 rungtynes vidutiniškai pelnydami 116,6 taško – daugiausiai per pastaruosius 23 metus.
Apie tai, kad iš geros komandos reikia padaryti iškilią, „Warriors“ bosai kalbėjo dar vasarą. Tada ir nuskambėjo pirmos užuominos apie vieno iš pagrindinės trijulės nario mainus į priekinės linijos žaidėją.
Pagal sumanymą, tai turėjo būti centras, gebantis atlikti rezultatyvius perdavimus ir užtikrinti monolitinę gynybą. Nepaisant kosminio puolimo, „Warriors“ baigė sezoną lygoje užėmę tik 23-iąją vietą pagal gynybą.
Susidomėjimą M.Richmondu parodė „Sacramento Kings“ klubas, kuris buvo pasirengęs dėl šio žaidėjo atiduoti turėtą 1991-ųjų naujokų biržos 3-iąjį šaukimą, į kurį taikėsi Dikembe Mutombo. „Warriors“ treneris ir generalinis vadybininkas Donas Nelsonas nebuvo sužavėtas vadovybės projektais: jo sistema davė rezultatą ir reikėjo tik kosmetinių pokyčių.
Trintis tarp „Warriors“ savininkų ir trenerio tęsėsi iki pat naujokų biržos, jai vykstant ir net jau pasibaigus. Klubas dėliojo variantus nuo birželio pabaigos iki spalio pradžios. Atrodė, dar šiek tiek ir 1991-1992-ųjų sezoną M.Richmondas pradės Ouklando komandoje. Bet D.Nelsono įtikinėjimai neatvedė į protą vadovybės.
„Warriors“ iškeitė M.Richmondą į „Kings“ pačiu blogiausiu būdu iš visų įmanomų. Jie atidavė į Sakramentą šį žaidėją ir centrą Lesą Jepseną, už juos gavę sunkųjį kraštą Billy Owensą, kurį „Kings“ buvo pasirinkę naujokų biržoje tuo pačiu 3-iuoju šaukimu.
Debiutantas pateko į geriausių sezono naujokų penketą, bet jau kitąmet tapo aišku, kad tai ne tas žaidėjas, kuris padėtų „Warriors“ pasiekti kokybinį persilaužimą. Per tris sezonus „Warriors“ ekipoje B.Owenso vidurkiai siekė 12,8 taško, 7,2 atkovoto kamuolio ir 3,3 perdavimo. Naudinga, kruopštu ir patikima, bet ne daugiau.
Tai ne mūsų metodas
Taip galima pavadinti „Warriors“ politiką dėl sezono aukojimo vardan geresnių šaukimų naujokų biržoje ir vėlesnių apsikeitimų tais šaukimais.
1979-1980-ųjų sezone „Warriors“ buvo pasiryžę bet kokiems pažeminimams, kad tik gautų naudingą pasirinkimą artėjančioje naujokų biržoje.
Komanda baigė sezoną su 24 pergalėmis ir 58 pralaimėjimais, o viršūne tapo ikibiržinis susitarimas su „Boston Celtics“. Per jį „Warriors“ atidavė savo starto penketo centrą Robertą Parishą ir biržos 3-iąjį šaukimą. Savo ruožtu „Celtics“ perleido 1-ąjį ir 13-ąjį šaukimus.
„Warriors“ pirmuoju pasirinko Joe Barry Carrollą ir pasiruošė valgyti savo sumanios strategijos vaisius. Bet šie pasirodė papuvę.
Kartais atrodydavo, jog J.B.Carrollas pajėgus būti lemiamu veiksniu – keturis iš šešių savo sezonų „Warriors“ gretose jis rinko ne mažiau 20 taškų. Bet tuo pat metu centras sistemingai pažeidinėjo režimą, galiausiai gavęs vieną sunkiausiai išverčiamų pravardžių – Joe Barry Carrolą praminė Joe Barely Cares, kas reiškė „Joe, kuriam mažai rūpi“.
O kalbant apie „Celtics“,…
.. tai pasirinkimą, gautą iš „Warriors“, jie panaudojo Kevinui McHale’ui, kuris drauge su R.Parishu ir Larry Birdu tapo 1980-ųjų „Celtics“ čempioniškos dinastijos simboliu. Kiekvieno jų numeris įamžintas Bostono klubo, o jų vardai įrašyti į Krepšinio šlovės muziejų.
