1979-siais rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis į SSRS nacionalinę komandą, kuri turėjo žaisti atsakomuosius Tarpkontinentinės taurės mačus išvykoje, pakvietė net tris Lietuvos krepšininkus: iš Kauno „Žalgirio“ klubo reprezentacinei ekipai atstovavo Sergejus Jovaiša ir Valdemaras Chomičius, o iš Vilniaus „Statybos“ komandos buvo pakviestas jos kapitonas Algimantas Pavilonis.
Tų metų rugpjūtį SSRS komanda išvyko į Amerikos žemyną, kur santykius aiškinosi su Meksikos, Puerto Riko, Prancūzijos ir Argentinos rinktinėmis.
Šiam turne rinktinės vadovu buvo paskirtas „draugas Železnovas V.V.“, kuris aprašė visą kelionę ir net prašė, jog tam tikros struktūros atsižvelgtų į jo pamąstymus ir reikalavimus.
V.Titorenka atrado KGB statytinio V.Železnovo rašliavą, kurioje pradžioje teigta, kad atvykus į Meksiką gyvenimo sąlygos nebuvo geros, nes sostinėje buvo smogas, o komanda niekaip negalėjo priprasti prie Meksiko miesto, kuris yra 2,5 km virš jūros lygio.
Po to apsimetėlis direktorius dėmesį skyrė muštynėms, kurios vyko tarp Meksikos ir Prancūzijos žaidėjų per šių komandų akistatą: neva kalti buvo dėl to teisėjai, kurie priekabiai žiūrėjo į prancūzus dėl kiekvieno svečių prisilietimo prie meksikiečių.
Rašoma, kad net keli krepšininkai po muštynių atsidūrė ligoninėje, o visa tai stebėję SSRS krepšininkai buvo neutralūs.
Po to V.Železnovas informavo, jog SSRS rinktinė iš Puerto Riko krepšinio federacijos gavo 5000 JAV dolerių, kad ji sužaistų papildomą mačą su šios šalies ekipa, o visas pelnas už parduotus bilietus atitektų federacijai.
Galiausiai SSRS rinktinės vadovas ir kartu agentas aprašė rinktinės pasirengimą varžyboms bei bendrą situaciją komandoje.
„Komanda labai rimtai rengėsi ir treniravosi, o ypač stengėsi pasiruošti būsimoms kovoms su olimpiniais ir ideologiniais mūsų varžovais – JAV krepšininkais“, – rašė užsislėpęs KGB agentas.
Jis pasijautė ir rimtu krepšinio specialistu: „Visų sužaistų rungtynių metu aukštą klasę rodė šie krepšininkai: Žigilijus, Tkačenka, Myškinas, Jeriominas, Lopatovas, Salnikovas, Jovaiša ir Tarakanovas. Nestabiliai atrodė Deriuginas, Pavilonis, Chomičius ir Belostenas. Manau, kad vertėtų siūlyti struktūroms suteikti Anatolijui Myškinui ir Vladimirui Žigilijui nusipelniusių sporto meistrų vardus“.
„Įdomu, pagal kokius parametrus buvo dėliojami „aukšta klasė“ ir „nestabilūs“. O gal paklausiu dar geriau – pagal kokius kriterijus buvo atrinktas tas rinktinės direktorius ir ką jis stebėjo?, – klausė retoriškai V.Titorenka.
Mat krepšinio statistikos guru atkasė visų tų akistatų protokolus ir išsiaiškino, kad dabar LKL skiriamų teisėjų direktoriumi dirbantis A.Pavilonis apskritai nebuvo pasirodęs aikštėje.
Kaip spėliojama, jis sužaidė nebent tas neplanuotas rungtynes su Puerto Riku, kurių rezultatas neegzistuoja.
„Visiškai neatsimenu, kaip ten ir kas vyko su Puerto Riku. Ir apskritai, ta kelionė buvo kažkoks nesusipratimas“, – prieš 40 metų įvykusius krepšinio mūšius prisiminė dabartinis Seimo narys buvęs žalgirietis Sergejus Jovaiša.
– Gal prisimenate tą poną V.V. Železnovą?, – lrytas.lt paklausė S.Jovaišos.
– Gal jei būtų kokia fotografija, gal... Bet šiaip – visiškai neatsimenu ir tokių smulkmenų net neverta buvo atsiminti. Nes prieš kiekvieną išvyką į užsienį, SSRS rinktinėje atsirasdavo vis naujas komandos vadovas. Tiesiog ateidavo A.Gomelskis ir pasakydavo, jog tai yra komandos vadovas.
Parodydavo tą tipelį, o šis dažniausiai papasakodavo vieną ir tą pačią istoriją: esu iš SSRS Sporto komiteto instruktorius ir būsiu rinktinės vadovu.
Jei kas užsienyje ko klaus, norės pasikalbėti, nukreipkite į mane, nes viską reikia daryti su mano žinia. Bet visi žinojo, koks tai Sporto komiteto instruktorius – KGB saugumietis.
– Kiek jūs gavote pinigų už komercinį mačą su Puerto Riku?
– Tai kad nežinau, neatsimenu. Bet viskas rinktinėje buvo labai aišku – mums mokėjo po 100 JAV dolerių už kelionę, tad, matyt, tiek ir gavome.
Bet ta nesąmonė su 5 tūkst. dolerių yra labai juokinga. Buvo kur kas didesni pinigai, tačiau, greičiausiai, treneris A.Gomelskis didžiąją dalį susikišo sau į kišenę. Nes atsimenu, kad A.Gomelskis, atvykus į Meksiką, netikėtai nusipirko bilietus į JAV ir išskrido.
Ir gal kokią savaitę nesirodė, o mes turėjome pragaro laiką – per visą Meksiką autobusu varėme iki pietinės jos dalies, kad po to skristume į Puerto Riką.
Rinktinė varė be jokių patogumų autobusu, o jos treneris kažkur JAV leido gautus pinigus (juokiasi).
– Kaip jums KGB darbuotojo įvertinimas – buvote aukštame lygyje.
– Čia apskritai komiška situacija. KGB agentas vertina žaidėjus ir net siūlo suteikti sporto meistro vardus. Tai tie tipai ir apie krepšinį, ir apie meną, ir apie metalo lydimosi temperatūrą nusimanė tiek pat, kaip zuikis geometrijoje.
– Elgėtės atsargiai su tokiais „rinktinės vadovais“?
– Tai kad viskas ten buvo daryta, kad tave sektų, būtum stebimas. Visi žinojo, kas tie vadovai ir kam jie skiriami. Į miestą galima buvo išeiti tik tryse, kambariai negalėjo būti užrakinami, „vadovas“ galėjo padaryti daiktų patikrą, kada norėjo.
Kartą pas mus Australijoje į kambarį atėjo lietuvis su sūnumi, norėjo apie Lietuvą pakalbėti, tai įbėgęs „vadovas“ tiesiog išstūmė svečius iš viešbučio.
Matėsi, kad tai buvo jiems šokas. Kitą vertus, tie „vadovai“ buvo priklausomi nuo dar didesnių vadovų, tai namo tempė begalę daiktų ir tikino, kad tai dovanos dideliems viršininkams.
