Rusijos žiniasklaida pakalbino vieną iš A.Sabonio draugų garsųjį žaidėją, o dabar trenerį Rimą Kurtinaitį, su kuriuo Sabas žaidė ne tik Kauno „Žalgiryje“ ir Lietuvos krepšinio rinktinėje, bet ir Madrido „Real“ ekipoje.
– Rimai, kada pirmą kartą išgirdote apie A.Sabonį?
– Aš tada dar tarnavau SSRS armijoje, atstovavau Rygos ASK klubui – tai buvo 1980-siais. Girdėjau kalbų, kad Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinėje žaidžia vyrukas su labai puikiais duomenimis.
O pamačiau Sabą pirmą kartą 1981 metų pavasarį Novogorsko treniruočių bazėje. Aš tuomet su SSRS karinių pajėgų krepšinio rinktine rengiausi kažkokiam turnyrui.
Ten treniravosi ir sovietų jaunimo nacionalinė komanda. Atėjau į salę, žiūriu, kažkoks kūdas, labai plastiškas, judrus „centras“ bėgioja ir kas antrą metimą krauna į krepšį.
– Bet greitai A.Sabonis tapo ir pasaulio čempionu. Jį SSRS rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis nusivežė į pirmenybes Kolumbijoje.
– Aš žinau tik du žmones, kurie būdami septyniolikos tapo pasaulio čempionais – tai futbolininkas Pele ir krepšininkas Arvydas Sabonis. Galbūt, jų yra daugiau, tačiau aš žinau du.
– Kaip su juo artimiau susipažinote?
– Tai gavosi savaime. 1982-siais Kauno „Žalgiryje“ susibūrė išties labai draugiškas kolektyvas. Iš senosios gvardijos buvo Arlauskas, Masalskis ir Jovaiša.
Bet atėjo jaunimas: Brazys, Krapikas, Sabas, Chomičius. Mes dažnokai rinkomės visi kartu į krūvą: „senukai“ tikrai nebandė atrodyti svarbesniais už jaunimą.
Visi buvome lygūs. Ta draugystė ir lėmė gerus ekipos rezultatus. Su Sabu kažkaip savaime labai lengvai susidraugavome.
– Jus abu dažnai buvo galima pamatyti Kauno senamiestyje buvusiame bare „Gildija“.
– Tai ne tik su A.Saboniu. Mes ten dažnai su visa komanda užeidavome. Bet su Arvydu buvome rimčiausi „kariai“ ir ilgiau už kitus užsibūdavome. Bet negalvokite, kad labai rimtai sėdėdavome – tik bokalas alaus, valgis ir viskas.
– Sėdėdavote atskiroje salėje?
– Žinoma. Kaunas yra nedidelis miestas, mums paprasčiausiai nebūtų davę ramiai bare pasėdėti. Pačiame Kaune buvo keturi naktiniai barai, kurie dirbo iki dviejų nakties.
Sovietiniais laikais tai buvo labai kieti naktiniai barai. Dabar tu gali nueiti į restoraną ir niekas į tave dėmesio nekreips. O tuo metu, jei įžengei į barą – vadinasi gėrei.
Kaune labai greitai pasklisdavo gandai, kad buvome bare ir treneriai priekaištavo: „Kam tu su Sabu po naktinius barus vaikščiojate, kam žmones erzinate?“.
Vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų Modestas Paulauskas mums abiems pareiškė: „Kas per mada po restoranus tampytis. Mes kitaip darydavome anksčiau: paimdavome trilitrinį spirito, užsidarydavome garaže. Ir nė vienas šuo nežinojo, ką veikėme“.
Bet aš jam vis atkirsdavau: „Nenorime garaže gerti spiritą. Norime gerame restorane truktelėti šampano taurę, pasižiūrėti, kaip šoka gražios merginos. Norime, kad mus aptarnautų oficiantės su aukštakulniais, trumpais sijonais ir baltomis pirštinėmis“.
Nesuprasdavo mūsų vyresnieji: jiems niekaip nebuvo suprantama, kodėl mums neužtenka ramiai prisiliuobti kažkur rūsyje. O juk mes ėjome į naktinius barus ne prisigerti, o pabūti ir pavakarieniauti padorioje aplinkoje.
Kitą vertus, mes žaidėme gerai, buvo pergalės, todėl jokių rimtų sankcijų mūsų atžvilgiu nebuvo imtasi.
– Pakalbėkime apie 1988 metų Seulo olimpiadą. Kaip Sabas pateko į SSRS rinktinę?
– Jis metus ne tik kad nežaidė, bet ir nesitreniravo – jam dukart buvo trūkusi achilo sausgyslė. Be jo gerai sužaidėme atrankoje.
Tuo metu rinktinėje buvo geri vidurio puolėjai: Valera Goborovas, Vitalijus Pankraškinas, Saša Belostenas. Gaila, bet visų trijų jau nėra gyvųjų tarpe.
1988 metais A.Sabonis reabilitaciją vykdė Amerikoje, o treneris A.Gomelskis, likus savaitei iki Seulo olimpiados, išsikvietė Arvydą į Novogorską.
Neva, kad morališkai palaikytų, išlydėtų į olimpiadą. Sabas net Lietuvos televizijos eteryje buvo priverstas duoti pažadą, kad nevyks į Seulą.
Lietuvoje bijojo, kad A.Gomelskis įkalbės jį žaisti ir dukart operuotas achilas ir vėl neišlaikys krūvių, plyš, o Lietuva neteks talentingo centro. Kiek žinau, iš Vilniaus į Maskvoje esantį Sporto komitetą skriejo telegramos, jog negalima A.Sabonio imti į Seulą.
Bet treneris A.Gomelskis buvo žinomas psichologas: įkalbėjo Sabą nuskristi į Korėją. Sakė jam: žaisti – tu nežaisi, bet pasėdėsi ant suoliuko, kad palaikytum komandinę dvasią. Ir tipo, kad varžovai labiau bijotų SSRS ekipos.
Bet juk reikia žinoti Sabą – žaidėjas iki kaulų smegenų: imkime krepšinį, kortas ar biliardą. Jis nori žaisti ir būtinai laimėti.
– Bet pirmąją dvikovą olimpiadoje pralaimėjote.
– Kitaip ir būti negalėjo. Patys kalti. Žmogus metus nežaidė, jam bent kelis mačus apsiprasti su aikštę reikėjo, o mes pradėjome per jį žaisti.
O Sabui nesisekė – metai be sporto. Po rungtynių jis persirengimo kambaryje sakė: „Jūs ko per mane visas atakas darote, per mane žaidžiate?
Aš juk metai kaip be krepšinio. Jums ir be manęs gerai sekėsi, žaiskite patys, o aš tik padėsiu“. Bet sportinę formą jis labai greitai įgijo. Žinote, Sabui galima buvo telefonu papasakoti derinį ir jis ateis ir iškart viską gerai padarys. Kuo mane žavi Arvydas, tai savo disciplina ir aukščiausiu krepšinio supratimo lygiu.
– Ar be A.Sabonio būtumėte laimėję Seulo krepšinio turnyrą?
– 99 procentai, kad nebūtume.
– Kalbama, kad Sabas Europoje užsisėdėjo ir galėjo kur kas ankščiau pradėti karjerą NBA.
– Papasakosiu kaip viskas buvo. Mes kartu su juo žaidėme Madrido „Real“ ekipoje. Sėdime su juo prieš pat naujuosius metus. Jis sako: „Mane ir vėl į NBA kviečia. Ką daryti?“.
Jam sakiau: „Aš jau esu senas – man jau virš trisdešimties, tai ko man ten būtų važiuoti. Bet jei man būtų tiek pat metų, kiek yra tau, važiuočiau. Tik pabandyk – nepatiks, sugrįši. Jei nepabandysi, visą likusį gyvenimą griaušiesi, kad atsisakei NBA pasiūlymo“.
Arvydas labai bijojo, kad NBA yra labai dideli krūviai ir jis neatlaikys. O paaiškėjo, kad viskas yra kitaip. Europoje jis bet kokioje komandoje žaidė po 35 minutes, visas žaidimas buvo statomas ant Sabo.
Prisimenu, „Real“ ekipoje jis ne kartą sakė treneriams: skauda nugarą, kojas. O jam visi atgal: na, dar vieną mačą, labai reikia.
NBA tik pasakyk, kad skauda nugarą – apie mačą užmiršk, procedūros, priežiūrą ir taip toliau. Ir jau tikrai niekas 35 minučių žaisti nevertė.
Ne kartą Arvydas juokdamasis pasakojo: „Niekada neturėjau tiek laisvo laiko per rungtynes, kaip NBA. Galėjau pasižiūrėti ir gražią areną, ir į žiūrovus paspoksoti: kas ką valgo, kuo viską užsigerinėja“.
Tas NBA laikas jam buvo geras. Net Michaelas Jordanas apie jį sakė: „Įsivaizduoju, ką tas vyrukas išdarinėtų, jei jis būtų atvykęs dešimčia metų ankščiau ir su sveikais achilais“.
