Buvo likusi mažiau kaip para iki vieno garsiausių Europos krepšininkų žūties. Kalbėjausi su juo apie paprastą norą – pailsėti. Ne apie tą poilsį jis, žinoma, kalbėjo. Atgal, laiko juosta, atgal...
Atranka į Europos krepšinio čempionatą tada vyko lenkų Vroclave, kur lietuviai tiesiog prag..ė kelialapį į pirmenybes.
Nutylėsiu, kaip Lietuvos rinktinė su Marčela ir kitais priešakyje, vos prieš metus, 1992-aisiais, Barselonoje laimėję olimpinę bronzą, Vroclave sugebėjo „komoje“ prakišti baltarusiams 80:88.
Lietuviai iki šiol turėtų ignoruoti Vroclavo naktinį barą „777“, nors po to rinktinės dievas Vladas Garastas kalbėjo neva matęs, kaip vienoje su mumis grupėje buvę abiejų rinktinių – lenkų ir baltarusių – treneriai tarėsi, kaip eliminuoti Lietuvos rinktinę.
Lietuvių kompanija prieš tai išgimdė savo pergalę prieš Lenkiją 3 taškais ir jei baltarusiai būtų laimėję lietuvių konkurentų tarpusavio mačą, lenkai būtų likę be Europos čempionato.
Bet baltarusiai galėjo ir pralaimėti Lenkijai, kad lietuviai vis tiek atsidurtų už borto. Tą jie ir padarė, pasirinkę idealų skirtumą – 6 taškus. Nors dar ketvirtame kėlinyje Lietuva galėjo jaustis ramiai: baltarusiai pirmavo prieš lenkus net 13 taškų skirtumu...
Po to to tragiško mums konkurentų mačo savo darbą baigė galingoji Kroatija su Draženu, kuri be problemų iškovojo kelialapį į Europos čempionatą Vokietijoje, savo atrankos grupėje nušlavusi Estiją, Rumuniją ir Makedoniją.
Pasibaigus turnyrui Vroclave priėjau prie pergalę aikštės viduryje šventusio D.Petrovičiaus. Kalbėti nenorėjo, bet po to įsivažiavo – galbūt suveikė ką tik atgautos Nepriklausomybės bendras jausmas.
„Gaila Lietuvos. Bet tai yra tik jūsų didelė nelaimė. Mes labai stengėmės ir einame toliau“, – be jokio pasipūtimo kalbėjo po pusiaunakčio atsileidęs D.Petrovičius.
Pašnekėjome kelias minutes: „jo, ne, taip, gal“, o aš pagalvojau, kad autobusu su Kauno „Atletu“ sugrįžęs namo į Lietuvą parašysiu interviu.
Kai po nakties važiavimo kitą vakarą atėjo žinia, kad 28-erių D.Petrovičius užsimušė automobilio avarijoje Vokietijos greitkelyje, mano diktofone liko tik Draženo ištartų žodžių garso įrašas: „Dabar – tik poilsis. Labai noriu pailsėti“.
Šiai tragiškai istorijai – jau 25 metai. Tai buvo vienintelis kartas, kai turėjau „šviežią“ interviu, bet rašyti turėjau ne apie tai.
