Jubiliejaus proga portalas sport24.ru pakalbino Uzbekistane gimusį ir iš Maskvos CSKA į rinktinę prasimušusį Valerijų Tichonenką. 53-ejų žinomas krepšininkas papasakojo apie tas dienas, prisiminimus ir tai, ar A.Sabonis pasuko į politiką.
– Kalbant apie aukso medalius reikia pripažinti, kad rinktinė turnyro metu turėjo problemų. Kokios jos buvo?
- Pati didžiausia problema buvo tai, kad Arvydas Sabonis buvo toli nuo geriausios sportinė formos. Jis į aikštę Seule žengė po pusantrų metų pertraukos (Achilo trauma – past.). Tik paskutiniuoju momentu rinktinės strategas Aleksandras Jakovlevičius Gomelskis įkalbėjo jį sužaisti olimpiadoje. Bet dėl bendro puikaus komandinio žaidimo mes kompensavome šią problemą.
– Pusfinalyje SSRS rinktinė įveikė JAV mėgėjų rinktinę 82:76. Šią pergalę Šarūnas Marčiulionis apibūdino taip: „Sužaistume mes dar kokius dešimt mačų su jais, tai daugelyje amerikiečiai ir laimėtų“. Sutinkate su jo nuomone?
– Aš gerbiu Šarūno Marčiulionio nuomonę, juolab, kad jis galėjo daryto tokias išvadas. Jis žaidė NBA ir puikiai žino amerikietišką krepšinį ir žaidėjų galimybes. Bet vieneriose rungtynėse, kaip žinia, gali atsitikti viskas. Ir tas viskas yra tai, kad laimėjo SSRS rinktinė.
– Komanda ne tik gerai žaidė, tačiau ir mokėjo švęsti. Ar tos šventimo legendos turi bent penkiasdešimt procentų tiesos?
– Mes tokie patys žmonės, kaip ir kiti. Bet nesinori, kad visi galvotų, kad mes nuolat gėrėme. Labai nesmagu, kai tave laiko vos ne alkoholiku. Neįmanoma žaisti gerai, rodyti rezultatus ir tuo pat metu gerti.
– Kokia pati įdomiausia istorija iš Seulo olimpiados?
– Prieš savo finalą naktį išgirdome, kai garsiai šaukia merginos. Tiesiog rėkia. Pasirodo, tai buvo SSRS moterų tinklinio rinktinės žaidėjos, kurios vakare tapo olimpinėmis čempionėmis. Jos naktį šaukė: „Mes – čempionės“. Tada visi mūsiškiai sutartinai iš kambarių pradėjo šaukti: „O mes dar ne“.
– Prabėgo trisdešimt metų. Ar palaikote ryšius su buvusiais rinktinės nariais?
– Taip. Jei yra galimybių, susiskambiname, sveikiname vienas kitą su gimtadieniais, susitinkame. Kai tai įvyksta, kalbame apie tą olimpiadą – juk jau atsirado nostalgija. Labiausiai iš visų aš bendrauju su estu Tiitu Sokku. Jis buvo mano kambario kaimynas. Puikus žmogus – daug ko mane išmokė ir visada pasirengęs padėti.
– Iš tos rinktinės didžioji dalis krepšininkų tapo rimtais visuomenės žmonėmis. Kur to paslaptis? Tik medaliai?
– Reikėtų pradėti atsakinėti į šį klausimą nuo liūdnos natos: jau trijų rinktinės narių nėra. Mus paliko Valera Goborovas, Vitia Ponkraškinas ir Saša Belostenas. Kiti iš tiesų tapo puikiais treneriais, rimtais vadovais ir funkcionieriais. Tai tik įrodo, kad komandoje buvo labai daug įvairialypių asmenybių.
– Luka Dončičius – šių dienų Europos krepšinio vunderkindas. Ar jūsų laikais buvo tokių, kurie labai anksti pradėjo žibėti krepšinio aikštėje ir lėmė rinktinių žaidimą?
– L.Dončičius yra išties unikalus reiškinys. Aš jį stebiu jau kelis metus ir juo žaviuosi. Bet mūsų laikais taip pat netrūko talentų. Net ir jei kalbėtume tik apie SSRS rinktinę: tai ir Arvydas Sabonis, ir Aleksandras Volkovas. Jie dar būdami jaunuoliais darė įtaką savo klubams ir rinktinei. Jei kalbėsime apie Arvydą Sabonį – jis buvo mūsų laikų Luka Dončičius.
– Eurolygos finalo ketverte Arvydas Sabonis tribūnose sėdėjo kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Rusų krepšininkas Vitalijus Fridzonas priklauso „Putin Team“ organizacijai. Kaip jūs reaguojate į tai, kad krepšininkai traukia į politiką?
– Nieko blogo tame nematau. Tačiau Arvydas Sabonis, kaip ir aš, niekada nelindo į politiką, todėl nereikia ieškoti kokio nors politinio konteksto, kad jis sėdėjo prie Lietuvos prezidentės. Kaip ir V.Frizdonas. Jei žmogus nori palaikyti savo šalies prezidentą, kodėl jis to daryti negalėtų?
