– Pone Jovaiša, kaip jūs vertinate, kas lėmė tokį sezoną, kur yra sėkmės priežastis? Nieko stebuklingo tarsi nėra įvykę, pasikeitę, lyginant su ankstesniais metais.
S. Jovaiša: taip, bet iš smulkių dalykų buvo sudėliota labai prasminga ir rezultatyvi mozaika, ir viskas, ką padarė treneriai, vedė link gero pasirodymo. Jau paties Eurolygos reguliariojo sezono metu matėme komandos kilimą, matėme, kad gali kautis su visais, buvo pasiekta daug įspūdingų pergalių, ir tai, kad patekome į tą grupę, kur žaidžia patys stipriausi, į finalinį ketvertą, rodo mūsų tikrąjį pajėgumą.
Kai viskas įvertinama, žaidžiama pagal planą, visos detalės prižiūrimos, vykdomos... Na, nepasisekė tik pusfinalyje, kur susidūrėme su labai sudėtingu priešininku, dėl geros gynybos jie mus tiesiog užgniaužė. Bet jei reikėtų pakartoti... Išanalizavę trūkumus gal būtume ėję ir dar toliau... Bet ir ši pergalė iš tikrųjų yra labai vertinga ir svari.
– Robertai, kas lėmė tokį sezoną Eurolygoje?
R. Petrauskas: man rodos, nutiko ypatingas dalykas. Taip didžiajame sporte nutinka labai retai, kai komanda, turėdama tokius mažus pinigus, meta iššūkį patiems didžiausiems klubams Europoje. Realiai, „Žalgiris“ net ir pačiame finalo ketverte atrodė niekuo nenusileidžiantis. Tai yra didžiulis pasiekimas, ir aš galvoju, kad netgi šiandienos aktualija, kurią mes aptariame „Dėmesio centre“, yra kur kas svarbesnė didžiajai daliai Lietuvos žmonių, nei daugybė aktualijų, kurios buvo iki šiol – skandalai, dideli blykstelėjimai... Dėl to, kad Kauno „Žalgiris“ šį sezoną buvo reiškinys, kuris visą laiką traukė dėmesį, apie jį daug kalbama, diskutuojama, visos viltys ir daug labai visokiausių dalykų užaugo į tokį didelį procesą, ir man atrodo, kad su šituo sezonu niekas nesibaigia. „Žalgiris“ tiesiog subūrė, sukūrė komandą, kuri lieka, kuri niekur nedingsta, ir Sergejus Jovaiša galėtų patikinti, kad „Žalgiris“ yra tęstinis reiškinys, kuris, nors vienu metu buvo praradęs savo svorį Lietuvoje, bet mes dabar aiškiai matome, kad geri dalykai yra kaip tik tie, kurių labiausiai reikia. Jie neįkainojami, ir „Žalgiris“ padarė kažką tokio, kas yra sunkiai pamatuojama, sunkiai įvertinama, sunkiai žodžiais apibrėžiama.
– Pabandykime kalbėti apie abi pergales – tiek „Žalgirio“, tiek „Lietuvos ryto“ jaunimo komandos. Linai, iš tikrųjų įspūdingas pasiekimas – „Lietuvos ryto“ jaunimas tapo Eurolygos čempionais. Kai Kaune vyko pats Eurolygos jaunimo turnyras, mažai kas tikėjosi, kad „Lietuvos rytas“ taip toli nukeliaus. Kur yra, jūsų matymu, sėkmės priežastis? Ar pasikeitė sistema – gal iš kitur imate tuos žaidėjus? Kaip taip įvyko?
L. Kleiza: sistema nėra pasikeitusi. Visų pirma didelis laimėjimas yra Vilniaus sporto mokyklų, kurios išugdė tikrai gerą krepšininkų kartą. Mes atėję tik pakeitėme požiūrį – pagal savo programą norime laikyti juos Lietuvoje, toliau vystyti, kad užaugtų krepšininkai mums. Ši pergalė parodo, kad nereikia net niekur važiuoti, į jokias Ispanijas. Visas galimybes turime čia – kovoti, žaisti.
– Čia gal ir yra viena problemų, tas jaunų krepšininkų ankstyvas užverbavimas važiuoti į užsienį, kontraktai su garsių komandų antrinėmis komandomis ir nežinia, koks progresas. Buvo tokia problema ir yra?
L. Kleiza: taip, buvo ir yra. Bet, pavyzdžiui, mūsų krepšininkai mato, kad tu važiuoji ten, o ten – tik vardas. Iš ten yra sunku išeiti į tą pagrindinę komandą. Mums tu esi lietuvis, svarbus, dedame į tave daug pastangų, ugdome. Ten yra ferma. Jie susiveža visus žaidėjus ir žiūri, kas iš jų išeis. Mūsų jaunimo komanda galbūt buvo vieninteliai, kurioje žaidėjai tik iš tos šalies. Mums tai yra labai svarbu. Vaikai nuvažiavo, pamatė, laimėjo. Žaidė tikrai gerai ir smagu, kad tai nėra vien, sakykime, gero komandinio žaidimo pavyzdys ar rezultatas, nes mes turime ir individualiai labai gerus žaidėjus, kurie gali pasiekti daug, ir tai yra labai gerai.
– Kas toliau, kas laukia šių krepšininkų? Ką „Lietuvos rytas“ galvoja apie šiuos krepšininkus, kurie laimėjo jaunino Eurolygą? Jie žais Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), antrinėje komandoje? Kas jų laukia?
L. Kleiza: dauguma žais NKL, tai natūralus antras žingsnis einant link vyrų komandos. Tai toks didelis žingsnis nuo vaikų krepšinio. Aišku, turime tokį žaidėją kaip Deividas Sirvydis, kurį matome jau savo komandoje kitais metais.
R. Petrauskas: kiek yra tokių žaidėjų, kurie po dviejų-trijų metų galbūt gali patekti į didįjį krepšinį, į tokią komandą kaip „Lietuvos rytas“?
L. Kleiza: manau, tai priklausys nuo jų pačių. Yra kokie 3-4. Aišku, turbūt kitas yra Marekas Blaževičius, bet jam dar reikia augti, jis didelis žmogus, tad jam sunkiau, bet jis turi dideles perspektyvas. Pas mus Deividas jau ir šiemet žaidė vyrų komandoje, jis tikrai gali žaisti.
– Marekas Blaževičius jau ir kitąmet galėtų būti „Lietuvos ryte“?
L. Kleiza: nemanau, kad būtinai „Lietuvos ryte“, bet pradėti NKL ir žaisti tarp abiejų komandų gali. Viskas nuo jų priklauso, kaip jie tobulės, treniruosis. Negali duoti visko padėto ant stalo, turi pats užsitarnauti tai. Bet kol kas neturime jokių problemų nei dėl darbo, nei atsidavimo. Visi nori žaisti kitame lygyje. Ir smagu, kad jie nenori žaisti tik Europos taurėje ar Eurolygoje – visi galvoja apie NBA. Kaip sportininkas tu turi galvoti apie aukščiausią tikslą, o kitką gali pasiekti bet kada.
– Grįžkime prie „Žalgirio“. Pone Jovaiša, ką sakė Robertas Petrauskas – suburta komanda, sukurta sistema, bet ar iš tiesų ji tiek lemia? Įsivaizduokime, kad kitąmet nelieka vyr. trenerio: kaip jūs matote – ar bus panašios galimybės, ar realu būti arti tokių pasiekimų kaip šiemet?
S. Jovaiša: pagrindas jau padėtas, ir jeigu išeitų Š. Jasikevičius, labai gaila būtų, bet jo asistentas Darius Maskoliūnas, manau, galėtų perimti tas pareigas ir neblogai išlaikyti tą lygį. Priklausys, kokie žaidėjai tarpsezoniu išeis, ateis. Čia surinkta komanda, kur Š. Jasikevičius moka iš kiekvieno, kad ir vidutinioko, padaryti tinkamą komandai ir labai naudingą žaidėją. Šviežias pavyzdys – Leo Westermannas. Jis išėjo iš „Žalgirio“, kur pas mus blizgėjo, jam suteikta daug minučių, žaidimo laisvės, jis buvo integruotas į tą sistemą ir buvo naudingas. Bet išvažiavo į Maskvą už didžiulius pinigus ir prarado tą žaidimo džiaugsmą. Nuo trenerio labai daug priklauso. Jei „Žalgirį“ visą ir išmėtytume po kitus klubus, tai dauguma žaidėjų tiesiog dingtų. Nes tarp kitokių sistemų, kitokios vidinės „chemijos“ tiems žaidėjams būtų sunku per trumpą laiką vėl atsiskleisti, kaip kad „Žalgiryje“.
– Robertai, kaip jūs tai matote?
R. Petrauskas: Š. Jasikevičius yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl „Žalgiris“ yra toks, koks yra. Jei Edmundą Jakilaitį nuimtume nuo „Dėmesio centre“ ir pastatytume kitą vedėją, kurį laiką laida dar būtų panaši, bet ji pasikeistų. Taip ir „Žalgiris“ pasikeistų. Aš galvoju, kad Šaras parodė naują kelią. Galėtume Lino paklausti, kiek „Žalgiryje“ yra žaidėjų, kuriuos norėtų turėti superklubai. Kalbame apie Keviną Pangosą, galbūt galime kalbėti apie Edgarą Ulanovą, bet jei dabar surengtume aukcioną, niekas galbūt nepultų pirkti „Žalgirio“ žaidėjų, dėl to, kad kiekvienas atskirai iš jų nėra labai reikalingas ir svarbus pirkinys. 1999 m., kai „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, klubas buvo išparceliuotas, dėl to, kad buvo Tyusas Edney, Saulius Štombergas ir kiekvienas atskirai buvo tikrai pakankamai individualiai pajėgūs krepšininkai. Šiandienos „Žalgirio“ stiprybė nėra individuali jėga – aš galvoju, kad jei K. Pangosas pasirašys dabar kontraktą su „Barcelona“, kuri juo domisi, tai jis nebūtinai turės gerą sezoną, nes Kaune viskas alchemiškai suėjo į geros komandos statusą, ir tos alchemijos kūrėjas yra Š. Jasikevičius.
– Pritariate, Linai?
L. Kleiza: į diskusijas nesivelsiu. Paprastas pavyzdys – išėjo Michealas Jordanas iš „Chicago Bulls“. Kas tada buvo? Scottie Pippenas nepavežė.
– Tai „Žalgiryje“ tas M. Jordanas yra Š. Jasikevičius?
R. Petrauskas: galvoju, kad finalo ketverte nutiko retas dalykas – Belgrade buvo atstovaujama Lietuvai, ne tik „Žalgiriui“. Ir kai „Lietuvos ryto“ jaunimo komanda laimėjo, šiuo džiaugsmu dalijosi visi, nesvarbu, ar turi žalią, ar raudoną širdį. Aš galvoju, kad tai yra Lietuvos reiškinys. Ir kad „Žalgiris“ toks stiprus, „Lietuvos rytui“ yra gerai. Tai jam didelė motyvacija kibti į atlapus tokiai komandai, kuri Europoje yra gerbiama. Jei tu gali nukalti tą komandą, kuri yra gerbiama Europoje, vadinasi tu turi tiesų kelią ir galimybę pats pasidaryti gerbiamu Europoje. Manau, kad čia visiems gerai.
S. Jovaiša: Š. Jasikevičius yra dar ypatingas tuo, kad jis nė vieno žaidėjo nenurašo, saugo kiekvieną. Sakykime, vienose rungtynėse pats geriausias mūsų snaiperis nepelno nė vieno taško, dar ir antrose rungtynėse taip pat, bet trečiose pelno 20 taškų. Vis tiek treneris jį stumia į aikštelę, kelia motyvaciją, bando jį. Tikrai šiandienos „Žalgiris“ yra labai ypatinga komanda. Ji gali du kartus nukauti CSKA ir tada pralošti „Šiauliams“. Turime turbūt žemiausią vidurio puolėją, lyginant su kitomis stipriomis Eurolygos komandomis, taip pat turime tuos, kurie nėra prisilietę prie labai didelio krepšinio, bet jie vis tiek ateina ir įneša savo indėlį. „Žalgiris“ randa būtų kaip kiekvieną panaudoti. Jei planas tinka, o Š. Jasikevičius moka išsireikalauti visų smulkių detalių, tai matome ir pergales.
– Meilė yra meilė, bet krepšinyje labai svarbus ir atlyginimas ir daugelis kitų dalykų – sąlygos ir kt. Kaip jūs pats galvojate, liks Š. Jasikevičius dar vieną sezoną? Žiūrint bendrą situaciją, nereikia būti dideliu išminčiumi, kad pasakytum, jog suma, kurią galėtų „Žalgiris“ mokėti, suktųsi apie kokius 0,5 mln. eurų per sezoną. O kitų komandų „lubos“ būtų 3, 4 ar net 5 kartus didesnės.
S. Jovaiša: manau, kad jam šiuo metu svarbiausia ne pinigai. Jis visada buvo ir yra alkanas titulų. Su „Žalgiriu“ kažkokį titulą iškovoti yra be galo sunku. Aišku, dabar susiklostė kai kurios palankios aplinkybės...
– Psichologiškai jis tarsi ramus – darbą padariau, pakartoti tą sėkmę labai sudėtinga, einu žiūrėti kitur...
S. Jovaiša: jis dabar yra šio sezono geriausias treneris, yra pasiekęs piką. Jei su tokia komanda pasiekė tokią aukštą vietą, tai, manau, grandai juo tikrai domėsis, bet, kaip minėjau, jei „Žalgiris“ dabar susitvarko su finansais, kaip yra skelbiama, galbūt atsiras galimybė įgyti dar stipresnių žaidėjų ir Š. Jasikevičius galėtų dar sykį pabandyti patekti į finalo ketvertą.
– Robertai, akivaizdu kad po šio finalo ketverto CSKA tikrai keis trenerį. Ketvirta vieta – ne tai, ko jie atvažiavo. Jie tikrai gali sumokėti, jeigu labai norėtų, bent porą milijonų eurų. Ir tai jau yra ne toks skirtumas, kokio atsisakoma.
R. Petrauskas: pinigai tikrai groja, ir tikrai Š. Jasikevičius yra, jei žiūrėtume iš tokios pragmatiškos pozicijos, situacijoje, kurioje jis yra valdovas, jis tikrai gali pasirinkti komandą ir gauti kontraktą, kuri iš tikrųjų pranoktų jo lūkesčius. Jis yra savo pike ir žino, kad jei dabar nepasiims, tai tos akcijos gali nukristi. Bet visa tai yra ta pragmatiška pusė, kurioje viskas matuojama pinigais. Nemanau, kad visi žmonės viską matuoja pinigais.
– Š. Jasikevičius visąlaik darydavo sprendimus rinkdamasis klubą pagal to klubo galimybes pasiekti aukščiausių rezultatų. Taip jis iki šiol bandydavo dėlioti savo karjerą. Kartais pavykdavo, kartais – ne, bet sprendimai būdavo nulemti to. Ir Indianos „Pacers“ klubą jis nesėkmingai rinkosi galvodamas, kiek toli gali nueiti ta komanda. Su „Žalgiriu“ pakartoti tokią sėkmę būtų labai sudėtinga, ar ne?
R. Petrauskas: taip, sudėtinga, be abejo. Bet mes visąlaik kalbėjome apie tai, kad „Žalgiris“, pavyzdžiui, neturėtų jokių šansų prieš „Fenerbahče“, jei žaistų ilgoje serijoje, o vieneriose rungtynėse – galbūt. Man po šio finalo ketverto atsirado abejonė – o jei būtų buvusi serija? Dar būtume pažiūrėję, kaip čia viskas būtų buvę. Man po šio sezono atsirado jausmas, kad šis „Žalgiris“, kuris dabar atsirado, jis nedings. Galbūt vienas žaidėjas išeis, kitas. Š. Jasikevičius tai turi minty. Taip, „Žalgiris“ bus kitoks, jei Šaras išeis, bet, aš galvoju, yra didelė galimybė, kad jis neišeis. Viskas priklauso nuo jo. Jis gaus pasiūlymų iš kelių vietų, bet spręs pats.
