Tačiau prabėgus pusantrų metų situacija apsivertė aukštyn kojomis – kauniečiai po triumfo Europos taurėje Pranu pramintą puolėją nešiojo ant rankų, o pats F.Arapovičius su Sabu smagiai gukšnojo alų.
„Kai atvykau į Kauną, treneris Jonas Kazlauskas man aiškiai pasakė: „Pranai, turi gerai sužaisti kelis mėnesius ir visi tave pamils.
Aš juo patikėjau. Tik, žinoma, buvau prisakytas nedaryti nieko kvailo“, – apie dviejų dešimtmečių senumo istoriją kalbėdamas su lrytas.lt nusijuokė 52-ejų F.Arapovičius.
Broliška komanda
Dabar prisimindami legendinį 1997-1998 metų sezoną, kai kauniečiai pirmą kartą iškovojo Europos taurę ir prasiskynė kelią į Eurolygą, „Žalgirio“ sirgaliai visada pamini Praną – atlapaširdį ir linksmai nusiteikusį 215 cm vidurio puolėją.
Kuo geriausiai apie F.Arapovičių iki šiol atsiliepia ir buvę komandos draugai.
„Pranas man buvo tarsi vyresnysis brolis. Kartu šalia rūbinėje sėdėjome ir jo juokai, atviras ir laisvas bendravimas nuimdavo įtampą“, – yra sakęs tuomet „Žalgiryje“ rungtyniavęs Tomas Masiulis.
Būtent jis, kartu su Dariumi Maskoliūnu, buvo geriausi kroato bičiuliai.
„Man regis, Darius mane pirmasis ir pavadino Pranu. O gal tai buvo fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas? Tiesą sakant, tiksliai net neprisimenu, bet greitai tokiu vardu mane šaukė visi“, – pasakojo F.Arapovičius
Kroatas tą sezoną kartu su amerikiečiu Ennisu Whatley buvo vieninteliai ekipos legionieriai, solidžiai papildę visą būrį lietuvių.
„Turėjome labai gerą klubą – nuo pačių žaidėjų iki vadovybės, kurioje tuo metu dirbo Ginas Rutkauskas.
Pamenu, kaip gerai aikštėje atrodė Darius Sirtautas, Žukauskas didysis (Eurelijus) ir Žukauskas mažasis (Mindaugas). O D.Maskoliūnas man iki šiol tarsi brolis. Vienas kitą visada taip vadiname“, – šyptelėjo F.Arapovičius.
Įsimintinas grįžimas pas saviškius
Artimai susibendravęs krepšininkų būrys, vadovaujamas J.Kazlausko, 1998-ųjų balandžio 14 dieną Belgrade po 82:67 laimėto finalo prieš Milano „Stefanel“ iškėlė Europos taurę.
Iki to žalgiriečiai turėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią – pradedant kelialapį į ketvirtfinalį rungtynėse su Bursos „Tofas“ išplėšusiu E.Whatley metimu, baigiant vis didėjančiu sirgalių spaudimu.
O šio aistruolių komponento F.Arapovičiui teko dvigubai daugiau nei kitiems komandos draugams.
„Žalgiris“ tiek Europos taurės ketvirtfinalį su Belgrado „Beobanka“, tiek finalą su „Stefanel“ žaidė Serbijos sostinėje.
F.Arapovičius tada tapo pirmuoju kroatu, su nevietine komanda grįžusiu į karo išdraskytą buvusią Jugoslaviją.
Nerimaudami dėl įsiaudrinusių serbų sirgalių reakcijos, „Žalgirio“ vadovai net parūpino F.Arapovičiui papildomą apsaugą.
„Tuo metu nežinojau, kas tai suplanavo – galvojau, gal šalies valdžia? Aš tiesiog atvykau į oro uostą ir prie manęs prisistatė vyrukas, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime, bei pasakė, jog bus mano asmens sargybinis.
Prižadėjau su juo būtų 24 valandas per parą ir dariau viską, ką jis man liepė. Kam to reikėjo? Nesu tikras. Manau, ir taip nieko baisaus nebūtų įvykę”, – svarstė buvęs krepšininkas.
F.Arapovičius Belgradą vadina sėkmingu miestu. Čia iškovojęs Europos taurę, į Kauną jis grįžo kaip sirgalių dievukas.
„Prisimenu akimirkas, kai atvykome į Karmėlavos oro uostą ir iš jo važiavome į Kauną. Mūsų laukė begalė žmonių, visi šaukė ir sveikino.
Tai vienas geriausių mano karjeros prisiminimų ir sunku patikėti, kad prabėgo jau 20 metų. Atrodo, lyg viskas būtų įvykę vakar.
Niekada nepamiršiu to trofėjaus. Tai buvo pirmasis „Žalgirio” titulas Europoje ir dar laimėtas Belgrade. Man tai ypatingas miestas”, – sakė kroatas.
„Žalgiriui“ atidavė viską
Be triumfo Europoje, 1998-aisiais kauniečiai taip pat užtiktintai pasiėmė ir Lietuvos krepšinio lygos auksą.
Finalo serijoje jie 3:1 įveikė Kauno „Atleto“ krepšininkus.
Tiesa, kur kas labiau F.Arapovičiui įsiminė pusfinaliai su Vilniaus „Lietuvos rytu“ – tada vidurio puolėjas rungtyniavo lūžusia ranka.
„Dvi dienas prieš pirmąsias pusfinalio rungtynes susilaužiau ranką. Pareiškiau J.Kazlauskui, kad tikrai žaisiu. Jis mane atkalbinėjo, sakė „Pranai, ne, ne, ne”.
Bet aš jam pakartojau, kad mano trys pirštai yra sveiki ir su jais laisvai pažaisiu. Tiesą sakant, dar ir dabar jaučiu tą vietą, kur ranka buvo lūžusi. Bet meilė krepšiniui visada buvo didesnė”, – įdomią patirtį prisiminė jis.
Po sėkmingo sezono „Žalgiryje“ F.Arapovičius karjerą pratęsė Turkijoje ir prie 1999 m. kauniečių triumfo Eurolygoje nebeprisidėjo.
Nepaisant to, kroatas džiaugėsi tapęs komandos kelio į Europos elitą dalimi.
„Man labai smagu, kad esu vienas tų, kurie pradėjo „Žalgirio” pakilimą. Visi žinome, kad būtent Europos taurė padėjo pamatus tolimesnėms pergalėms“, – teigė jis.
Tikisi žalgiriečius vėl išvysti Belgrade
Šiuo metu F.Arapovičius neturi tiesioginio ryšio su krepšiniu – 2002 metais baigęs sportinę karjerą kroatas vieną kadenciją dirbo šalies parlamente, o vėliau pradėjo profesoriauti privačiame Zagrebo koledže.
Pastarasis darbas jam palieka laiko užmesti akį ir į dabartinį „Žalgirį“.
Šarūno Jasikevičiaus treniruojami žalgiriečiai šį sezoną rengia puikų žygį Eurolygoje: reguliarųjį sezoną baigę šeštoje vietoje, jie netrukus pradės ketvirtfinalio seriją su Pirėjo „Olympiakos“.
„Mėgstu stebėti „Žalgirio” rungtynes Eurolygoje. Man patinka Šaro stilius, patinka ir kaip mano draugas D.Maskoliūnas jį ramina, – juokėsi F.Arapovičius. – Manau, dabar jie žaidžia beveik geriausią krepšinį savo istorijoje.
Tikiu, kad „Žalgiris” gali patekti ir į finalo ketvertą. Jei jie ten pateks, tikrai laimės. Juk finalas vyks Belgrade. O tame mieste „Žalgiriui” sekasi. Viskas kažkada pasikartoja. Prižadu, kad jei jie pateks į finalo ketvertą, aš atvyksiu į Belgradą”.
F.Arapovičius taip pat pusiau rimtai prisipažino norintis, kad vieną dieną Kauno ekipos marškinėlius apsivilktų ir jo sūnus Marko.
21-erių krepšininkas jau kelis sezonus priklauso „Cedevita“ klubui ir yra vadinamas vienu perspektyviausių šalies talentų.
Su Kroatijos jaunimo rinktinėmis jis iškovojo penkis medalius, o nuo 2016-ųjų yra kviečiamas ir į nacionalinę vyrų ekipą.
Tiesa, pastarieji metai M.Arapovičiui buvo sunkūs – vaikinas tik dabar atsigauna po 2017-ųjų pavasarį patirtos rimtos kelio traumos.
„Labai tikiuosi, kad Marko kada nors pralenks mane. Būčiau laimingiausias tėtis, jei jis taptų triskart geresnis, atvyktų į „Žalgirį” ir su juo laimėtų Eurolygą”, – šypsojosi F.Arapovičius.
