– Modestai, kol pats nemačiau filmo, pagal atsiliepimus spaudoje, susidariau apie jį neigiamą nuomonę. Bet vėliau nuėjau į kinoteatrą. Prisipažinsiu, filmo pabaigoje net ašarą išspaudžiau, – su legendiniu Lietuvos krepšininku pokalbį pradėjo J.Volochovas.
– Aktorius Žilvinas Tratas, kuris vaidino mane tame filme, pasakojo, kad po premjeros Maskvoje daugelio moterų akyse buvo ašaros. Aš jam atsakiau, kad ir Vilniuje buvo tas pats. Aš, tiesa, ašaras sulaikiau.
Bet buvau ties riba. Filme labai gerai parodytos rungtynės. Žiūrėdamas viską prisiminiau. Užplūdo prisiminimai. Žodžiu, mane stipriai užkabino.
– Rusijoje nuomonės apie filmą buvo skirtingos. Vieni sakė, kad viskas yra netiesa ir propagandinė klastotė, o kiti – stiprus filmas ir, kad tokios juostos yra reikalingos.
– Tai – meninis filmas. Kūrėjai jį nutarė papildyti kai kuriais epizodais, kurių gyvenime nebuvo. Tarkime, istorija su Vladimiro Kondrašino sūnumi. Bet būtent šie epizodai filmui ir suteikia ypatingą atspalvį. Tokius filmus norisi žiūrėti. Jei būtų parodę kaip mes treniruojamės ir žaidžiame, tai būtų tik sausa dokumentinė juosta. Kam tai įdomu? O taip pavyko sukurti įvariaspalvę puokštę, sudarytą ne tik iš rožių.
– Rusijoje filmas sulaukė didelio pasisekimo. O kaip Lietuvoje?
– Visa Lietuva su malonumu žiūrėjo. Mano draugai po peržiūros kankino mane skambučiais ir kėlė klausimus. Teko atsakinėti.
– Lietuvos jaunimas nemoka rusiškai. Filmo juk nedubliavo?
– Buvo lietuviški titrai.
– Sūnui filmas patiko?
– Patiko ir sūnui, ir žmonai. Modestas-jaunesnysis daugelį herojų, kurių jau nėra gyvųjų tarpe, buvo matęs realiame gyvenime. Aš juk keletą kartų važiavau į Sankt Peteburgą, kur vyko V.Kondrašino ir Sergejaus Belovo taurės turnyrai ir visą laiką kartu pasiimdavau Modestą. Mes ten daug bendraudavome, kartu su Genadijumi Volnovu, S.Belovu ir kitais prisimindavome jaunystę. Modestas su malonumu viską klausė.
– V.Kondrašinas filme ir gyvenime panašūs?
– Kai kuriuose epizoduose panašus, o kituose autoriai pritaikė meninę išmonę. Bendrai kalbant, suvaidinti Vladimirą Petrovičių sunku. Jis buvo unikalus žmogus.
– Jums prieš filmavimo pradžią rodė scenarijų. Atidžiai jį perskaitėte?
– Pagrindinius momentus, kurie buvo susiję su mano vaidmeniu. Su viskuo sutikau. Po tai, kai filmas pasirodė didžiuosiuose ekranuose, padėkojau Ž.Tratui už tai, kaip jis mane suvaidino. Jis buvo atvažiavęs pas mane į Šakius prieš filmavimo pradžią. Mes daug kalbėjomės. Žilvinas daug klausinėjo, tikslino niuansus. Kuo galėjau, tuo jam padėjau.
– Kai kuriuose epizoduose atrodote neigiamai. Skaitydamas scenarijų neįsižeidėte?
– Ne, aš jau sakiau, kad tai yra meninis kūrinys, o ne dokumentinis filmas. Autoriai turi teisę meninėms išmonėms ir, kaip parodė filmas, tai pasiteisino.
– Filme jums jūsų tautiečiai siūlo pabėgti iš SSSR. Jus iš tikrųjų turėjote ne vieną galimybę likti užsienyje, bet ja nepasinaudojote.
– Tokių galimybių buvo nemažai. Mes su rinktine dažnai lankydavomės užsienyje. Kažkada Amerikoje 7 deš. pabaigoje man siūlė pasilikti, žadėjo perspektyvų gyvenimą ir pagalbą. Bet aš net minties tokios neturėjau. Lietuvoje juk liko žmona, sūnus, tėvai, broliai. Lietuva – mano gimtinė, aš taip paparstai negalėčiau gyventi kažkur kitur.
– Jus dažnai užsienyje globodavo lietuvių diaspora. Aleksandras Gomelskis ir V.Kondrašinas lengvai išleisdavo į tokius susitikimus?
– Jie žinojo, kad niekur nepabėgsiu. Lietuvių buvo daugelyje Europos šalių, Pietų ir Šiaurės Amerikose. Kur mes su rinktine nuvažiuodavome, ten tautiečiai norėjo su manimi bendrauti. Tas pas buvo (Valdemarui) Chomičiui, (Arvydui) Saboniui ir (Rimui) Kurtinaičiui, kai jie vykdavo į užsienį (SSRS) rinktinės sudėtyje. A.Gomelskis visada juos išleisdavo į tokius susitikimus.
– Filme yra toks epizodas. Rinktinės žaidėjai švenčia pergalę Europos čempionate Esene. Ivanas Jedeška ir Alžanas Žarmuchamedovas sako Sergejui Belovui: „Mums patiko su tavimi žaisti“. O jis atsako: „O man su jumis – ne.“ Galėjo taip S.Belovas atsakyti?
– Ne, mes buvome kaip vienas kumštis: vienas už visus, visi už vieną. Sergejus buvo gana uždaras žmogus, bet taip atsakyti jis tikrai negalėjo.
– Filmo pradžioje yra toks epizodas: jūs treniruotėje metate kamuolį Aleksandrui Belovui į veidą. Bet tikrovėje tai buvo Sergejus Belovas?
– Sergejus sužaidė kiek šiurkščiai ir aš nesusilaikiau. Tokia buvo atsakomoji reakcija. Po trijų minučių viskas buvo pamiršta.
– Vėliau jūs su Sergejumi tapote draugais, gyvendavote viename viešbučio numeryje?
– Mums buvo komfortabilu vienam su kitu. Sergejus buvo nekalbus, o aš taip pat nemėgdavau plepėti. Mes galėjome valandų valandas tylėti ir tai mums nekėlė jokios įtampos. Aš jį dažnai imdavau kartu į susitikimus su lietuviais. Jis sėdėdavo kamputyje, stebėdavo mus ir tylėdavo. Kažkada jo paklausiau: „Tau juk nuobodu? Mas gi kalbame lietuviškai, o tu nieko nesupranti.“ Jis atsakė, kad jam būdavo jauku tokiuose susitikimuose.
– Pakalbėkime apie filmo ginčytinus momentus. Gatvės krepšinio Niujorke su juodaodžiais juk negalėjo būti?
– Žinoma, kad ne. Bet tas epizodas šauniai papuošė filmą. Kaip ir visos rinktinės kelionė į Gruziją, į vestuves. Jos nebuvo. Bet kaip tai yra gražiai nufilmuota ir kaip smagiai žiūrisi.
– Po pergalės Europos čempionate komandos viršininkas žaidėjams drabužinėje įteikia vokus su piniginėmis premijomis. Jūs, pažvelgęs į voką, pasipiktinate: „Pas mus Kaune taksisitai daugiau uždirba.“
– Tai meninė išmonė. Premijos būdavo už įvairius turnyrus. Sumų aš jau neatsimenu. Tiek laiko prabėgo.
– Už pergalę olimpiadoje Miunchene jums įteikė po 1000 (VFR) markių, o grįžus į Sovietų Sąjungą – dar po 3 tūkst. rublių. Teisingai?
– Taip. Kažkas panašaus. Tai buvo dideli pinigai.
– V.Kondrašinas jūsų neleido per rungtynes su amerikiečiais į starto penketą. Kaip reagavote? Ką jis paaiškino?
– Ne, nieko nepaaiškino. Aš ir dabar visiškai nieko apie tai nesuprantu. Mes su V.Kondrašinu po to ne kartą buvome susitikę, bet aš jo ir nepaklausiau. Trauma? Nebuvo jokios traumos. Ji buvo, bet ją patyriau dar gerokai prieš olimpiadą. Aš buvau geros sportinės formos. Normaliai sužaidžiau pusfinalį su kubiečiais. Nežinau, kodėl Vladimiras Petrovičius taip nusprendė.
– Nuo suoliuko sunku eiti į aikštę?
– Žinoma. Aš pripratęs žaisti visas rungtynes. O čia išėjau tik antrame kėlinyje ir pelniau tik 3 taškus. Tiesą pasakius, mažai. Gerai, kad laimėjome, o viskas kitas – nesvarbu.
– Po rugtynių krepšininkai dar keletą valandų sėdėjo drabužinėjė ir laukė, kol dvikova bus peržaista.
– Taip ir buvo. Niekas nepersirengė. Apie trečią valandą nakties užėjo mūsų delegacijos žmogus ir pasakė, kad peržaidimo nebus. Didelio džiaugsmo jau nebuvo. Emocijos jau nuslūgo.
***
Filme vaizduojamas 1972-ų Miuncheno olimpiados krepšinio turnyro finalas.
28-erių aktorius Ž.Tratas yra labai panašus į M.Paulauską jaunystėje, kai būdamas 27-erių jis žaidė SSRS rinktinėje Miuncheno olimpinėse žaidynėse.
Dabar 73-ejų metų M.Paulauskas, kuris kovo 19-ąją šventė gimtadienį, Miunchene buvo vienas SSRS komandos lyderių, o SSRS ekipa olimpiname krepšinio turnyre iškovojo visas devynias pergales. M.Paulauskas pelnė po 11,1 taško ir buvo trečias pagal rezultatyvumą SSRS rinktinėje.
Finalo pabaigoje amerikiečiai persvėrė rezultatą 50:49 ir jau pradėjo džiaugtis olimpiniu auksu. Po aibės nesusipratimų ir sekretoriato klaidų, SSRS delegacija įtikino, kad liko dar laiko ir teisėjai sovietų atakai skyrė dar 3 sekundes. Sovietai pelnė taškus paskutinę sekundę ir išplėšė pergalę 51:50.
Kamuolį tada iš už galinės linijos išmetė I.Jedeška, po varžovų krepšiu jį pagavo A.Belovas, pašokdino priešininką ir įmetė pergalingus taškus.
